Laiškas iš kovos ir tylos lauko

Šis Jurgos Ivanauskaitės laiškas buvo skaitomas vasario 24 d., penktadienį, knygų mugėje renginio „Kaip rašomas euroromanas“ metu, kuris buvo sumanytas kaip skaitytojų susitikimas su J. Ivanauskaite, naujausio jos romano „Miegančių drugelių tvirtovė“ ir visos jos kūrybos, gausiausiai iš visų lietuvių rašytojų verčiamos į užsienio kalbas bei šiais metais įvertintos Nacionaline literatūros premija, aptarimas. Šiuo metu J. Ivanauskaitė gydosi Švedijoje ir į šį susitikimą negalėjo atvykti. Jurga nusprendė pati, nors ir neakivaizdiniu būdu kreiptis į skaitytojus. Šį tekstą rašytoja išimtinai davė skelbti bernardinai.lt

Esu Švedijoje. Vaizdas pro langą labiau primena dekoraciją nei realų gyvenimą: daug sniego, maži pastelinių spalvų namukai su burinių laivų modeliais ant palangių, lesyklėlės, pilnos įmitusių, apokaliptinio gripo dar nepaliestų paukščių ir rubuilių voveraičių su sidabrišku žiemos kailiu. Bet žmonių nėra. Jei jie ir pasirodo, tai lyg statistai filme, tarkim, dvi pabrėžtinai garsiai kvatojančios merginos prajoja ant gūniomis užklotų žirgų ar per sniego pusnis pravažiuoja apšarmojęs dviratininkas. Kartais pagalvoju, kad tai yra kažkoks alternatyvus rojus, sukurtas kuo labiau panašus į Žemę vien tam, kad aš įtikėčiau, jog vis dar esu gyva. Dekoracija absoliučiai netinka batalinėms scenoms. Bet aš žūtbūtinai, iš paskutiniųjų kovoju. Dažnai prisimenu Milos Jovovič Žaną d‘Ark, pro ašarų, siaubo ir regėjimų miglą lūžtančiu balsu komanduojančią milžiniškai vyrų armijai. Armijos aš neturiu. Esu pati sau kariuomenė.

Lolita V. vis paskambina ir paklausia, ar man jau kyla kūrybinių idėjų. Net nežinau, ką atsakyti, nes jaučiu, kaip gyvenimu kartoju dramatiškiausius „Miegančių drugelių tvirtovės“ epizodus. Kaip tai pavadinti – kūryba, antikūryba, parakūryba, metakūryba? Aš išklausiau panašią į Emanuelės diagnozę ir dabar einu beveik tokius kaip jos kryžiaus kelius. Tik per plauką Naujųjų metų naktį nepakliuvau ligoninėn kaip Larisa, o mano bičiuliai buvo prigrasinti, kad jei taip atsitiktų, pasikarčiau chalato diržu ant radiatoriaus. Aš jau pavažinėjau invalido vežimėliu kaip Grytė. Kažkodėl visiems likusiems Lietuvoje pastaroji detalė pasirodė siaubinga, tačiau mudviem su sese ratuota kelionė po apsnigtą Lundą suteikė labai daug džiaugsmo, nors aplinkiniams gal šiek tiek priminė Džeko Nikolsono organizuotą bepročių išvyką miestan „Skrydyje virš gegutės lizdo“. Vis dar nuogąstaujantiems pranešu, kad vaikštau, tiesa, kol kas su ramentais. Turiu nuostabią antikvarinę tamsraudonę lazdą su paslaugia varine anties galva rankai įsitverti ir gudriai paslėpta, specialios spiralės išsviedžiama gertuvėle, į kurią galima įsipilti šio bei to stipresnio. Kam ir ramentai nepatinka, galiu pranešti, kad vieną pavakarę staiga juos mečiau į šoną lyg Kristaus lieptas paralitikas ir žvaliai nuklibikščiavau pasitikti į namus užklydusios mažutės pilkos katytės. Tą stebuklingą mano pirmųjų savarankiškų žingsnių akimirką katė, kaip ir Kristos meškutis, vadinosi Jėzumi, tebūnie man atleista ši nuodėmė. Paskui ji gavo Kačiušytės vardą. Šiaip jau katytė atėjo lygiai kaip Šmėkla – temstant per gilų sniegą, nepalikdama pėdsakų miniatiūrinėmis, sudiržusiomis piligrimės letenėlėmis. Beveik savaitę gydžiausi „katės terapija“, kaip ir Monika stebėdamasi, kad visai kitos zoologinės rūšies padaras gali suteikti tiek daug paguodos bei nusiraminimo. Savaitgalį pūkuotoji guodėja dingo – turbūt kai kurios katės švenčia ne tik sekmą dieną, bet ir paiso šabo. O gal Kačiušytė nukeliavo į dangų. Tikrai džiaugiuosi ir beldžiu krumpliais į medį, kad pilkės išvykimas anapus debesų buvo ne toks tragiškas kaip Šmėklos ir jos vaikelių „Drugeliuose“. Žinau, kad jau seniai visiems įkyriu pliurpdama apie kates, bet vienos mano bičiulės mažoji dukrytė pasakė, kad aš būtinai pasveiksiu, nes už mane – visa pasaulio katinėja! Vakar pirmąkart pati užlipau ir nulipau laiptais, o sesuo man nupirko du rauktus, gėlėtus sijonus a la Frida Kahlo, kad ne taip matytųsi, kaip šlubuoju. Su Frida kalbuosi nuolat. Šalia slaugytojos amatą įvaldžiusios jaunėlės ji man yra lyg vyresnioji sesuo. Nuo manęs nesitraukiančiai Radvilei, kaip ir toli, anapus jūros esančiai mamai, kartais pajuntu Meilę, kuri it šviesos stulpas siekia dangų.

