Irenėjus Kleopas Oginskis (1808-1863)

Gimė jis prieš 190 metų Florencijoje. Oficialiai priimta sakyti, kad, turėdamas 55-erius metus, mirė Rietave, nors iki mūsų laikų gyvi pasakojimai, kad Rietavo kunigaikščio I. K. Oginskio mirtis ir laidotuvės buvo tik gerai režisuotas spektaklis, o iš tikrųjų, atseit kunigaikštis, vengdamas caro persekiojimų už dalyvavimą 1863 m. sukilime, pasitraukė iš Žemaitijos ir po to dar keletą metų gyveno užsienyje. Tokią versiją tarsi patvirtina ir jo kapas Rietave. Kunigaikščio palaikai ilsisi ne Oginskių šeimos koplyčioje, o šalia jos. Kaip pasakoja Oginskių šeimos istorijos tyrinėtojai, asmuo, kuris savo valia sutiko mirti ir būti palaidotas vietoje kunigaikščio, nebuvo kunigaikščių luomo, todėl Oginskių koplyčioje negalėjo būti palaidotas, tad jo kapui ir buvo parinkta vieta šalia koplyčios. Visa tai kol kas spėliojimai. Ir pasakojimai apie paskutiniąsias kunigaikščio gyvenimo valandas vis dar panašios į pasakas ir legendas.

Pirmiausia I. K. Oginskis šiuose kraštuose garsėjo kaip pavyzdingas ūkininkas, įvedęs savo dvaruose apie Rietavą, Endriejavą, Veiviržėnus savotišką valstiečių savivaldybę su renkamais vaitais, teismais, taupomosiomis ir kitokiomis kasomis. 1835 m. panaikino baudžiavą, o vėliau įėjo į specialų komitetą baudžiavos panaikinimo klausimui nagrinėti visoje Kauno gubernijoje. Tai buvo meninės prigimties, šviesaus proto žmogus, pats gerai mokėjęs žemaičių kalbą, daug kuo prisidėjęs prie vietos gyventojų švietimo, miestelio sutvarkymo. Žinomas kaip S. Daukanto, M. Akelaičio darbų rėmėjas. Irenėjus Oginskis materialiai parėmė Lauryno Ivinskio 1846 m. išleistą pirmąjį lietuvišką kalendorių – „Metskaitlius” (pirmąjį lietuvišką periodinį leidinį).

Jo dėka Rietavas tuo laiku buvo pasidaręs žymus Žemaitijos ūkio ir kultūros centras. Du jo sūnūs – Bagdonas ir Mykolas – itin daug nuveikė organizuodami, steigdami muzikos mokyklas, orkestrus Rietave ir Plungėje.

Rietavo dvarą. Jis paveldėjo po tėvo mirties.

I. K. Oginskis turėjo dvi žmonas: Juzefą Kalinovską (1816-1844) ir pirmosios žmonos seserį, caro Aleksandro II freiliną Olgą Kalinovską (mirė 1899 m.). Juzefos ir Olgos tėvas buvo Lenkijos kariuomenės generolas Jozefas Kalinovskis. Šiais giminystės ryšiais I. K. Oginskis caro rūmuose atvėrė pretekcijų duris ne tik sau, bet ir kitiems Oginskių giminės nariams.

Paveldėjęs tėvo dvarą, 1835 m. I. Oginskis savo valstiečiams panaikino baudžiavą, pasirūpino, kad miestelyje būtų įsteigta ligoninė, vaistinė, senelių ir našlaičių prieglauda, kelios taupomosios skolinamosios kasos, paštas. 1836 m. Rietave pradėjo veikti valdiška dviklasė mokykla. XIX a. penktame dešimtmetyje buvo perstatyta dvaro sodyba, iškilo neorenesansiniai rūmai, įrengtas didžiulis 60 ha parkas, įveistas sodas, įrengti keli tvenkiniai. 1859 m. pastatyta oranžerija. Spėjama, kad apie 1850-uosius metus klasikiniais principais buvo perplanuotas ir visas Rietavo miestelis: pagrindinės miestelio kompozijos ašis vienu galu rėmėsi į bažnyčią, kitu – į rūmus. 1853 m. senoji Rietavo bažnyčia nugriauta. Vyskupas M. Valančius pašventino kertinį akmenį ir pradėta statyti naujoji neoromantinio stiliaus Rietavo bažnyčia, kurios projekto autorius architektas Gonsovskis. Bažnyčios statybos darbams, kurie tęsėsi 21-erius metus, vadovavo specialistai iš Prūsijos: F. A. Štiuleris ir F. Šteinbartas. Dvaro ir bažnyčios statybos ir sutvarkymo darbai kainavo apie 3,5 milijono rublių.

I. Oginskis buvo pažangus žmogus. 1859 m. Rietave įsteigta dviklasė agronomijos mokykla – seniausia agronomijos mokykla Lietuvoje. Rietavo žmonės tuo laiku gyveno gana pasiturinčiai, gražiai tvarkėsi savo ūkiuose. Iškalbingas ir tas faktas, kad vyrams, vyresniems kaip 55-erių, ir moterims, vyresnėms kaip 50 m., buvo draudžiama dirbti dvare. Jis pritarė ir M. Valančiaus blaivybės idėjoms.

Irenėjus Oginskis išaugino du sūnus: Bogdaną ir Mykolą. Jie abu vedė lenkų grafaites: Bogdanas – Mariją Potolucką, o Mykolas – Mariją Skuževską.

Po tėvo Irenėjaus Kleopo mirties (1863 m. pradžioje, prieš pat sukilimą) Rietavo dvarą paveldėjo Bogdanas Oginskis, o Mykolas Oginskis – Zaliesėje Ašmenos pavietą kartu su gražiais, tačiau jau kelis dešimtmečius negyvenamais rūmais. Zaliesėje Mykolas Oginskis negyveno. Kurį laiką jis buvo prisiglaudęs pas brolį Rietave, o vėliau, įsigijęs Plungės dvarą, pasistatė ten rūmus ir persikėlė į savo naująją rezidenciją.

Irenėjaus ir jo žmonos Olgos Oginskių atminimas įamžintas Rietavo bažnyčioje. 1863 m. I. Oginkiui paminklą-biustą iš juodo ir balto marmuro sukūrė dailininkas A. Cattier (katje). Šalia, kiek aukščiau, kabo ir jo žmonos Olgos biustas. Šventoriuje tebestovi 1840 m. iš akmens ir medžio padarytas koplytstulpis.