Česlovas Kontrimas

1999 metų gegužės 27 d. sukanka 10 metų kaip mirė žymus žemaičių dailininkas ir pedagogas Česlovas Kontrimas (1902-1989).

Eilutės iš autobiografijos

Č. Kontrimas gimė 1902 m. gegužės 23 d. Mažeikių apskr. Židikų valsčiaus Dapšių kaime. Pirmuosius meno pažinimo pagrindus įgijo pas žymų lietuvių akvarelistą K. Sklėrių, dar besimokydamas Liepojos gimnazijoje Po I-ojo pasaulinio karo grįžęs į gimtuosius Dapšius (Žemaitiją), tapo, ko gero, pirmuoju lietuviško kaimo „daraktoriumi”, mokiusiu vaikus ne tik rašto, bet ir piešimo.

Vos septyniolikos sulaukęs, Č. Kontrimas – jau Lietuvos kariuomenės savanoris,
Išskirtiniai jo gyvenime ir 1921-ieji meta, kai Telšių gimnazijoje jis artimai bendravo su filosofu ir rašytoju Vydūnu, parengė jo dramos spektaklio scenovaizdį.

Č. Kontrimas – vienas pirmųjų Kauno meno mokyklos auklėtinių. Studijuodamas grafiką pas dailininką A. Galdiką, jis čia vėl susitiko su K. Sklėriumi, kuris jį paskatino lieti akvareles.

Ilgus metus mokytojaudamas Kauno, Pasvalio, Mažeikių gimnazijose, o po karo – Kauno vidurinėje dailės mokykloje, jis čia buvo įkūręs dailės būrelius ir išugdė daug žinomų dailininkų. Jo mokinių būryje – V. Jonynas, A. Savickas (Kauno J. Tumėno brandos kursuose), A. Lūkštas (Pasvalyje), J. Švažas, B. Jokūbonienė (Mažeikiuose), V. Ajauskas, V. Antanavičius, A. Martinaitis (Kauno vidurinėje dailės mokykloje) ir daugelis žinomų kitų menininkų.

Česlovas Kontrimas yra Kauno vidurinės dailės mokyklos, dabartinės Dailės gimnazijos įkūrėjas, organizatorius ir pirmasis direktorius.

Daugiau nei 60 metų su pertraukomis gyvenęs ir kūręs Kaune, Č. Kontrimas 1986 m. persikėlė į Vilnių. Jis ilgus metus buvo bene vienintelis dailininkas Lietuvoje, visiškai pasišventęs akvarelės menui. Jaunystėje linko į impresionizmui artimą stilių. Ilgainiui kūrybinis braižas keitėsi ir tobulėjo.

Pamėgtos dailininko temos – gamtos panoramos, senieji paminklai, gimtosios Žemaitijos vaizdai. Kūrybinė jėga ypač išryškėjo po 1965-ųjų metų, kai jis pradėjo lieti plačiais potepiais, kurdamas apibendrintus vaizdus. Pažymėtina, jog tuo pačiu metu tapė tiek realistines temines kompozicijas, tiek ekspresyvias fantazijas – improvizacijas, įkvėptas senųjų tautos padavimų ir netgi abstrakčias akvareles.

Nuo 1926 m. Česlovas Kontrimas dalyvavo daugelyje parodų, surengė apie 100 personalinių. Dailininko kūrinių yra įsigiję žymiausi Lietuvos muziejai, privatūs asmenys, užsienio kolekcionieriai. Įdomu tai, kad po 1930 m. pirmosios „Nepriklausomųjų” dailininkų draugijos parodos, kuri vyko Kaune, metu pirmąją menininko akvarelę įsigijo įžymus poetas ir kunigas Maironis, tuo įkvėpdamas jaunuolį tolimesnei kūrybai.

Č. Kontrimo interesų ratas buvo labai platus. Itin vertigas jo rašytinis palikimas. Įdomi jo dokumentinė gimtojo kaimo kronika. Na, o Č. Kontrimo piešti lietuviškų kryžių – „saulučių” – atvaizdai (dailininkas juos rinko daugelį metų) yra bene gausiausias tokio pobūdžio rinkinys Lietuvoje (daugiau kaip 1700 grafikos darbų). Itin vertinga 1991 m. (jau po Č. Kontrimo mirties) išleista jo knyga „Lietuvos geležiniai kryžiai”. Rankraščiuose liko atsiminimai apie tarpukario Lietuvą, žymiausius kultūros žmones. 1990 m. dalis šių memuarų išspausdinta Mažeikiuose.

