Laikas – šimteriopai padauginti Himalajai

Rašytojos, tapytojos ir keliautojos Jurgos Ivanauskaitės šlovė, rodos, niekada nebuvo apakinusi. Ji visada išliko rami, truputį abejinga savo pačios populiarumui ir kaip koks Rytų išminčius vis mums primindavo, kad visos žmogaus viltys bei norai turi vienintelę prigimtį: jie pasmerkti žlugti… Todėl rašytoja visada stengėsi kuo intensyviau gyventi, kuo intensyviau būti čia ir dabar.

O Jurgos “čia ir dabar” nuveikta tiek daug, kad tikrai nelengva išvardyti: apkeliauta didžioji dalis pasaulio, nutapyta gausybė paveikslų, parašyti novelių rinkiniai “Pakalnučių metai” ir “Kaip užsiauginti baimę”, septyni romanai – “Mėnulio vaikai”, “Pragaro sodai”, “Ragana ir lietus”, “Agnijos magija”, “Prarasta pažadėtoji žemė”, “Placebas”, “Sapnų nublokšti”, “Miegančių drugelių tvirtovė”, kelionių publicistikos knygos “Ištremtas Tibetas”, “Kelionė į Šambalą”, interviu rinkinys “Švelnūs tardymai” ir esė knyga “Kelionių alchemija”, o kur dar poezijos knygos, pasakos vaikams, pjesės. Rašytojos knygos verstos į latvių, estų, rusų, lenkų, vengrų, kroatų, prancūzų, vokiečių ir anglų kalbas. Kelionės po Indiją, Nepalą, Tibetą įkvėpė Jurgą surengti keturias fotografijų, mandalų ir tapybos parodas.

Dabar mūsų pokalbis vyko be apsimetinėjimų, kad lyg ir “nieko neatsitiko”, kad viskas bus gerai, kad tereikia iškęsti tik dar vieną kitą chemijos terapijos procedūrą. Jurgos liga sunki, bet… Žmogaus tikėjimas stebuklu yra nesunaikinamas. Kartais tai viskas, kas belieka, bet tai nėra jau taip mažai. Tai padeda išgyventi dar vieną dieną, paskui dar vieną.

– “Teks pagaliau išmokt pasaulio be savęs”… Taip lengva ranka kartą parašiau viename paskutiniųjų savo eilėraščių. Ir aš šito mokausi. Po vieną žingsnį, po vieną žodį. Nemanau, kad išmokau, išmoksiu. Juk esu maištingos prigimties, o kaip žinome, Dievas tikriausiai daug maloningesnis nuolankiesiems. Gal apskritai šito niekada neišmoksiu ir neįvyks tas palaimingas susitaikymas. Kaip sekasi Tau, kas palaiko Tave? Maištas ar susitaikymas? Ar gali įsivaizduoti pasaulį be savęs? Aš vaikystėje užlipdavau ant aukšto ir nuo visų pasislėpusi bandydavau pro tokį apmūsojusį langiuką pamatyti pasaulį, kuriame niekur nėra manęs. Bet ir tas bandymas buvo nieko vertas – aš vis tiek buvau. Tik ant aukšto. Ir manęs nerasdavo nebent mama…

– Keista, bet šiais laikais suvokti savo laikinumą ir baigtinumą yra didesnis maištas, nei troškimas suardyti amžiną pasaulio tvarką ir tapti nemirtingam. Pastebėjau, kad atviras kalbėjimas apie mirtį, senatvę, sunkias ligas, kurios nesibaigia pergalingu išgijimu, žmonėms sukelia šoką, tarsi tai būtų nepadorūs, nerašytais XXI amžiaus tabu uždrausti dalykai. Po vieno savo interviu gavau jaunos moters laišką, kuriame ji teigė, esą aš tik iš bejėgiškumo ir pykčio sveikiesiems primenu apie mirtį, apie kurią jie neprivalo mąstyti, nes nori gyventi lengvai ir laimingai. Tas laiškas man pasirodė labai simptomiškas. Juk visa vartotojiška kultūra primygtinai diktuoja amžinos jaunystės, tobulo fizinio kūno ir antžmogiškos sveikatos kultą. Pralaimėtojams – neįgaliesiems, ligoniams, seneliams – tokiame naujajame pasaulyje nebėra vietos. “Grožio” ir “žvaigždžių” TV fabrikai serijiniu būdu gamina čempionų realybės herojus. O po šia virtualia tikrove slepiasi kitokia būtis, kurioje klodų klodais guli žmogiškieji kentėjimai, skurdas, vargas, baimės ir bejėgiškumas.

