Biržų pilis – Radvilų valdos centras

ISSN 1648-7230 ŽIEMGALA 2003/1
ISTORIJA. MOKSLO DARBAS
Deimantas Karvelis

Įvadas

Vienintelė etninės Lietuvos teritorijoje stovėjusi bastioninė Biržų tvirtovė nepasižymi gausia ir įvairia istoriografija. Iš jos išsiskiria S. Pinkaus darbai, pateikiantys išsamią, archyvine medžiaga argumentuotą pilies statybos ir restauravimo istoriją(1). S. Pinkų, kitaip nei prieš jį apie Biržų pilį rašiusius autorius, labiau domino ne pilies architektūra ir urbanistika, bet ją kūrę, statę, joje gyvenę žmonės. Jo pavyzdžiu pasekė lenkų istorikai T. Vasilevskis, pirminių šaltinių duomenimis paryškinęs S. Pinkaus nagrinėtą pilies restauravimo istoriją XVII a. pirmoje pusėje(2), bei H. Visneris, remdamasis Radvilų korespondencija rašęs apie pilies statybinius darbus XVII a. pradžioje(3). Nemažai dėmesio Biržų pilies statybos istorijai kitų valstybės tvirtovių kontekste skirta monumentalioje B. Dybašiaus monografijoje(4). B. Dybašius Radvilų Biržų ir Slucko pilis pasirinko kaip klasikinius privačios fortifikacijos pavyzdžius. Ypač vertingi jo monografijos puslapiai apie Biržų pilies statybos XVII a. pirmoje pusėje socialinį kontekstą (didiko iniciatyvos, lokalinės visuomenės reikšmės apibūdinimas). M. Jučo darbe, nagrinėjančiame ne tik pilies, bet ir kitų svarbių miesto komunikacinių struktūrų (rotušės, mokyklos, gatvių tinklo, gynybinės sienos) raidą, pateikiama naujos dokumentinės medžiagos apie XVI–XVII a. vidurio laikotarpį(5). Minėtini I. Švereikaitės ir N. Kitkausko darbai. Pirmasis jų skirtas pilies statybos ir egzistencijos istorijai 1586-1704 m.(6), antrasis – pilies olandiško stiliaus fortifikacinių elementų atspindžiams pilies įtvirtinimuose1640-1669 m.(7) Tiesa, N. Kitkauskas iš esmės remiasi XVII a. antrosios pusės ir XVIII a. medžiaga bei archeologinių tyrinėjimų duomenimis, todėl nėra labai išsamiaii ištirtas laikotarpis iki 1655 m. Nedidelis A. Baublio straipsnis reprezentuoja mėginimą, remiantis esama istoriografija, pateikti Biržų pilies ir miesto kaip visuomenės centro(8) koncepsiją. Iš naujausių darbų reikėtų išskirti J. Genio ir A. Baublio tekstą, archeologinių tyrinėjimų pagrindu konkretinantį pilies statybos istorijos, viso pilies komplekso formavimosi klausimus. Jame novatoriškai mėginama prieštarauti nusistovėjusiai istoriografijoje pilies raidos periodizacijai, pateikiama lyginamoji archeologinių ir ikonografinių pilies istorijos šaltinių analizė, konstatuojamos miesto ir pilies fortifikacinės sąsajos(9). Šiame straipsnyje norėtume paliesti istoriografijoje iš esmės netirtus, socialinės kultūrinės Biržų pilies istorijos klausimus. Remiantis nauja, istoriografijoje menkai panaudota Radvilų archyvo medžiaga, gvildenama Biržų pilies – lokalinės visuomenės centro problema: kokios buvo pilies, kaip Radvilų kunigaikštystės centro, reprezentacinės funkcijos, kokią svarbą pačių didikų gyvenime užėmė lankymasis ir rezidavimas pilyje, ką pilis reiškė kitiems kunigaikštystės luomams, ar tikrai pilį galima vadinti Šiaurės Lietuvos fortifikaciniu centru.