Medžiagą memuarams Č. Kontrimas rinko nuo pat jaunystės. Tai – datuoti dienoraščiai, kelionių įspūdžiai, dokumentinė bei foto medžiaga. 1960 m. jis ėmėsi rašyti išsamius memuarus – „Gyvenimo kelionė”. Tai – bent 10 tomų rankraščių su paties Č. Kontrimo iliustracijomis bei fotografijomis. Rankraščiai apima ne tik dailininko gyvenimo ir kūrybos kelią, bet ir ištisą istoriją apie gimtąjį kaimą, Kauno meno kūrimosi istoriją, jo paties pedagoginę veiklą. Aprašomi amžininkai, su kuriais jam teko bendrauti ar susirašinėti – žymūs Lietuvos žmonės.” (…)

Nuo 1986 m. Č. Kontrimas gyveno Vilniuje, Žvėryno rajone. Čia kūrė toliau, tęsė gėlių ciklą, nutapė S. Daukanto, Vydūno, Maironio portretus.
Mirė būdamas 87-erių metų amžiaus. Palaidotas Antakalnio kapinėse.

Mintys apie Česlovo Kontrimo kūrybą

Nijolė Tumėnienė 1972 m. Vilniuje išspausdintame leidinėlyje „Akvarelė. 20 spalvotų reprodukcijų”
„Ekspresionistinis potėpis ir disonansinis spalvų derinimas praturtino jo kūrybą karo metais. Tai padėjo išreikšti dramatiškus pergyvenimus, tapant vėjuotą dieną peizaže
„Tėviškė’, suteikti slegiančio sielvarto nuotaiką „Ketūnų bažnytkaimy”.

Jonas Vaitys. 1962 m. Vilniuje išspausdintame akvarelių parodos kataloge:
„Kiek skirtingos savo koloritu ir tapysena yra jo kompozicijos iš „Žemaičių XIX a. papročių” ciklo. (…) Dailininko kūriniuose realybės atvaizdai jungiami su fantastiniais reiškiniais, išplaukiančiais iš mūsų liaudies padavimų ir pasakų. Kai kurios tos kompozicijos atliktos ypač meistriškai ir stipriai.”

Vytenis Rimkus 1972 m. gruodžio 16 d. „Literatūros ir meno” savaitraštyje išspausdintoje publikacijoje „Akvarelių aplankas”:
„Maždaug nuo 1965 m. Č. Kontrimas ima keisti savo meninę kalbą – akvarelės patamsėja. Koloritas pasidaro vientisesnis, dažnai priartėja prie rusvos sidabrinės monochromijos. Senų architektūros ansamblių vaizdai drauge su sutemose skendinčiais miškais ir ežerais dramatiški, išreiškiantys autoriaus susimąstymą. Dar labiau šis susimąstymas ir net paslaptingas ryškėja pastarųjų metų peizažuose, vaizduojančiuose vėjuotą jūrą, ežerus su tamsiomis, nepermatomomis vandens gelmėmis, lyg suderiančiomis kranto kalvų ir medžių kontūrus. (…) Č. Kontrimas sukūrė šimtus lakštų, kuriuose apdainavo gamtą, žmones, jų kasdienybę; jis nuėjo ilgą kūrybinį kelią 0 nuo lengvo gėrėjimosi gamta iki jos ryšio su žmonėmis ieškojimo, nuo šviesių pavasario spalvų iki paniukusio rudens, susimąstymo apie praeinantį ir amžinąjį gyvenimo pradą. Č. Kontrimo kūryba – toji grandis, kuri jungia ne tik praeitį su nūdiena, bet ir įvairius ieškojimus bei kryptis šiandieninėje lietuvių akvarelėje.”

Nijolė Tumėnienė. 1972 m. gruodžio 16 d. „Literatūros ir meno” savaitraštyje išspausdintoje publikacijoje „Akvarelių aplankas”:
„Č. Kontrimui tenka svarbi vieta lietuvių akvarelės plėtotėje. Lietuvių dailė anksti neteko akvarelės tėvo K. Sklėriaus. Iš jo mokinių tik J. Buračas, J. Martinaitis ir Č. Kontrimas paskyrė akvarelei visą gyvenimą.