Kai gydžiausi Švedijoje, laikraščiuose buvo įsiplieskusi diskusija, ar verta per Velykas žmonėms priminti tokį “nemalonų” dalyką, kaip Kristaus kančia ir mirtis, jau verčiau tai tegu būna dažytų kiaušinių, viščiukų ir zuikių šventė. Ko gero, paskutinis didis viešas priminimas apie iliuzijų šydais neuždangstytą tikrovę buvo Jono Pauliaus II mirtis. Ją visi suvokėme kaip neįkainojamą pamoką, nors iki tol daugelis burbėjome, kad seno, ligoto ir kenčiančio žmogaus vieši pasirodymai tampa sunkiai pakeliami, beje, ne jam, o mūsų jautrioms sieloms.

Budėjimas prie merdinčio popiežiaus ir atsisveikinimas su juo suvienijo daugiau žmonių nei patys džiaugsmingiausi įvykiai, pavyzdžiui, kad ir pompastiškas 2000 metų sutikimas. Tačiau tai buvo unikali išimtis, nes juk kasdien esame žiniasklaidos bombarduojami mirties faktais, bet nei mūsų sąmonė, nei pasąmonė nebefiksuoja žaibo greičiu pyškinamų kraupių skaičių. Niekas nė nebando bent sekundei įsisąmoninti, kad kiekvienas žmogus, žuvęs Beirute, Bagdade, Gazoje, miręs badu ar nuo AIDS Afrikoje, buvo lygiai toks pat kaip aš ar tu, taigi už viską labiausiai norėjo gyventi.

Graikų dramose ar W.Shakespeare’o pjesėse mirus žmogui sudreba visas pasaulis. Nūnai kiekviename trileryje nužudytieji krinta kaip lapai rudenį. Nors ir paradoksalu, bet nuolat prieš akis šmėkščiojančios mirtys tampa gudria Mirties neigimo technika. Jokioje kitoje epochoje žmonės taip nesislapstė nuo fakto, kad yra mirtingi. “Neišsivysčiusiose” šalyse, pavyzdžiui, Nepale ar Indijoje, mirtis dar nėra nustumta į tikrovės užribius, todėl “civilizuotam” atvykėliui tenka gūžtis, kai kur nors Varanasyje pro šalį linguoja ir linguoja “ram ram ram” murmančios procesijos su kremacijai prie Gango paruoštais lavonais bambuko neštuvuose. Tačiau čia ir dabar mes irgi esame nuolat informuojami apie pabaigą. Apie ją mums primena kiekviena surūkyta cigaretė, išgerta taurė vyno ar obuolio nuograuža…

Taigi po tokios ilgos įžangos galiu tau lakoniškai atsakyti: manau, kad “pasaulio be savęs” jau išmokau. Jis bus toks pat gražus ir toks pat siaubingas, kaip prieš man jame atsirandant. Kita vertus, manau, kad mes visi pasiliekame šioje visatoje, nors ir virtę kvantinėmis dulkėmis. “Amžinojo gyvenimo” sąvoka man kol kas pernelyg sudėtinga. Net nežinau, ar jo norėčiau. Paprasčiau – išnykti.

