Jaunystė su žemaičių rašytojų sambūrio ąžuolais

* Baigusi Viekšnių progimnaziją, 1939 m. rudenį įstojau į Telšių gimnazijos penktąją klasę. Gimnazijoje gyvavo literatų kuopa, globojama lietuvių kalbos mokytojo lituanisto V. Kudirkos, vėliau – Kirkilaitės-Maniukienės. Lotynų kalbos mokytojas K. Mockus tada buvo „Žemaičių žemės” redaktorius. Jis mielai šiame laikraštyje spausdindavo gimnazijos literatų kūrybą.

* Nei Vytauto Mačernio, nei Pauliaus Jurkaus Telšiuose neberadau. Jie jau buvo baigę gimnaziją. Tik garsas sklido apie juos. Tačiau Telšių padangėje dar švietė jauni žiburėliai: talentingas Jurgis Gaižauskas, skaitovės Lidija Kupstaitė, I. Šemetaitė, dainininkės D. Juzumaitė, Laima Banevičiūtė… Muzikos mokytojas D. Andriulis kurdavo muziką gimnazijos poetų eilėms. Kaip lakštingala dainuodavo L. Banevičiūtė. Gimnazijoje surengtuose vakaruose tėvams per koncertus būdavo skaitomi ir pačių gimnazistų sukurti eilėraščiai. Apie tą literatūrinį šaltinį, srovenantį gimnazijoje, be abejo, žinojo Žemaitijos rašytojai Butkų Juzė, P. Gintalas, P. Genys. Jie domėjosi jaunųjų talentų kūryba, telkė jaunimą į Žemaičių rašytojų draugijos sambūrį.

* Geriausiai galėjau pažinti Butkų Juzės ir Prano Genio asmenybes, jų kūrybą. Seniai, kaip mes juos vadindavome, įsileido mus į savo būrį, globojo ir elgėsi su mumis kaip su sau lygiais. Jie tikėjosi, kad iš tų jaunų daigelių išaugs nauja Žemaičių kūrėjų karta.

* Kiek iš viso tame Žemaičių rašytojų sambūryje buvo dalyvių, nežinau. Prisimenu St. Anglickį – šiuo metu dar gyvą Žemaitijos poezijos patriarchą, gyvenantį Vilniuje, Šeškinės vėjų glostomą. Tada jis gyveno Kuršėnuose, Olesinėje, tačiau, kiek prisimenu, visuose literatūros vakaruose dalyvaudavo. Ir poetą St. Santvarą, skaitantį savo poeziją, esu girdėjusi. Jis irgi žemaitis. Su Vytautu Mačerniu ir Pauliu Jurkum – Žemaičių Kalvarijos poetais, kuriuos mes, jaunieji, tada gerai žinojome ir dievinome, tiesiogiai susipažinau tik literatūros vakaruose, kurie buvo surengti Mažeikiuose, Kuršėnuose, Tryškiuose, Telšiuose ir kitur.

* 1942 m. rudenį įstojau į Vilniaus universitetą. Buvau fuksė, tai žvelgiau į sinjorus su pagarba ir net baime. Čia buvo tikra „gauja” genialaus jaunimo iš visos Lietuvos: K. Bradūnas, L. Švedas, E. Matuzevičius, kiti. Kartu su jais – ir mūsų žemaitis, tikras pažiba Vytautas Mačernis. Kaip gyvą matau ir šiandien jį: liesas, gunktelėjęs kažkokią milinę užsivilkęs skaito jis šaltoje auditorijoje savo sonetus… Dar ir dabar girdžiu jo balsą. Iš to susitikimo įsiminiau jo „Velnius”, „Dukrytę”.

* Neilgai mes dalyvavome toje jaunystės meno puotoje. Vokiečiai greitai uždarė Universitetą. Vytautas Mačernis išvažiavo į savo Šarnelę. Aš pati į Žemaitiją dar neskubėjau – pasilikau dirbti „Studijų biure” korektore. Gyvendama Vilniuje susirašinėjau su V. Mačerniu. Jis man buvo lyg jaunasis Kristus… Ir tos didžiulės, viską perreginčios jo akys… Aš šalia Poeto – tokio tyro, švento jaunuolio – jaučiausi lyg Magdalena. Jam parašiau eiles „Akys” ir kaip broleliui pasiskundžiau, kad esu vėjagaudė merga, vis nusivilianti savo „meilėmis”. O jis atleido mano nuodėmes. Atsakyme rašė: „Nenusimink ir nesikrimsk, kad turi karštą kraują ir lakią sielą. Gyvenk ir džiaukis gyvenimu. Būk tokia, kokia esi!”