(…) Č. Kontrimas veikė šiuolaikinės akvarelės raidą ne tik kaip kūrėjas, bei ir kaip pedagogas: jis paruošė dirvą akvarelės vystymuisi, 1952 m. įsteigęs Kauno vidurinėje dailės mokykloje akvarelistų sekciją. (…) Sekcijoje akvarelės įgūdžių sėmėsi daug gabaus jaunimo: J. Mildažytė, A. Martinaitis, G. Kariniauskaitė, M. Rožanskaitė, L. Drazdauskaitė, O. Jablonskis ir kt. Č. Kontrimas jungia K. Sklėriaus tradicijas su nūdiene lietuvių akvarele, suteikdamas joms ryškų šiuolaikiškumo atspalvį. Dailininkas sukuria epinį tikrovės vaizdą, kuris išreiškiamas ir prislopintais artimų spalvų sąskambiais, ir stipriu formų apibendrinimu, ir emocijų pakilumu. Jo peizažuose vyraujanti spalvinė gama nuostabiai perteikia mūsų krašto žemės, saulės, oro ir vandens pojūtį.”

Česlovo Kontrimo memuarų fragmentas

(Apie Vydūno darbą Telšiuose. Kalba taisyta)

1920 metais bene didžiausias įvykis Telšių padangėje buvo žinomo filosofo Viliaus Storostos-Vydūno atvykimas iš Mažosios Lietuvos, Tilžės miesto. Matyt, telšiškiai jį specialiai pakvietė kultūriniam darbui. Na, o jis jau pasirinko mūsų gimnaziją. Tokių žmonių kaip jis kultūrinė veikla buvo itin reikalinga atstatant kraštą. Vydūnas Telšiuose rengėsi perskaityti visą pluoštą paskaitų, kuriose pateikti faktai skiepytų jaunų žmonių sąmonėje dvasingumą, aukštą moralę ir padėtų geriau ir giliau suprasti gyvenimą. (…)

Vydūnas nedėstė pagal iš anksto sudarytą programą ir į klases neidavo. Vienu ar kitu metu jis didesnėje patalpoje suburdavo vyresniųjų klasių moksleivius ir pradėdavo su jais šneką pasirinkta tema. Buvo jis nedidelio ūgio, kalbėti pradėdavo labai ramiai, visiems priimtinu tonu. Jis stovėdavo tiesiai, prieš auditoriją daug nejudėdavo ir nežestikuliuodavo, tik lengvai pakėlęs ranką retkarčiais pabrėždavo svarbesnę mintį. (…) Kalbančiojo žodžiai ir žvilgsnis pasiekdavo klausytojų širdis ir auditorija suklusdavo, apkerėta lektoriaus iškalbos.

Prisimenu jo cituotas Getės eiles: „Uzmiigo zeme, tik diangaus negęsta aaakys sidabriiines, ir spaaarnas mieeego malionaus neuzmigdys nakties ramyyybės”… Minkšta prūsiška tarsena įtikinamai piešė nakties paveikslą, o intonacija buvo tartum migdanti, ilgesinga ir atrodė, kad jis skaitydamas kreipiasi lyg į visą jį supantį pasaulį, prašydamas poilsio ramybės valandą.

Ištisus šešis mėnesius klausėmės Vydūno pasakojimų. Jis su mumis būdavo ne tik gimnazijoje. Daug laiko su juo praleisdavome ir gamtoje. Kartais prie Germanto ežero išsiruošdavo visa mokykla. Vydūnas mus stebino didžiule ištverme. Bėgimo takelyje taip pat nedaug kas iš mokinių jį aplenkdavo, nors tuo metu Vydūnui jau buvo daugiau kaip penkiasdešimt. Prisimenu, vieną kartą Germanto ežero pakrantėje su juo nusifotografavo atskirai berniukai ir mergaitės. Vydūnas sėdėjo jaunimo vidury ant žolės, ranka apkabinęs mažą mergaitę.

Kiek prisimenu, Vydūnas mėgo sportuoti. Žiemą jį matydavome čiuožykloje, atliekantį įvairias figūras. Kaklą apsivyniojęs šaliku jis vis sukiodavosi kartu su į čiuožyklą atėjusia jaunuomene. Jį ir gatvėje dažnai galėjai pamatyti apsuptą jaunimo, kuriems jis nuolat dėstydavo savo mintis filosofijos ir žmonių elgesio temomis. Kartą Vydūnas kažkaip susidraugavo su dviem mokinėm, kurios gyveno tame pačiame name kaip ir aš (Navarėnų gatvėje, pas Rafalavičius – red. p.) . Tai buvo mano puseserė ir jos draugė. Jis dažnai palydėdavo mergaites į namus, taip atsakydamas į jų nedrąsius klausimus. Ir visada dorybė, švelnumas buvo jo kalbų akcentas. Apie blogį jis atsiliepdavo minoriškai. Kartais, kai laukdavome ateinant Vydūno, namuose jausdavosi didelis sujudimas. Mergaitės, sužinojusios, ką Vydūnas mėgsta, ruošdavo vaišes. Vydūnas buvo vegetaras, apie savo meniu pasakodavo ir per paskaitas. Jis nepripažino mėsiškų valgių. Labai mėgo gamtą. Pavasarį pakvėpuoti grynu oru jis ateidavo ir į mūsų žydintį sodelį.

