Liudas Butkevičius (1881-1963)

Gimė 1881 10 28 Vištyčio miestelyje, Vilkaviškio apskrityje. Tėvas Augustinas buvo pradinių mokyklų mokytojas, Liudas dar vaikas būdamas jau talkininkavo knygnešiams. Baigė Veiverių mokytojų seminariją 1902 m. Būdamas seminarijoje dalyvavo nelegalioje Iietuvių mokinių ratelio veikloje, platino lietuviškas knygas, tuomet uždraustas. Baigęs seminariją turėjo mokytojauti Lenkijoje, nes savam krašte neleido. Ten būdamas rašė lenkų bei rusų spaudoje: Ognivo, Zaria, Ruskaja Škola, Viestnik Znanija ir kt. pasirašydamas BL, Elbė, Tili, Tylus, Busokas, LB, Jaunimo mylėtojas, Nemo ir kt. 1904 m. Liudas (Liudvikas) Butkevičius už dalyvavimą mokytojų sąjungoje ir reikalavimą sutautinti mokyklas, buvo nubaustas 3 mėn. kalėjimo ir atimtos mokytojo teisės. Vėliau jos buvo grąžintos. 1907 m. galėjo grįžti į Lietuvą ir dirbo Žeimių miestelyje, Kedainių apskr. mokytoju. I pasauliniam karui kilus, 1914 m. mobi- Iizuotas ir tarnavo Kauno tvirtovėje, karo mokykloje Poltavoje, pėstininkuose ir sunkiosios artilerijos brigadoj Kovelyje. 1918 m. birželio mėn. grįžo į Lietuvą, buvo Gelvonų srities komiteto pirmininku, suorganizavo srities miliciją ir apsaugos būrį, kuris trukdė lenkams organizuoti legionierius,o vokiečiams rekvizuoti bei išvegti gyventojų turtą. 1918 11 14 įstojo į Nepriklausomos Lietuvos kariuomenę. 30.11 tų pat metų skiriamas ūkio vedėju į pėstininkų pulką, 1919 m. gauna kapitono laipsnį jau mūsų kariuomenės.