* Aš jo gėdijausi, man buvo nejauku, kad Jis, vos porą metų vyresnis už mane, yra toks protuolis, moka daug kalbų, genialus poetas, o aš – tik vištelė, kurią jis guodžia, su kuria jis maloniai šnekasi.

* Netikėtai, rodos, 1943 metų pavasarį, iš Butkų Juzės sulaukiau kvietimo atvykti į literatūrinius vakarus, kuriuos buvo planuojama organizuoti visoje Žemaitijoje. Mano gerasis Butkų Juzė rašė: „Visuose vakaruose mokės tau už dalyvavimą. O ir šiaip padraugausime, išgersime. Vienu žodžiu, bus malonu tave matyti”. Ir čia pat su jam būdingu gruboku jumoru juokaudamas pridėjo: „Bus daugoka vyrų, tai Tavo vainikėliui lyg ir pavojus būtų, bet, jei nenorėsi, per marškinius mes nieko nepadarysime”.

* Gerasis Butkų Juzė mane saugojo ir globojo kaip nekaltą merginą, jauną poečiukę. Aš jam rašiau pagarbos kupinus laiškus kaip Žemaitijos rašytojui – patriarchui, žmogui, kuris buvo vienmetis su mano gražuoliu penkiasdešimt vienerių metų tėvu. Man tada buvo dvidešimt vieneri. Išliko vienas Butkų Juzės laiškas, rašytas 1944 metų pavasarį, prieš Velykas. Čia Butkų Juzė be sarkazmo, giliai graudus: „ (…) Šiandien sėdžiu prie sudužusio laivo ir žiūriu į vandenis, bet jau nebėra kur beplaukti. Visų prabėgs taip dienos. Prabėgs ir Tavo. Čia pritinka Biblijos žodžiai: „O dienos mano greitesnės buvo už elnią greit bėgantį”.
Kai mane 1946 m. areštavo, Butkų Juzė jautėsi atsakingas už mano likimą, nes jis mane įkalbėjo nesitraukti į Vakarus su tais rašytojais, kurie mane viliojo kartu: Tada jis sakė: „Ko ten? Ar apkasų fricams kasti? Kas tave ten globos?”

* Jei nebūtų miręs, dar kažin kaip būtų atsitikę su juo, apšauktu eseru. Juk Pr. Genį, žmogų paralyžuotomis kojomis, Žemaičių „Alkos” muziejaus įkūrėją ir ilgametį jo direktorių, areštavo ir Šilutėje, invalidų lageryje, nukankino. Pagalvokit tik – ar galėjo kokį pavojų sovietų valdžiai kelti šis negalios jau amžinai prie lovos ir ratukų prikaustytas bekojis poetas?…

* Nežinau, kokie buvo tų dviejų poetų asmeniniai santykiai. Dabar visokių kalbų girdėti… Tada į tokius reikalus nesigilinau. Man atmintyje išliko toks vaizdas: atvažiuoja P. Genys su arkliuku dviratiniame vežime į literatūrinį vakarą Mažeikiuose. Jo sulaukę literatai ant rankų įneša Poetą į sceną. Tarp tų, kurie neša, yra ir Butkų Juzė…

* Pranas Genys, rinkdamas muziejui senienas, išvažinėjo visą Žemaitiją. Jis mėgo fotografuoti. Kartą, pamatęs mane, einančią gatve, pašaukė, pasisodino šalia į savo vežimaitį ir pasuko į Plungės pusę. Tada jis mane ilgai fotografavo. Turėjau daug jo darytų nuotraukų, bet, grįžusi iš lagerio, kaip ir daugelio kitų man brangių daiktų, taip ir šių nuotraukų, neberadau. Tėvai pokario metais buvo išvežti į Krasnojarską, aš – į Uralą, o viską, kas buvo likę tėvų namuose, ištampė, išvogė svetimi…

* Per literatūrinius vakarus Prano Genio susirinkusieji ypač atidžiai klausydavosi. Išlydėdami namo, žmonės jo vežimaitį tiesiog gėlėmis užversdavo. Graudu būdavo žiūrėti į protingą, vešliais garbanotais plaukais papuoštą jo galvą, klausytis jo skambaus balso ir kartu žinoti, kad jis fiziškai toks bejėgis.

* Butkų Juzė skaitė per nosį (jo skaitymą puikiai parodijuodavo Telšių Žemaičių teatro aktorius Aleksas Žadeikis). Buvo labai mėgiamas jo kūrinys „Žemaičių stiprybė”, kurį dar ir šiandien kartais išgirsi scenoje.