Per paskaitas klausimus jam pateikdavome raštu. Vydūnas, analizuodamas savo kūrinius, filosofijos darbus, aiškindavo jų turinį ir pagrindines idėjas bei mintis. Kadangi jis buvo sukūręs nemažai scenai skirtų dramų, savaime iškilo klausimas, ar nevertėtų kurį nors jo kūrinį pastatyti Telšiuose. Vydūnas parinko pjesę „Žvaigždžių takai”. Tuo likome labai patenkinti ir iš karto ėmėmės darbo. Pats Vydūnas parinko būsimus aktorius kiekvienam vaidmeniui. Scenoje aš buvau kareivis. Vaidmuo trumpas, tačiau, norint jį gerai suvaidinti, reikėjo pramokti „vydūniškos” arba rytprūsiškos tarsenos. Be to, man buvo patikėta sukurti scenografiją. Reikiamų medžiagų ir priemonių dekoracijoms pagaminti nebuvo ir dėl to aš iš pradžių labai nusiminiau. Vydūnas man padėjo išsisukti iš šios padėties. Radę kelis gofruoto popieriaus rulonus, per sceną ištiesėmė šį popierių kaip juostas ir jų fone buvo vaidinama. Mokiniams ir miestelio visuomenei spektaklis buvo rodomas „Džiugo” salėje.

Dažnai Vydūnas pokalbiuose su mumis pabrėždavo, kad žmogaus sugestija pakils taip aukštai, jog žmogaus mintys galės susisiekti per didelį atstumą. Užbaigdamas paskaitas jis sakydavo, kad ketina uždegti idėjos ugnį, kuri pavirs gaisru.

Vieną vėjuotą popietę, vaikščiodamas su moksleiviais palei mokyklos pastatą, toje vietoje, kur atsiveria vaizdas į banguojantį ežerą, tarp šėlstančių bangų jis pamatė valtį, kurioje buvo sausakimša mokinių. Pamatę valtelę, prie kranto susirinko daugybė žmonių ir visi pastirę žiūrėjo, kuo visa tai baigsis. Vydūnas susikaupęs ir tylus žvelgė į bangų blaškomą laivelį, tarsi stebuklingu būdu bandydamas juos priversti kuo greičiau priartėti prie kranto. Taip jis išstovėjo beveik visą valandą – kol valtis paiekė krantą. Kitą dieną per paskaitą jis ilgai kalbėjo apie gyvybei pavojingus neatsargius jaunuolių žaidimus. (…)

Metų pabaigoje Vydūnas atsisveikino su Telšių gimnazija. Ta proga susirinkusiems mokytojams ir mokiniams Vydūnas pasakė trumpą ir jaudinančią prakalbą, kuri skambėjo maždaug taip: „Klausėtės, mokinotės. Tai darėte noriai, atsidėję, kartais ir prieštaraudami. Gyvenote gražiai su mokytojais, kartais susipykdavote ir atleisdavote. Gyvenimas virė kaip koks verpetas. Atėjo metų pabaiga, ir jūsų gyvenimas į jus žvelgia tarsi iš kelių parašytų žodžių. Savo siela ir dvasia norėjau pasiekti Jūsų dvasią ir jūsų sielą. Norėjau sužadinti Jūsų gerus, kilnius pasiryžimus. Dauguma tai, ką teigiau, suprato gyvai. Suteikėt man daug džiaugsmo. Žiūriu į Jus kaip į Žemaitijos žiedą. Turite daug vidinio grožio ir gėrio. Kiekvieno iš jūsų savybės rodo, kad lietuviai išliks lietuviais. Bendraujant su jumis man patiko tai, kad niekada mokiniai vienas apie kitą nepasakodavo blogo. Reikia gyventi taip, kad kiekvienas savo pavyzdžiu skatintų atsiskleisti kito
talentams ir siekiams.” (Ši Vydūno kalba 1921 m. buvo išspausdinta „Darbymetyje”. Česlovo Kontrimo sūnus Raimondas Kontrimas, pagal kurio pateiktą medžiagą parengta ir ši publikacija, „Literatūros ir meno” savaitraštyje 1992 m. gegužės-birželio mėnesiais išspausdintoje savo tėvo gyvenimo ir kūrybos apžvalgoje yra rašęs, kad Vydūnui išvykus iš Telšių, Č. Kontrimas dar ilgai susirašinėjo su Vydūnu, o 1930 m. lapkričio mėnesį lankėsi jo namuose Tilžėje.)