Pilies reikšmė ir santykis su Radvilomis

Radvilų Biržų pilis naujaisiais amžiais buvo išskirtinė institucija tiek šiauriniuose LDK pavietuose, tiek Biržų kunigaikštystėje (toliau – BK), nes abiejuose socialiniuose kultūriniuose arealuose nebuvo į ją panašios. Bastioninės tvirtovės buvimas Radvilų dvarui, Biržų miestui, lokalinei BK visuomenei savaime kūrė specifinį įvairių ryšių tinklą. Prieš konkretizuojant pastaruosius, reikia pažymėti, kad pilis turėjo įtakos daugeliui socialinės komunikacijos apraiškų ar jų tarpusavio samplaikai. „Ėmiausi restauruoti Biržų pilį ne tik savo valia, bet visos mūsų giminės, besivadinančios šia vieta, valia. Taip pat pačios tėvynės valia. Nes labai svarbu, kad pasienis būtų fortifikuotas kuo geriau ir apsaugotas nuo priešo”(10). Šiuose 1637 m. pasakytuose Kristupo II Radvilos žodžiuose išryškėja trys Biržų pilies svarbos apibrėžtys, arba dimensijos: asmeninė konkretaus Radvilos, visos Radvilų giminės ir valstybinė. Socializavę šias dimensijas, gauname tris socialines aplinkas, leidžiančias remiantis šaltiniais tirti pilies komunikatyvumą. Tos trys socialinės aplinkos – tai valdos savininkas ir BK, bendra Radvilų latifundijų sistema bei LDK. Dėl pasirinkto tyrimo objekto šiame straipsnyje daugiau dėmesio bus skiriamai pirmajai socialinei aplinkai. Pilies nevienalytės reikšmės (strateginės ir rezidencinės) LDK ir vyraujančios visuomenės elito giminės kontekstuose suvokimas iškart modeliuoja tezę, kad pilis buvo komunikacijų centras, ir kartu padeda pasirinkti galimų tirti klausimų spektrą. Teiginys apie pilį – komunikacijų centrą yra preliminariai aiškus, tik neaišku, kaip tai pasireiškė valstybės, giminės ir konkrečios valdos gyvenime. Todėl verta išsiaiškinti, kokia iš tikrųjų buvo Biržų pilies reikšmė valstybės bei giminės požiūriu ir nepervertinti jos svarbos, taip pat atskleisti kai kuriuos ne vietinės kilmės BK visuomenės komunikacijos variklius. Žinoma, jog galingoms didikų giminėms priklausiusios privačios tvirtovės buvo glaudžiai susijusios su jų valdomis, išsibarsčiusiomis po visą valstybę(11). Ne išimtis ir Radvilų giminė. Todėl svarbu nustatyti, kokių ryšių su visomis Biržų Radvilų valdomis pagrindu funkcionavo, buvo statoma ir ginama Biržų pilis. Galop Biržų pilis buvo šiaurinės Lietuvos fortifikacinės sistemos strateginis centras, viso pasienio apsaugos atramos taškas. Nagrinėjamuoju laikotarpiu ji išsiskyrė ne tik ypatinga strategine padėtimi, bet, amžininkų žodžiais tariant, ir viena stipriausių, jei ne pačia stipriausia, LDK fortifikacinių sistemų(12). Ši privati pilis neabejotinai buvo valstybinės reikšmės. 1590 m. seimo konstitucijoje buvo konstatuota, jog „visi, kurie nori išlaikyti savo pilis, turi jas aprūpinti žmonėmis, ginkluote ir maistu, kad galėtų atsilaikyti prieš priešą. Kas negalėtų ar nenorėtų to daryti, to pilis metui atėjus turi būti palikta arba sudeginta, o amunicija ir patrankos išvežtos”(13). Sprendimas tarsi sakyte sakė, jog valstybė rūpinosi kai kuriomis privačiomis pilimis, tačiau jų gyvybingumas priklausė nuo pilies savininko suinteresuotumo ir jo valstybinės sąmonės. Radvilos ir BK visuomenė Biržų piliai lėmė kitokį likimą nei išsakytasis minėtoje seimo konstitucijoje. Įdomus sutapimas, jog kaip tik maždaug tuo metu prasidėjo Biržų pilies statybos, restauravimo, renovavimo bei pilies visuomenės istorija. Pilis buvo šiauriniai vartai į LDK iš Kuršo ir Livonijos. 