Pokalbiai su JONU MEKU
O į Ameriką vėl neatvažiavau pats. Ten, Vokietijoj, buvau tuose lageriuose. Tautų pabėgėlių komisija mane atvežė ir numetė čia, į Niujorką. Amerikoj atsiradau trisdešimtą spalio keturiasdešimt devintaisiais. Tai bus penkiasdešimt metų jau. Ir aš turėjau važiuot į Čikagą, kur toks biržietis Variakojis buvo mums radęs darbą kepykloj. Mes išlipom iš laivo čia, dvidešimt trečioj gatvėj, Manhattane su trim tūkstančiais lietuvių. Tarp kitko – Vytautas Kavolis buvo atplaukęs tuo pačiu laivu. Pažiūrėjo į Manhattaną ir pasakė:
,,Būtumėm tikri idiotai, jeigu dabar esame Niujorke ir važiuotume į Čikagą“. Taigi, sakom, nevažiuojam į Čikagą – geriau pasiliekame čia. Nežinodami kur kas, mes vis tiek pasiliekame Niujorke. Aišku, Čikagos kepykla buvo labai supykus ant mūsų. Jeigu būtumėm su broliu ten nuvykę, mes turbūt būtumėm pasidarę geriausi Čikagos kepėjai. Būtumėm prikepę senos lietuviškos duonos, visus pamaitintumėme, bet viskas pasikeitė – mes pasilikome Niujorke.
Brooklyne mes gyvenome porą metų, o 1953 – ųjų pradžioj Brooklynas atsibodo ir mes nusprendėm bėgti į Manhattaną. Mes pabėgom su broliu į Manhattaną, bet čia visai kitas gyvenimo periodas prasideda. 1953 – ųjų metų pavasarį.
Tada mes įsivėlėme į Amerikos gyvenimą. Lietuviai 1952 – aisiais metais domėjosi tik bizniais, pinigais. Jiems niekas nebuvo įdomu, kas mums buvo įdomu, taigi jiems pasakėm: ,,Sudie, mes pereinam upę, mes mirsim jums, bet mes turbūt atgimsim patys sau“. Taigi mes perėjome į kitą upės pusę – į Manhattaną.