– Labai gedėjau Gintaro Beresnevičiaus. Aš manau, kad jį tiesiog užmušė. Užmušė žmonės, kurie galbūt jau nebe žmonės, neturintys nei širdies, nei sielos. Kaip manai, ar lengviau palikti šį žiaurų, nuostabų ir amžinai neteisingą pasaulį “susitvarkius” reikalus, kurie išties niekada taip ir nebūna užbaigti, gražiai atsisveikinus, su visais susitaikius, ar būti staiga išrautam, išplėštam iš šios žemės? Nesvarbu – piktadario rankos ar tik atsitiktinumų Dievo, jeigu toks yra.

– Aš irgi labai gedėjau Gintaro, nors jo mirtis man nebuvo labai netikėta. Teko rašyti apie G.Beresnevičiaus romaną “Paruzija”, kuris man pasirodė tarsi aistringas flirtas su mirtimi, lyg bravūriška ir baisi odė susinaikinimui. Gintaras buvo pernelyg jautrus, per daug aštriai regintis tikrovę, itin pažeidžiamas ir beginklis, o tokie žmonės vienaip ar kitaip yra išstumiami iš šio pasaulio, kaip svetimkūniai.

Nė neabejoju, kad Gintaras buvo nužudytas, bet manau, kad dėl jo žūties kalti ne tie keli policininkai, o mes visi. Esu palikusi Gintarą bejėgį ir silpną tame pačiame “Trečiame brolyje”, kurio kraupokoje sąskaitoje ši beprasmiška mirtis yra jau trečia. Taigi mano gedulą lydėjo dar ir sąžinės priekaištai, nors tą rugpjūčio naktį jį nelaimėje paliko ir išdavė kažkas kitas. Manau, kad Gintaras matė ir suvokė kraupų savo gyvenimo finalą, gal net perskaitė šlykštų, nekrologą atstojusį straipsnį dienraštyje, kuriame telpa “visos mūsų mintys”.

Pati kelionė anapus jam tikriausiai nebuvo didžiulė staigmena. Tačiau mirtis visada netikėta, nes jos valandos nežinome, net ir būdami absoliučiai pasiruošę išėjimui. Labai ilgai nesupratau, kodėl meldžiame Viešpatį apsaugoti nuo staigios mirties. Atrodė, kad staigi mirtis žmogui yra viena didžiausių malonių. Dabar pradedu suvokti, kad būtina, kaip tu sakai, “susitvarkyti reikalus”, susitaikyti, atsisveikinti su šiuo pasauliu, vis labiau jį pamilstant.

– Neslėpsiu, kad žinau Tavo ligos diagnozę. Bent numanau, kaip yra blogai, kaip skauda, kaip baisu. Ir po visų operacijų, kurias iškentei, ir po besitęsiančių chemijos terapijų… Bet patirti ir tik numanyti – du skirtingi dalykai. Mačiau ir mirštančių žmonių, kurie man buvo brangūs, o aš niekuo negalėjau jiems padėti. Pasakyk man vieną paslaptį (juk pravers), ką galvoji naktį, tamsoje, kai lieki vienut vienutėlė visoje žemėje? Kas tada gelbėja? Arba žlugdo? Arba užmigdo… Kokios mintys yra išganingos?

– Sirgdama atradau, kad tiek fizinės, tiek dvasinės žmogaus galimybės yra beveik neribotos. Pati apstulbstu, kiek vitališkumo turi mano kūnas, sąmonė, dvasia. Taip pat suprantu, kad šie resursai beveik nepriklauso nuo mano pačios pastangų. Yra Tas, be kurio valios nuo mano galvos nenukris nė plaukelis. Savo pačios jėgas kartais stebiu apimta nuostabos, kaip kokį gamtos reiškinį – vėtrą, lietų ar raudoną saulėlydį virš jūros. Lygiai taip pat suvokiu ir savo bejėgiškumą. XXI amžiuje žmogus yra toks pat pažeidžiamas, sužeidžiamas ir lengvai sunaikinamas kaip ir prieš du tūkstančius metų.