1625 m. Vilniaus vaivada Leonas Sapiega rašė :„Labai gailiuosi Biržų apsupties, nes žinau, kaip daug nuo jų priklauso. Jei priešas juos užimtų, atsivertų jam vartai į LDK”(14). Patys Radvilos taip pat puikiai suvokė šią pilies reikšmę. Žodžiai „noriu su Dievo pagalba restauruoti mano Biržų pilį, ir tai ne savo, bet labiau viešam reikalui” ar „nuo Biržų pilies nemažai priklauso Respublikos šlovė ir Lietuvos saugumas (securitatis)” labai dažnai skambėjo Kristupo II instrukcijose ir laiškuose. Radvilų giminės nuostatos, jog „Biržų praradimas prilygtų visoms Livonijos pilims” negalima laikyti metafora ar perdėtu pilies sureikšminimu(15). Boguslovas Radvila, į kurio latifundijų sistemą iki 1640 m. BK neįėjo, Biržus laikė svarbiu „giminės lizdu” ir norėjo padėti jam iškilti(16). Jonušas Radvila suvokė, jog kilus karui Biržų pilis gintų Lietuvą iš šiaurės, teigė, kad jos praradimas „pradžiugintų ir užsienio, ir vidaus priešus”. Strateginiu požiūriu Biržų pilis buvo svarbi ne tik BK ir LDK apsaugai, bet taip pat Livonijai bei Kuršui. A. Šapoka buvo teisus, teigdamas, jog švedai siekė užimti Biržus ir kitas strategiškai patogias vietoves (matyt, kalbama apie N. Radviliškio ir Čedasų pilaites) ne tik dėl invazijos į LDK gilumą, bet ir dėl to, kad jos pridengė Kuršą ir Karaliaučių nuo galimo Maskvos puolimo(17). Labiausiai valstybinę pilies reikšmę iliustruoja nevienkartiniai Kristupo II Radvilos mėginimai seimuose gauti valstybės finansinę paramą Biržų pilies aprūpinimui Livonijos karo metais. 1617 m. tai jam nepavyko. Valdovas Žygimantas Vaza pareiškė, kad Radvilos yra pakankamai turtingi ir gali išlaikyti tvirtovę savo lėšomis(18). Vėlesniuose seimuose nutarimai dėl finansinės kompensacijos LDK lauko etmonui Kristupui II Radvilai, aišku, buvo priimti turint galvoje Biržų pilies išlaikymą. Nors ši tvirtovė nebuvo tiesiogiai minima konstitucijose, tačiau aktų kontekstas nedviprasmiškai tai rodo. 1623 m. seimas, nekonkretindamas sumos, nusprendė sumokėti Radvilai išlaidas, patirtas Livonijos kampanijos metu, tačiau realiai Radvila kompensacijos nesulaukė, nes 1626 m. ši nuostata seime buvo pakartota. 1627–1628 m. seimai šį klausimą atidėjo(19). 1625–1628 m. Kristupo II pastangas gauti finansinę paramą piliai po švedų okupacijos atstatyti parėmė net toli nuo šiaurinių LDK sienų esančių Palenkės pavietų bajorai. Šiuose pavietuose buvo nemažai Biržų–Dubingių Radvilų valdų arba juose buvo pastebima Kristupo II politinė įtaka. Tai liudija Bielsko, Briansko, Mielniko, Gardino, Drohičino seimelių instrukcijos bei tų kraštų bajorų laiškai Kristupui II(20). 1627 m. Slonimo seimelis nesutiko su Kristupo II Radvilos prašymu surengti paviete pinigų rinkliavą Biržų piliai, tačiau išsiuntė laišką Vilniaus vaivadai L. Sapiegai ir reikalavo, kad jis paskirtų daugiau žmonių piliai ginti(21). Pagrindinės LDK tvirtovės įgulos finansavimui iš valstybės iždo tuo metu pritarė svarbūs Karūnos seimeliai – Prošovicų, Šredzko, Zatorų. 1628 m. Upytės ir Gardino pavietų seimelių instrukcijose Biržų pilies aprūpinimo klausimas tiesiogiai laikomas valstybiniu. Šiose instrukcijose pažymima, kad Biržų pilis yra svarbiausias LDK pasienio priešakinis atsparos punktas, užtikrinantis Vilniaus, Kauno ir kitų artimesnių miestų saugumą, todėl ji turi būti išlaikoma valstybės lėšomis(22) . Bielsko, Kulmo, Prošovicų seimeliai dar labiau padidino Biržų pilies svarbą, pabrėždami „Radvilos ir jo Biržų pilies nuopelnus Respublikai” (23). Tie nuopelnai nebuvo laužti