Ar lietuvių tautai lemta išnykti?

Šie metai svarbūs visai mūsų tautai, nes švęsime Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-metį. Šventę temdo abejonės, ar dar po 20 metų bus kam minėti šią datą? Lietuvių tauta išgyvena ne tik ekonominį, bet ir socialinį bei kultūrinį nuosmukį. Didėjanti emigracija, Lietuvos ir lietuvių kalbos prestižo mažėjimas rodo, kad tauta nyksta. Spaudoje vis dažniau pasirodo straipsniai, kuriuose samprotaujama apie neišvengiamą tautos likimą. Negi tikrai metas pradėti svarstyti apie epitafiją ant mūsų tautos paminklo?

Lietuvybė  ne šiaip sau priskiriama prie sparčiausiai nykstančių kultūrų. „Auksine“ svajone tapo galimybė palikti gimtinę, nes lietuvių kalba, gyvenimas tėvynėje jau nebe vertybės. Lietuvos vyriausybės pastangos pakeisti susiklosčiusią situaciją apsiribojo agitacijos kampanijos organizavimu, samdant viešųjų ryšių specialistus, kurie sugebėjo skleisti tik primityvią valstybinę propagandą. Tikrąjį vyriausybės požiūrį į lietuvybę parodo tautiniam švietimui skirtos literatūros kainos, kurios daugeliui tiesiog neįkandamos. Ne tik kalba, bet ir neremiama lietuviška kultūra sparčiai nyksta, užleisdama vietą vakarietiškai masinei kultūrai. Ji nesaugoma, bet netgi keičiama į vadinamąją „Vakarų“ ar „Europos“ kultūrą. Šie procesai atskleidžia, kad lietuvybė nebėra gerbiama ir puoselėjama kultūros vertybė, tad mūsų tauta pradėjo neišvengiamai nykti.

Globalizacija tautines vertybes pakeitė ekonominėmis. Svarbiausia – vartojimas ir turto kaupimas, o visa, kas tam kliudo, yra laikoma blogiu, kurį reikia kuo greičiau pašalinti. Žmogus vis mažiau dėmesio skiria gimtajai kalbai, nes jam svarbiausia mokėti kuo daugiau užsienio kalbų, kuriomis kalba jo  potencialūs darbdaviai. Prisirišimas prie savo tautos, gimtosios kalbos, kultūros, gyvenimo būdo, tradicijų, netgi savo artimųjų ir tautiečių tampa blogiu. Sentimentalus žmogus, išvykęs dirbti į užsienį, ilgėsis tėvynės, liūdės, galvos apie grįžimą, taigi mažės jo darbo našumas ir darbdavių pelnas. Globalizacijos dėka dauguma jaunimo nelaiko savo tautybės vertybe ir savo ateitį įsivaizduoja užsienyje kuriant materialinę gerovę.

Išsaugoti lietuvybę įmanoma, jei valstybė ir tauta imtųsi ryžtingų priemonių. Mikalojus Daukša  teigė: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?“. Prūsai išnyko ne todėl, kad žuvo Herkus Mantas, o todėl, kad neliko žmonių, mokančių prūsų kalbą. Norint išsaugoti lietuvių tautą, pirmiausia reikia išsaugoti kalbą. Šiais laikais  tai gali padaryti vyriausybė ir žiniasklaida. Viešajame gyvenime turi būti vartojama neužteršta tautinė kalba, finansuojamas tautinių švenčių rengimas ir daroma viskas, kad tik kultūrinis paveldas neišnyktų iš realaus gyvenimo. Pavyzdžiui, Vokietijoje ir Baltarusijoje didesnę muzikinių radijo programų dalį privalo sudaryti kūriniai nacionaline kalba. Be ryžtingos pagalbos lietuvių tauta nenumaldomai nyks, nes jos nepavyks išsaugoti pasyviai stebint ir laukiant  laimingos pabaigos.

Lietuvių tauta pasmerkta išnykti, jei niekas nepasikeis. Lietuviai emigruos, nes globalizacija paverčia lietuvybę neperspektyvia ir nepelninga. Jie kalbės nebe gimtąja, bet anglų kalba ir  galiausiai lietuviškos tradicijos išliks tik tautosakos rinkiniuose. Vis dėlto norėtųsi tikėti, kad lietuvybę dar galima išgelbėti, kad tauta atsitokės, supras, kas gresia ir imsis aktyvių veiksmų. Jei ne, mūsų mažą  tautą po šimtmečio primins tik epitafija ant paminklo „Kažkada tai buvo galinga tauta, bet jai pritrūko ryžto išlikti“.

Tai mano samprotaujamasis rašinys lietuvių kalbos pamokai.

Su kovo 11-tąja. Išlaikykime nepriklausomybę dar bent 30 metų, kad galėtume švęsti 50-metį !