NELENGVAI IR NESALDŽIAI
Pernykščio vyriškai lietuviško filmo “Lengvai ir saldžiai” sėkmę buvo lengva nuspėti: netradicinė leksika, spartus veiksmas, socialinis iššūkis elitui ir daug dūžtančio automobilių stiklo. Lietuviško moteriško filmo “Stiklo šalis” ateitį prognozuoti sunkiau: mažai veiksmo, daug tylėjimo ir kančios, daug permatomo stiklo, bet dūžta ne jis, o žmonių likimai. Nesaldus kinas, nors jame daug elitiškumo ženklų – stilingos kėdės, erdvus medinis namas, medžių alėja, net ir kalė su šunyčiais parvesta iš gatvės, bet atrodo kaip iš TV laidos “Mano bičiuliai”.
Režisierė Janina Lapinskaitė visada mėgo stilingą kino laviravimą tarp surežisuotos situacijos ir dokumentalaus stebėjimo. Bet šį kartą rašytoja Vanda Juknaitė nuvedė ją į trapių potyrių šalį. Beveik kaip Žemaitė su G.Petkevičaite-Bite XX a. pradžioje, taip jiedvi ant XXI a. slenksčio stoja moterų pusėn. V.Juknaitė – ne šių metų Nobelio premijos laureatė E.Jelinek, mokanti siužetiškai vyro ir moters santykius įsprausti į kampą ir apnuoginti, bet ir ji ne iš kelmo spirta, ką tik gavusi Vyriausybės premiją, seniai ieškojusi kontaktų su kinu. G.Lukšas net 3 kartus startavo su scenarijumi pagal jos kūrybos motyvus, bet toliau derybų dėl pinigų (kas daugiau duos – Maskva ar Lietuva) įdomus sumanymas nepajudėjo. Buvo ir į “Stiklo šalį” daugiau pretendentų ir kitokių, kiečiau priveržtų scenarijų. Laimėjo šis tandemas, susukęs filmą, kurio veiksmas sukasi vietoje: kūdikis žviegia, Ilonos Balsytės tipo aktorė Jurga Kalvaitytė demonstruoja kančią, o vyras (aktorius Povilas Budrys) – šių dienų “Kiborgas”, jeigu ir atsiplėšia nuo kompiuterio, tai tik tam, kad pasiūlytų savo depresantei nueiti pas gydytoją.
Prisipažinkime, kad dažnam iš mūsų, darboholikų, kirba tokios mintys: iš depresijos turi “išvesti” kas nors kitas. Specialistai sako, kad niekur nereikia vesti, guosti ar glostyti, o reikia kuo nors konkrečiai padėti. Tačiau filme vienintelė vyro pagalba – tylėjimas prie vairo. Tylėjimas toks uždaras, kad operatorius A.Mikutėnas pats ima skraidyti it paukštis vidury didelio lauko. Bet mintys vis vien neatsiplėšia nuo žemės, kuri virpa nuo kūdikio balso ir traukinio dundesio – ką daryti? Prancūzų feministės sukėlė skandalą filmu – kerštu “Išdulkink mane”. Lietuviškame filme moteris protestuoja lietuviškai – savižudybės nuojauta ir net gestais, o gydytojas ją gydo ir dulkina šaltakraujiškai: pasiūlo užlipti į operacinę, kur suolas patogesnis. Pusnuogė moteris nufilmuota taip “mediciniškai”, kad nelieka jokio vyriško pornografizmo. Ką tik pasibaigęs tarptautinis seminaras “Lytis ir populiarioji kultūra” galėtų net paploti. Bet filmas yra filmas: nepaisant to, kuriai orientacijai jį priskirtum, jis negali būti it ameba.
Vytautas Žalakevičius kadaise priekaištavo po jo atėjusiai režisūros kartai, kad ji esanti kažkokia “moteriška” ir kurianti kiną “be raumenų”. Filmas “Stiklo šalis” yra dvigubai moteriškas, ir ne vien todėl, kad jį kūrė dvi talentingos moterys, o todėl, kad jame nėra jokio raumenų krustelėjimo, netgi aktorių veiduose. P.Budrio veidas plikas it tilvikas, o J.Kalvaitytės – depresijos skulptūrinė išraiška. Veikėjai bevardžiai ir bepavardžiai, kaip ir jų vaikai. Viskas taip anonimiška, kad pradedi spėlioti: o kieno tas sergantis vaikutis, gal abiejų? Paaugesnė mergytė klausia kaip “Mažasis princas”: “O kas būna, kai žmogus numiršta?” Stereotipiniai, bet svarbiausi žmogui klausimai. Ne veltui režisierius F.Fellini’s nerado nieko geresnio gyvenime, kaip pasilenkti ir nuolat klausti vaikų: ką jie mato, girdi, ko nori ar ko bijo. Režisieriaus J.Zizo naujame filme “Kol drugelis skrenda” J.Mekas sako tą patį: visa, kas kūrybiškiausia, gimsta iš 2–6 metų vaiko potyrių. Gal todėl Urtė Sėjūnaitė man pasirodė šiame filme organiškiausia, nes daugiausia turi pasakyti ką tikra.
Iki to momento, kol motina pradeda elgtis netikrai: užuot automobiliu tyliai išvežus gimusius šunyčius, ji demonstratyviai juos skandina vonioje. “Stiklo šalis” – Lietuva: čia viską reikia demonstruoti – per televiziją, kaimynui ar savam vaikui. O jeigu pradedi ką nors lementi apie savo išgyvenimus, tai atrodai taip literatūriškai, kaip vakarykščiame lietuviškame vyriškame kine. K.Mašanausko muzika neleidžia užsimiršti, kad čia vyksta kova dėl gyvenimo, o garso režisierius R.Fedaravičius porą sykių taip sužvigdo traukinį, kad nelieka abejonių: gali pasibaigti kaip “Anoj Kareninoj”. “Stiklo šalis” skirta išgyventi moterims, o vyrams – pamėginti suprasti vien iš netikėtai užrakinto kambario ar priklydusios kalės, ką išgyvena moterys, netgi tada, kai jos prieš vyrus atlieka tik tą, tikrą vaidmenį.