iš piršto. Visa Livonijos karo istorija leido Kristupui II pasiremti šiais nuopelnais kaip argumentu, jog valstybei „daugiau kaip per dvidešimt metų padarė pakankamai, tačiau (…) toliau vien tik savo jėgomis (…) pilies ginti nebegali”(24) . Tik 1631 m. seimas skyrė Kristupui II 22 000 auksinų kompensaciją už patirtus nuostolius švedų okupacijos metais(25). Aktyvų Radvilų dalyvavimą pilies istorijoje lėmė pilies kompleksinės struktūros (rezidencinių rūmų architektonikos sintezė su fortifikacijos elementais) ypatumai bei jau aptartas individualus Radvilų santykis su BK, t. y. genealoginis, gynybinis, valstybinis ir, žinoma, reprezentacinis veiksniai. Nagrinėjamuoju laikotarpiu pilis buvo ne tik Biržų-Dubingių šakos Radvilų tėvonijos latifundinis cen tras bei Biržų kunigaikštystės apsauginis fortifikacinis punktas, bet ir reprezentavo didikų giminę. Tai buvo būdinga Lenkijos-Lietuvos didikams, galėjusiems savo rezidencinius dvarus tankiai aptverti įvairiais fortifikaciniais elementais: grioviais, apkasais, pylimais, statinių tvoromis, pakeliamaisiais tiltais, vartais(26). Radvilų rezidenciniai rūmai buvo neatskiriama pilies komplekso dalis. Viskas buvo suprojektuota taip, kad kiekviena smulkiausia fortifikacijos detalė tarnautų pilies gynybai. Net ir rūmai turėjo tapti tvirta užkarda vakarinės pilies sienos gynėjams. Kadangi iš vakarų ir šiaurės pilį juosė Širvenos ežeras, buvo mažai tikėtina, kad priešai ją pultų iš šios pusės. Pietinėje ir rytinėje pusėje lemiamas vaidmuo teko rūmams. Be to, gynėjai, dengiami rūmų, sunkiosios artilerijos ugnimi lengvai galėjo pasiekti rytinius ir šiaurinius bastionus, puolamus priešo(27). Biržų pilis turėjo abi pagrindines naujųjų amžių pilims būdingas funkcijas – rezidencinę-gyvenamąją ir gynybinę(28). Radvilų kartografas Juzefas Naronovičius-Naronskis savo klasikiniame veikale „Karo architektūra” teigė, jog „magnatai statė tvirtoves ne tiek dėl valstybės karinių poreikių, kiek dėl savo šlovės ir pompastikos”. Manytume, jog kalbant apie Biržų pilį šiuos du didikų fortifikacinės veiklos motyvus prioriteto prasme derėtų sukeisti vietomis. Biržų pilies gynybinė funkcija pranoko rezidencinę ir administracinę. Tai patvirtina ne tik pilies vieta Livonijos karų peripetijose, bet ir faktas, jog Biržų Radvilos nestatė įtvirtinimų etninėje Lietuvoje buvusiose kitose savo valdose, pavyzdžiui, Kėdainiuose, Dubingiuose, Svėdasuose ar Alantoje, nors ten irgi buvo dideli rezidenciniai dvarai ir telkėsi nemažos lokalinės visuomenės. Taigi strategiškai svarbi pilis buvo specifinis BK visuomenės bruožas, skiriantis ją nuo kitų didikų latifundijose susiformavusių lokalinių visuomenių. Savo ruožtu toks objektas skatino plėtoti sociumo ryšius ar net juos kurti. Manytume, jog pilies komunikatyvumo kryptis lėmė jos funkcijų pobūdis. Taigi svarbu išsiaiškinti, kaip ir kiek pilies administracinė, militarinė, socialinė-ekonominė funkcijos kūrė, veikė ir keitė lokalinės visuomenės ryšius, kokį pilies centralumą atskleidžia tie ryšiai. Taip pat svarbu nustatyti pilies visuomenės vietą BK socialinėje struktūroje ir veiksnius, lėmusius jos komunikatyvumo ribas (karinė disciplina; pilies jurisdikcija; pilies architektonika; kareivių ir karininkų kilmė). Be to, tiriant pilį kaip socialinės komunikacijos instituciją galima įžvelgti, kaip vietos visuomenės gyvenimą ir jo dinamiką veikė nekasdieniai, komunikacinę situaciją skatinę veiksniai – karas ir generalinė statyba.