* Daug paslapčių… Daug ko nežinau. Kai kas jau pridengta ir užmaršties skraiste. Nebeatsimenu, ką kalbėdavome su Pranu Geniu.

* Mes, jaunieji teatro žmonės, tada labiau šliejomės prie spalvingojo, bohemiškojo Butkų Juzės. Atsimenu, vieną kartą jis, apsikrovęs knygomis, raštais, rymojo prie rašomojo stalo, žvelgdamas pro langą, už kurio tyvuliavo Masčio ežeras. Galbūt rašytojas ieškojo ir nerado formos savo mintims – priešais jį gulintis popieriaus lapas buvo baltas. Galbūt ir aš tąsyk nelaiku įsibroviau į jo – vienišo paukščio narvą ir sutrukdžiau jį, nuvydama mūzą… Jis visada džiaugdavosi mane išvydęs, tad iš karto užvedė kalbą, tačiau… Vos pradėjęs šnekėti pakreipė savo mintis apie mirtį: „Norėčiau, kad ant mano kapo žydėtų vyšnaitė,” – susimąstęs pasakė jis. Berods, tuo laiku jis ir eilėraštį parašė, kuriame yra šie žodžiai: „Kai aš numirsiu, ant mano kapo sodinkit vyšnią”…

* Telšių kapinėse, kur palaidotas Butkų Juzė, cementu užpiltas antkapis, nėra nė žemės saujelės. Tiesa, jo prašymas išpildytas – šalia pasodinta vyšnaitė. Dabar tai jau didelė vyšnia. Ji pražįsta pavasarį, o rudeniop ant medžio pradeda raudonuoti uogos…

* Nepamiršiu 1944 metų pavasario kelionės pėsčiomios iš Telšių į Tryškius. Ėjau kartu su Butkų Juze. Berods, tai buvo birželio mėnuo, prieš šv. Petro atlaidus. Kol pasiekėme Tryškius, sutemo, o iki Maldenių, mano namų, dar buvo likę 5 kilometrai kelio. Vos bepavilkdami kojas per rasotas pievas, baidydami paukštelius paršliaužėm į mano tėviškę. Čia pernakvojom. Rytas buvo saulėtas, tikras atlaidų rytmetys. Vėl nuėjome į Tryškius, aptvarkėme Lazdynų Pelėdos kapą, apžiūrėjome mokyklos salę, kurioje po pamaldų turėjo būti literatūros vakaras. Per pamokslą pats kunigas apie tą literatūros vakarą paskelbė, todėl žmonių prisirinko pilnutėlė salė. Tąkart į Tryškius su arkliuku atvažiavo ir Pranas Genys. (Ir vėl jį į sceną įnešė vyrai.) Tryškiuose surengtame literatūriniame vakare dalyvavo ir Marija Lastauskienė, atvažiavusi iš Paragių su savo dukra (minskiete) bei jos vaikais. Dar dalyvavo ir Zenta Tenisonaitė, kurios motiną dailininkę vokiečiai Telšių pelkėse sušaudė kaip komunistę, nors ji ir nebuvo partinė. Zenta dabar gyvena Belgijoje, turi gausią šeimą, rašo eilėraščius, verčia iš kitų kalbų knygas, tapo.

* Vartau savo gyvenimo dienoraštį… Tarsi kas į širdį adata badytų… ir vėl girdžiu skambantį jaunystės dienų aidą. Poetas Stasys Anglickis, „Literatūroje ir mene” publikuodamas savo atsiminimus apie Butkų Juzę jo 75-mečio proga, savo straipsnį pavadino „Žemaičių žemės dainius”. Šiame darbe jis užsimena, kad tais metais vykusiuose Žemaičių literatūros vakaruose dalyvaudavo ir jauni poetai Vytautas Mačernis, Stasė Niūniavaitė. Dievulėliau, nejaugi aš tada buvau poetė? Prisimenu tuos laikus, pokarį, praleistą toli nuo tėviškės, ir graudu pasidaro. Gaila ir savęs, Uralo lageriuose palaidojusios besiskleidžiantį talentą. O gal jo ir neturėjau? Kiek atsimenu, gimnazijoje, panašiai kaip ir aš, eiles rašė beveik visos mano pažįstamos gimnazistės, tačiau poetėmis jos netapo…