1922 01 09 jam suteikiamas majoro laipsnis. 1923 12 31 skiriamas III karoapygardos intendentu. 1925 05 01 pakeliamas į pulkininkus leitenantus. 1927-1937m. kariuomenės tiekimo valdybos ūkio inspektorius. Į pulkininko laipsnį pakeltas 1930 11 30. Po 36 m. kariškos tarnybos 1937 m. Gale pačiam prašant išeina į atsargą su teise dėvėti karišką uniformą.L. B. būdamas karinėj tarnyboj nepasitenkino vien savo tiesioginių pareigų kruopščiu atlikimu. Atrado laiko visuomeniam darbui, rašė Vilniaus žiniose, Lietuvos ūkininke ir jo prieduose, Viltyje, Lietuvoj, Karyje ir Karde. Jo mėgiamiausios temos buvo auklėjimas, visuomenės reikalai, korespondencijos, apysakos ir feljetonai. Nuo 1926 iki išeinant i atsargą 1937 m. buvo išrenkamas Lietuvos Karininkų “Ramovės”. Seniūnų tarybos nariu-iždininku.Būdamas atsargoje L. B. taip pat nepasiliko pasyvus. 1938-1940 m. buvo Ekonominės Karių Bendrovės Kaune direktorius. 1938 02 18 kartu su kitais įsteigė pasitikėjimo bendrovę “Veikla”. Dalyvavo įvairiose draugijose, koopeatyvinėse bendrovėse, komisijose ir komitetuose. Daug dėmesio skyrė žmogaus Globos Draugijai, šefavo Kurčių -Nebylių vaikų mokyklą-internatą. Už nuopelnus Lietuvai ir pavyzdingą tamybą Lietuvos kariuomenėje L. B. apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu, Kūrėjų -Savanorių medaliu, Gedimino ordinu, Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, Šaulių Žvaigžde ir Vytauto Didžiojo ordinu. Netekus nepriklausomybės L. B. dirbo kas pakliuvo ir kur pakliuvo. Karas jį užklupo Kaune savo šeimoje, nors tuomet dirbo Vilniuje kaip revizorius “Valgio” treste.Vokiečių okupacijos metu L.B. aktyviai dalyvavo pogrindžio judėjime. Buvo Lietuvos Aktyvistų Fronto prpagandos viršininkas. Uoliai dalyvavo pogrindžio spaudoje. Rašė į Nepriklausomq Lietuvą, Laisvės kovotoją, į Laisvę ir kt. Jo iniciatyva buvo suredaguotas atsišaukimas į vokiečių sukviesto “seimo” atstovus. Vokiečiai norėjo, kad tas “seimas” paskelbtų mobilizaciją Lietuvos jaunimo, kas buvo priešinga Lietuvos interesams. Atsišaukimas buvo išleistas Kūrėjų – Savanorių Sąjungos, Šaulių Sąjungos ir dar vienos organizacijos vardu, kurios jau nebeprisimenu. Kaip žinoma, “seimas ” skelbti mobilizaciją nesutiko. Nors pogrindžio veikime buvo laikomasi griežtų atsargos priemonių, tačiau vokiečių gestapas matomai kažką užuodė ir 1944 m. vasario mėn. L. B. suėmė. Išlaikė VI forte Kaune keletą mėnesių. Po visų tardymų jį paleidžia trūkstant įrodymų. Nieko nelaukdamas išvyksta į Marijampolę ir apsistoja pas gimines, o frontas jau čia pat. Užėmus Marijampolę Stalino armijoms, L. Butkevičius tuojaus areštuojamas saugumo organų ir keletą savaičių tardomas. Neturint įrodymų ir propagandos sumetimais paleidžiamas. Kaip taurus lietuvis jis nepakenčia naujos okupacijos ir stichiškai sukilus Lietuvos kaimui jis įsijungia vėl į pogrindžio darbą. Šį kartą prieš okupantus iš rytų. Nenorėdamas sudaryti savo giminėms pavojaus jis perkelia savo veiklą į Šešupės krūmotas pakrantes netoli Marijampolės miesto. Buvo “Tauro” partizanų štabo politinio skyriaus viršininkas. Jo darbas buvo vadovauti agitaciniam darbui apygardoje, leisti informacinį biuletenį, rašyti atsišaukimus į liaudį ir su kitais nariais paruošti memorandumą dėl Lietuvos išstojimo iš Tarybų Sąjungos. Būrio būstinė buvo Skardupių bažnytkaimyje. Atsiradus niekšui L. B. kartu su kitais bendradarbiais vėl buvo areštuotas 1945 10 15 Visa ką turėjo savo slėptuvėje pateko į saugumo rankas. Jo viešas teismas įvyko Kaune 1946 m. kuriame dalyvavo tiktai “rinktiniai” asmenys. Buvo nuteistas 10 metų lagerio. Tai labai švelni bausmė, nes teismas jį palaikė nepilnapročiu. Mat jisai visus be išimties kaltinimus patvirtino, kad padaręs jis, net tokius provokacinius kaltinimus, kurių jis fiziškai negalėjo padaryti, nes tuo metu buvo kitur. Į visus jam mestus kaltinimus jis davė vienodą atsakymą: “aš tai padariau, aš”. Jau nuteistas kalėjo Lukiškių kalėjime Vilniuje Iabai sunkiomis to meto sąlygomis. Tuo pačiu metu, 1946 m. rugpjūčio mėn. antroj pusėj, tam pat kalėjime buvo kalinama jo kaimynė gimnazijos mokytoja Birutė Strazdienė. Kartą išeinamosios sienoje ji pastebėjo užrašą: “Jeigu žinot kas likimą Gražinos B. iš Kauno, prašau parašyt. Elbės”. B. Strazdienė tai pamačiusi užrašė, kad yra ir dirba savo profesijoje. L. Butkevičius isitikinęs, kad jis buvo klaidingai suprastas vėl parašė: “Ačių, bet man rūpi Gražina iš Lietuvių gatvės”. B. Strazdienė tada suprato, kad Elbė – L.B. – Liudas Butkevičius, kuris gyveno Prūsų gatvėj ir teiraujasi apie savo dukrą Gražiną. Tada ji painformavo L. B. apie Gražinos ir kitų šeimos narių likimą. L. B. buvo išvežtas į Karagandos lagerius Kazachstane, kilnojamas iš vienos stovyklos į kitą. Ilgiausiai išbuvo Spaske. Praradęs sveikatą kalėjimuose jam sunkiai ėjosi ir lageryje. Dirbo įvairius darbus kiek leido jėgos. Lageryje jam teikė pagalbos geraširdžiai žmonės, nes šeima buvo išblaškyta po kitus Iagerius: duktė Marina Milaševičienė Mordovijoje, sūnus Jonas ištrėmime Karagandos rajone, duktė Gražina Vorkutoje. Stalinistiniuose kalėjimuose bei lageriuose ypatingai išryškėjo L. B. dvasinis tvirtingumas ir jo meilė artimui. Pats kovodamas su bado šmėkla ir regėdamas nykstančias išbadėjusio kalinio jėgas, dalinosi paskutiniu duonos gabalėliu. Matydamas, kad jo tautietis jau pradeda moralinių išbandymų neatlaikyti, jo nevengė, nesmerkė ir nebarė, o priešingai, su tėviška meile juo rūpinosi, jį globojo ir stesngėsi jam padėti. Jaunimas lageryje labai mėgo L.B. Tai buvo jų “tėvukas”. Jaunuolis norėdamas pasiguosti ar pasidalinti ateities planais skubėjo pas “tėvuką”, ir šis visuomet išklausydavo su dideliu dėmesiu. L. B. buvo jaunimo universalus patarėjas, konsultantas bei objektyvus teisėjas. “Tėvuko” žodis nebuvo griežtas, bet teisingas, įtikinantis ir lemiantis. Jo sprendimams niekas neprieštaraudavo. Juk kilnaus metalo pagrindinė savybė yra blizgesys nesvarbu ar jis yra įmestas į purvą ar patalpintas muziejuje. Skirtumas tiktai, kad į purvą patekęs jo blizgesys pasidaro dar žavingesnis. Šis palyginimas tinka ir L. B., kurį Lietuvos priešai buvo sumaišę su dumblu. Dievo Apvaizdos lydimas, L. B. pilnai atlikęs 10 metų bausmę, su palaužta sveikata, bet aukšta morale gruodžio pirmomis dienomis 1955 m., kartu su kun. Vincu Abraičiu grįžo į savo mylimą kraštą. Prieglobsčio turėjo ieškti pas svetimuosius: namelis nacionalizuotas, kas jame buvo išnyko, vaikai lageriuose. Nenorėdamas perdaug apsunkinti savo geradarių, vienoj vietoj ilgai neužsi būdavo. Radęs ramesnį kampelį užsiiminėjo savo darbeliais: rašė prisiminimus, laiškus, eilėraščius ir drožinėjo bei skaptavo kryželius. Kažkam pranešus saugumiečiai konfiskavo viską, o pakartojimui jau nepakako nei jėgų, nei laiko. Mirė 1963 10 25. Jo amžino poilsio vieta yra Petrašiūnų kapuose, Kaune.

Paruošta pagal K. Bartininko straipsnį žurnale “Karys”