Pilis – administracinis centras

Pilis ne tik saugojo nuo išorės priešų, bet ir padėjo palaikyti vietos visuomenės stabilumą taikos metu(29) . Taigi susiduriame su administracine pilies funkcija. Pilis buvo BK visuomenės centras pirmiausia todėl, kad joje rezidavo ir gyveno pagrindinis kunigaikštystės pareigūnas – Biržų seniūnas. Šis urėdininkas negyveno Biržų dvare (palivarke), nes administravo ne tik šį, bet ir visus kitus BK dvarus. Biržų seniūnas atliko daug administracinių funkcijų, todėl ne tik jis dažnai važinėjo po BK, bet ir į pilį įvairiais reikalais atvykdavo visų BK socialinių struktūrų atstovai, dažniausiai – bajorai. BK Papilio, Salamiesčio, N. Radviliškio, Saločių urėdininkai, tiesiogiai pavaldūs Biržų seniūnui, visus žemėvaldos klausimus aptardavo su juo pilyje. Pilyje buvo atliekamos finansinės operacijos, susijusios su valdų užstatymu, pardavimu, grynųjų pinigų skolinimu(30) , činšo pinigų surinkimu(31) , mokami jurgeltai ne tik pilies žmonėms, bet ir dvaro klientams, dvasininkams(32) , iš čia siuntinėjami pasiuntiniai su korespondencija ir įvairiais pavedimais, sudarinėjami valdų inventoriai ir t. t.