Tikiuosi, kad šis laikiną prieglobstį tarp ligoninių man teikiantis namas prie Upsalos neužsidegs arba nebus padegtas kaip „Drugelių tvirtovė“. Užtat pasaulio pabaigas išgyvenu nuolat. Žinau, kad daugelį romane erzino apokaliptinės nuojautos, bet tai tikrai nebuvo „plastmasinės“ New Age stiliaus pranašystės ar pseudovizijos, o pasąmonės signalai apie mano kūne vykstančias katastrofas. Dabar kūnas jau išgirstas, o aš vis dažniau nugrimztu į svaigią nesvarumo būseną, tarsi būčiau vien tik gryna dvasia, jokių materijos svarmenų nebeapsunkinta siela. Tai nereiškia, kad aš nebenoriu arba manau greit neteksianti kūniškojo gyvenimo. Tačiau retkarčiais toji nesvarybė tampa tuštuma, anaiptol ne Nirvanai lygia budistine Šunjata, o bedugne duobe, į kurią įkritus viską užvaldo baimė ir panika. Tai – lyg tvanas. Tuomet į savąjį Nojaus laivą surenku pozityvius jausmus – tikėjimą, viltį, meilę, džiugesį, nuostabą, tyrą liūdesį… Visi jausmai kaip žvėreliai sukviesti poromis, kad veistųsi ir daugintųsi manyje ir kad netapčiau vien tik chirurgų meistriškai pjaustomu mėsos gabalu.

Daugiausia panikos kelia kūnas. Tačiau fizinė kančia, stiprus, įkyrus, užsisenėjęs skausmas staiga atveria absoliučiai tyro, skaidraus ir šviesaus džiaugsmo erdvę. To džiaugsmo nieks nebepajėgs iš manęs atimti. Nors ir nepalyginamai už mane didesnis, jis tapo mano savasties dalimi. Apie tai rašė Simona Weil. Džiaugsmas, į kurį iš kančios duburių įplauki it į šiltą aukso spalvos vandenyną, yra toks galingas ir neaprėpiamas, kad jis negali kilti iš žmogaus širdies, o yra dalis begalinio Dievo. Dievo, prie Kurio leista priglusti išsiveržus iš skausmo, o svarbiausia – pajusti Jį savyje. Kaip tik todėl nebijau mirties, nes absoliučiai tvirtai žinau, kad iš šio vis dažniau man suteikiamo, bet kūniškumo ir žmogiškumo teberibojamo džiugesio kada nors išnersiu į nežemišką šviesą, laisvę ir tobulą palaimą. Nudžiugau panašų liudijimą radusi pas Česlavą Milošą: Gilioje senatvėje, prastėjant sveikatai, nubudau sykį vidurnaktį ir tada patyriau tai. Apėmė jausmas milžiniškos ir tobulos laimės, tokios, kad praėjusiame gyvenime tepajusdavau jos užuomazgas. Laimė šiapus tarsi žadėjo tą patį buvimą anapus.[i/] Gal tai ir yra Rojus, nors dar neseniai bravūriškai šūkavau, kad man labiau patiktų pragare susirinkusi kompanija.

Vien džiaugsmu mano buvimas neapsiriboja. Aš nebejaučiu poreikio ligoniui neišvengiamą ramybę ir tylą būtinai užpildyti veiksmais – knygų skaitymu, laiškų rašymu ar spoksojimu į TV dėžę. Galiu šiaip sau būti, būti nuo ryto iki vakaro ir vėl iki ryto, tiesiog mėgaudamasi buvimu ir būtimi. Tomas Mertonas rašė, kad[i] tas, kuris patyrė nuostabų, nuolankų ir išlaisvinantį skaidrumą, ateinantį tada, kai staiga suprantame, ką reiškia būti, tas šį tą patyrė iš Dievo buvimo šalia.