* Ačiū, Stasy Anglicki, kad suvirpinai man širdį, kad vėl bent valandėlei pasijutau jauna. O aš pati – tikra netikėlė. Stasys Anglickis ilgą laiką gyveno vos ne mano pašonėj – Olesinėje, prie Kuršėnų, o aš jo net nepasikviečiau į susitikimą su moksleiviais, liaudies teatro aktoriais. Daugybę kartų ruošiausi iš Naujosios Akmenės nuvažiuoti pas jį į netolimus Kuršėnus, kur poetas gyveno prie Ventos ir ramiu, tyloku balsu kartodavo: „Venta, Venta, tu žemaitiou šventa…”

* Poetas Stasys Anglickis viename iš savo straipsnių rašo: „1944 m. rudenį, kai dar žemės nedengė sniegas, per purvą, sumaišytą su gruodu, įburbė kariškas „viliukas” su Butkų Juzės įsakymu atvežti mane gyvą ar mirusį į literatūros vakarą Telšiuose”. Toliau jis aprašo tą kelionę, kai keliai dar buvo, anot S. Nėries, „karo išmalti ir duobėti”, kai šalia vairuotojo sėdėjo Stasė Niūniavaitė, o jis kratėsi ant geležų krūvos mašinos gale.

* Taip ir buvo. Man širdis apmiršta, kai prisimenu, kaip viskas buvo.

* Butkų Juzė kurį laiką vadovavo Telšių Žemaičių teatrui. Vėliau „nudilo” žodis Žemaičių liko Telšių dramos teatras, o dar vėliau, kai jau buvau Urale, Telšių aktorius prijungė prie Šiaulių teatro, ir nebeliko teatro Telšiuose. Taigi neramusis Butkų Juzė, tyliai į nosį šnekėdamas, lyg pats su savimi, tada tariasi:

* – Vo galgis surenkam kas beliko ir padarom literatūros – muzikos vakarą?
– Žinok dabar, kas beliko, – prastenu aš.
– Kuršėnuos – Anglickis, reik parsivežti, – įkalba mane. – Tu jauna mergė, pamerk kokiam „šoferiui” akį ir parvešit.

* Ir štai aš, ta „jauna mergė”, pasigrobiau vieno pulkininko „viliuką”, jo „šoferiuką”, ir parlakinom Stasį Anglickį.

* Man kas – išdaiga: iš vieno juodaakio gruzino pulkininko, apsistojusio pas Petrą Gintalą, su jo žmona ponia Gese, išprašėm vienai valandai mašiną. Melavom, kad važiuosiu pas tėvus bulvių parsivežti. Apie tai, kad reikia į Kuršėnus, pas poetą, nė neužsiminėm… Vėliau, kai mane areštavo, saugumas pasakė, kad aš tąsyk norėjusi pavogti mašiną ir atiduoti ją miškiniams…

* Prisimenu, tas literatūros vakaras Telšiuose vyko dar karui tebedundant. Taip ir visa Žemaitijos kultūrinė veikla tais laikais kilo ant griuvėsių.

* Kaip ten bebuvo taip, bet, gyvendama Naujojoje Akmenėje, Stasį Anglickį Olesinėje aš aplankiau. Nebeatsimenu tik, kuriais tai buvo metais. Ruošėmės tada „Žemaičių smutkelio” šventei. Ieškojome žemaitiškų tekstų. Prisiminiau Stasį Anglickį ir jo žemaitiškus eilėraščius. Sėdome į Akmenės cemento gamyklos autobusą ir išdardėjome. Neilgai trukus jau sukome į Poeto sodybą. ir Radome jį betriūsiantį prie jaunų obelaičių. Rankos žemėtos, plačiabrylė skrybelė ant galvos… Jis mane atpažino. Tąsyk norėjau tiesiog išbučiuoti jo purvinas rankas – po tiek metų vėl mačiau gyvą Stasį Anglickį!

* Poetas mums pasakė, kad atvažiuoti į šventę jis negalįs, bet tekstų, parašytų Žemaičių kalba, mums davė.

* Vėliau, paprašyta Ričardo Pakalniškio, parašiau šiltus atsiminimus apie Poetą. Deja, knyga apie Stasį Anglickį nespėjo išeiti – R. Pakalniškis staiga mirė. Gaila, labai gaila… Manau, kad kas nors bent dabar galėtų imtis užbaigti tą knygą ir išspausdinti ją – tokį vieną S. Anglickį, ilgaamžį ir savitą Žemaitijos poetą, teturime…

* Galėčiau rašyti ir rašyti apie tuos man brangius žmones. Tie keli meteliai, praleisti su jais, man buvo didžiulė dovana. Jais aš tebegyvenu. Atrodo, nebuvo nei lagerių, nei tardymo žiaurumų, o tik poetiška jaunystė…

Stasė Niūniavaitė