Vis dėlto šioje skaitmeninių technologijų ir genomų iškodavimo epochoje ištverti baimę bei skausmą geriausiai padeda maldos. Panašia liga, kaip ir aš, serganti bičiulė kartą pareiškė, kad meldžiasi tik silpnieji, pralaimintieji, “lūzeriai”. Tačiau silpnumas ir galimo pralaimėjimo pripažinimas kaip tik ir yra mano stiprybė. Kai esi silpnas, išmoksti prašyti pagalbos ir ją priimti, o tam labai dažnai trukdo puikybė. Iš pradžių nemokėjau prašyti net Dievo pagalbos, atrodė, trūks plyš susitvarkysiu pati. Ką jau kalbėti apie žmonių paramą, juk visad buvau tokia nepriklausoma! Tačiau dabar patiriu tiek daug gerumo ir rūpesčio, tarsi tai būtų atpildas už visą “išdidžioje vienatvėje” praleistą gyvenimą.

Jei naktimis apima baimės ir panikos priepuoliai, juos išsklaido Dievas. Nežinau, kaip tai įvyksta, bet kartais atrodo, kad Jį, nenusakomą ir neapibūdinamą, tiesiog galiu paliesti ranka. Dar gelbėja mintys apie meilę. O šiaip jau dažnai sau primenu S.Kierkegaard’o pamąstymus apie tai, kad žmogaus kančia neatrodytų tokia baisi, jei jis nemokėtų kalbėti, skųstis, dejuoti, o kęstų tyloje, kaip paukštis ar laukų lelija.

– Per radiją nugirdau, kad žadi dalyvauti kino filmo, šiuo metu kuriamo pagal Tavo knygą “Ragana ir lietus”, premjeroje. Apsidžiaugiau. Pamaniau – gal dar ne viskas prarasta, pamaniau – dar liko kelios sveikos kūno vietos. Bet juk ne tose keliose sveikose vietose laikosi Tavoji dvasia. Ji ne ten. Pasakyk, už ko ji laikosi, kas Tau ištiesia ranką per bedugnę, kad nenukristum?

– Na, filmo premjera bus tik vasario mėnesį. Tačiau turiu ir daugiau planų, kuriuos labai norėčiau įgyvendinti. Žinau, kad laiko gausiu tiek, kiek jo pati pasiimsiu. Niekas kitas jo man nepridės – nei gydytojai, nei stebukladariai. Akivaizdžiai matau, kad laikas yra labai sąlyginis dydis. Ko gero, kuo mažiau tau jo skirta, tuo daugiau jo turi. Mantra tapusi frazė “nėra laiko” man nebeegzistuoja, kaip kad pagaliau liovėsi ir amžinas skubėjimas, ir tikslų, kurie dabar atrodo itin efemeriški, vaikymasis. Draugams sakau, kad ir jiems galiu padovanoti tiek laiko, kiek tik jie nori. Niekada taip daug nebendravau su žmonėmis kaip dabar, nes anksčiau atrodė, kad turiu kur kas svarbesnių užsiėmimų už draugystę. Nebuvo laiko gamtai, knygoms, muzikai, tylai ir sau pačiai. Nūnai viskam užtenka tų pačių 24 valandų. Panašią prabangą ir pilnatvę patyriau tik gyvendama Himalajuose. Dabar, niekur neišeidama iš namų, Himalajus turiu padaugintus šimteriopai. Žinau, kad tai nuskambės taip, lyg būčiau praradusi protą, bet šie metai yra vertingiausi, o gal ir laimingiausi mano gyvenime.

Tiek daug klausinėju. Atleisk man. Esu ne iš tų “lindikų” į sielą vien tam, kad patenkintų savo smalsumą. Visada gerbiau Tave. Visada tikėjau, kad Tau dar liko daug padaryti, parašyti, nupiešti. Ir dabar tebetikiu. Sustiprink šį mano tikėjimą, jeigu galima – sveik, sveik ir dar kartą sveik. Tai sakraliniai žodžiai – dar pabūk.

Štai tokiu mano, o ir visų veidiečių, palinkėjimu mudvi ir baigėme šį pokalbį. Aš tikiu, kad jų dar bus. Kad šis nėra paskutinis.