Kartais guliu lovoje ir valandų valandas žiūriu į mane supančius daiktus. Labai greitai jie praranda savo pavadinimus, ir visai nebesvarbios tampa jų paskirtys. Viskas, taip pat ir aš, virstame to paties Vienio dalimis. Gal ir vėl rašau šventvagystę, bet tokiomis akimirkomis nė neabejoju, kad liesdama medinį stalelio kampą ar ranka braukdama per lovos apklotą čiupinėju Patį Viešpatį. Ištisas dienas žiūriu, žiūriu ir žiūriu. Jei kamuoja nemiga, žiūriu ir naktimis, tuomet visi daiktai ir erdvė, kurioje jie skendi, būna sidabriški it švento paveikslo apkaustai. Aš regiu jų įrėmintą šventą veidą.

Keletą pastarųjų metų, paklausta, ko labiausiai noriu, atsakydavau – Gilaus tikėjimo. Aš jo ieškojau visur: Paberžėje, Himalajuose, Šventraščiuose, dvasinėse praktikose, žūtbūtinėse pastangose nušvisti ir aklame, bet labai žmogiškame įtūžyje, kad tai nepavyksta. Dievas tyli. Palengva suvokiau, kad tikėjimo negalima susikurti, pasiimti, pasivogti ar jėga išplėšti. Pastaraisiais metais buvo vis daugiau tylių ir garsių raginimų žengti lemiamą žingsnį iš tamsiosios sielos nakties į šviesą, bet aš nežinojau, kaip tai padaryti.

Tomas Mertonas kalba apie DIEVO BEDUGNĘ, apie posūkį nuo Dievo, kurį žmogus pažįsta ar tariasi pažįstąs, į Dievą, KURIS APSIREIŠKIA PATS. Man krytis Dievo Bedugnėn prasidėjo beveik tą pačią akimirką, kai išgirdau savo diagnozę. Gal kokių dvidešimt sekundžių jaučiau siaubą, nuoskaudą, įtūžį, galvoje įkaitę iki raudonumo kirbėjo neišvengiami klausimai „o kodėl aš?“. Nors ir neįtikėtina, per tokį trumpą laiko tarpą netgi buvau sugalvojusi pagiežos kupiną mirtininkės laišką visiems savo kankintojams. Paskui stojo absoliuti tyla. Už lango tvyrojo tamsiai pilkas rūkas. Neįvyko joks ypatingas stebuklas. Vėl pacituosiu Tomą Mertoną: Siela pažįsta Dievą ne todėl, kad regį Jį akis į akį, o todėl, kad yra jo palytėta tamsoje.

Sunki liga prilygsta vienuolyno celei. Vienatvė ir tyla. Svarbiausia, kad tyla stojo manyje pačioje. Viskas nuščiuvo, nebėra jokio triukšmo. Aš nebekuriu jokių ateities planų, nė menkiausių puikybės kurstomų scenarijų, nebeužsibrėžiu jokių kūrybinių siekių, išskyrus patį gyvenimą, kurio trokštu bet kokia kaina išplėšti kuo daugiau. Aš nebebijau mirties, man nebereikia slapčia svarstyti, kokia ji bus ir kada ateis. Dažnai pasižiūriu į vadinamuosius sveikuosius ir galvoju, kad jie kur kas labiau apsėsti mirties negu aš, nes yra jos įkalinti nežinioje. Apie mirtį išvis negalvoju, man jos nebėra, kaip kad iššokusiam su parašiutu dingsta aukščio baimė. Tačiau aš absoliučiai blaiviai suvokiu, kokias perspektyvas turi žmonės su mano diagnoze. Mano draugai tiki, kad įvyks Stebuklas. Bet Stebuklas jau įvyko. Tai – Dievo priartėjimas, Malonė, kasdien vis gilesnis ir gilesnis mano tikėjimas. Kai kam liga ir kančia, kuria susimoku už šias transcendentines patirtis, gali pasirodyti per didelė kaina. Tačiau aš taip nemanau. Esu dėkinga savo ligai, nors priešinuosi jai ir su ja iš paskutiniųjų kovoju. Bet jaučiu, kad svarbus yra ir nuolankumas, atsidavimas būti vedamai tuo keliu, kuris neišvengiamas.

Dar niekada tiek daug nesijuokiau. O juk juokas gydo. Tikiuosi, kad tai nėra bepročio kvatojimas, nors nuolat laukiu paties blogiausio, o kai dar kartą paaiškėja, kad viskas klostosi dar blogiau, nei slapčia būgštavau, stengiuosi sau įrodyti, kad baisi situacija yra gėris, lyginant su tragiškiausiu variantu. Dar niekada mano gyvenime nebuvo tiek ramybės, šviesos ir palaimos valandų. Dar niekada nesijaučiau apgaubta tokiu galingu pažįstamų bei nepažįstamų žmonių meilės, tikėjimo ir vilties skydu. Dar niekada nepatyriau tokios absoliučios laisvės kaip dabar, tarsi jau būčiau įveikusi visus barjerus. Aš nekliedžiu. Man nešvirkščia morfijaus. Esu pilno proto. Aš netgi suvokiu, kad čia ničnieko nepasakiau apie euroromaną, nors tokia yra šio pokalbio tema.

Su meile – Jurga