Pilis – militarinis centras

Lenkų fortifikacijos tyrinėtojas Andrzejus Sowa yra pastebėjęs, jog, be subjektyvių veiksnių, XVII a. pilių reikšmę koregavo ir objektyvūs veiksniai: karo veiksmų dažnumas, atitinkamos teritorijos visuomenės struktūros ypatumai. Todėl norint nustatyti realų, o ne teorinį konkrečios pilies, kaip militarinio centro, reikšmę, reikia nustatyti jos funkcijas karų metu ir visuomenės, kurios gyvenamajame areale ji stovėjo, santykį su pilimi. Kalbant apie Biržų pilį reikėtų išsiaiškinti tokius klausimus: 1) koks buvo pilies vaidmuo Livonijos karuose? 2) kokius BK visuomenės ryšius kūrė militarinė pilies paskirtis ir kaip juos keitė karo veiksmų situacija? Abu šie klausimai apima vieną dar neaptartą BK socialinės struktūros dalį – pilies visuomenę. Nagrinėjant BK socialines grupes ji nebuvo aptarinėjama dėl kelių svarių priežasčių. Pirma, pilies visuomenė buvo labai negausi ir nepatvari socialiai bei etniškai. Antra, nėra prasmės atskirai ieškoti šios grupės komunikatyvumo ribų, nes jos visiškai sutapo su pilies egzistencijos ribomis. Pilies visuomenės negalima identifikuoti vien su pilies įgula, nes įgula sudarė tik vieną, tiesa, svarbiausią, jos dalį. Kitą jos dalį sudarė vadinamieji pilies žmonės (ludzie zamkowe) –laikinai pilyje gyvenę ir dirbę valstiečiai, pilies amatininkai, miestiečiai. Įgulos komunikatyvumas nebuvo nagrinėjamas kalbant apie BK socialinę struktūrą, nes visa lokalinės visuomenės dalis, susijusi su karyba, apibūdintina kaip profesinė, o ne kaip luominė grupė. Be to, įguloje nebuvo daug profesionalių kareivių ir karininkų. H. Visnerio teigimu, Biržų pilies įgulą sudarė žemionys, rinktiniai ir lauko kariuomenės komandiruoti daliniai. Nuolatinės ir stiprios įgulos, anot jo, pilis neturėjo(33). Remiantis šiame straipsnyje pateikiamais faktais, tokius tyrinėtojo teiginius reikėtų koreguoti. Pirma, pilies įgulos branduolį sudarė samdyti, nuolatinį jurgeltą gaunantys ir pilies administracijai pavaldūs profesionalūs karininkai ir pėstininkai, sugebantys valdyti rankinius ir artilerijos šaunamuosius ginklus. Antra, Visnerio paminėtos žmonių grupės įgulos dalimi laikytinos tik sąlygiškai, kaip jos papildymas, pritrauktas į pilį ordinariniais (prievolių veiksnys) ir ekstraordinariniais (karo pavojaus veiksnys) atvejais. Trečia, „pilies dvasia”(34) buvo gyva tiek taikos metu, tiek vykstant karo veiksmams Livonijos teritorijoje, tiek jiems persimetus į BK. Radvilos suvokė, kad jų valdos (BK) saugumas didžia dalimi priklauso nuo pilies pajėgumo, o pastarasis tiesiogiai susijęs su stipria įgula. Be abejo, Radviloms nebuvo naujiena A. Freitago išsakytas tvirtinimas, jog pilis, turinti per mažą įgulą, kelia didesnį nesaugumą, nei jos apskritai nebūtų(35). Kitaip tariant, pilis, net ir apleista, traukė jei ne savus, tai bent priešus.Todėl Radvilos ypač rūpinosi, kad Biržų, kaip ir Slucko, pilyje būtų stipri įgula, pasirengusi gintis, kad visi pilies žmonės būtų paklusnūs administracijai(36). Pilies rūmuose buvo atskiros patalpos, kuriose gyveno įgulos komendantas ir pėstininkai su savo vyresniaisiais(37). Nors pilį nuo miesto skyrė aukštas pylimas, tačiau pilies gyventojai, taigi ir kareiviai, nebuvo izoliuoti nuo miestiečių. Izoliacija, savo ruožtu sunkinusi įgulai artimiau bendrauti su miestiečiais, buvo juridinė. Pilis turėjo savo jurisdikciją, kurios vertikali hierarchinė schema iki XVII a. vidurio buvo tokia: Radvila, BK seniūnas, pilininkas (horodničius), karininkai, kareiviai, amatininkai, pilies valsčiaus valstiečiai. Po tvano schema šiek tiek pasikeitė: išnyko pilininko urėdas, o atsirado įtakinga pilies komendanto pareigybė, nė kiek ne menkesnė nei BK seniūno ir Biržų vaito urėdų. Pilininkas buvo pavaldus BK seniūnui ir taikos metu vykdė įvairius ūkinius pavedimus, t. y. atliko tarsi pilies ūkvedžio funkcijas(38). Jurgeltų sąrašuose jis įrašytas tarp kitų amatininkų(39). Greičiausiai pilininkas buvo tas tarpininkas, per kurį BK valstiečiai realizuodavo savo prievoles piliai. Pilininkas važinėjo po įvairius BK dvarus (N. Radviliškį, Salamiestį), susitikinėjo su jų valdytojais ir rūpinosi, kad į pilį darbams (taikos metu dažniausiai tai buvo malkų vežimas žiemai) laiku būtų siunčiami jaučiai kartu su juos prižiūrinčiais valstiečiais(40). Keičiantis pilininkams, senasis, remdamasis inventoriais, naujajam perduodavo visas pilies kontaktų su valdiniais gijas. Radvila šiam urėdui patikėdavo užtikrinti pilies vidaus tvarką. Pilininku paprastai tapdavo koks nors vietinis bajoras, būtinai mokantis vokiečių kalbą, nes įgulos kareiviai ir karininkai dažniausiai buvo svetimšaliai(41). Įgulos narių gyvensenos komunikatyvumas tiesiogiai priklausė nuo jų profesinių funkcijų, militarinio gyvenimo būdo, kuris ribojo neprogramuotus ir atsitiktinius ryšius su kitais BK gyventojais. Pilyje kareiviai artimiausiai kontaktavo su karininkais, kurie jiems ne tik vadovavo, bet ir mokė karo meno paslapčių(42). Eiliniai įgulos kareiviai retai išvykdavo iš pilies. Taikos metu dažniausiai jie eidavo pilies sargybą. Vartų pastate nuolat budėdavo keletas kareivių, kurie turėjo ryte ir vakare atidarinėti bei uždarinėti vartus, o po dešimtos valandos vakaro – budėti ir saugoti(43). Už pilies ribų kareiviai atsidurdavo tada, kai kartu su valstiečiais, atliekančiais pastotes, veždavo į pilį ar iš jos cekhauzo inventorių, kurį reikėjo prižiūrėti ir saugoti. Be įprastos įgulos pilis buvo tik keletą kartų. 1648–1650 m., kai visi įgulos karininkai ir kareiviai dalyvavo J. Radvilos Ukrainos kampanijoje, pilies sargybą ėjo Biržų miestiečiai. H. Visnerio spėjimu, 1653 m. Jonušas Radvila ketino įgulą sudaryti iš Šiaulių rinktinių(44).

Pilis – provianto telkimo centras

Pilis buvo ne tik kariuomenės(45), bet ir jos maisto atsargų (provianto) telkimo centras. Tai irgi rodo pilies, kaip komunikacijų centro, svarbą ne tik lokalinės visuomenės, bet ir LDK interesų Livonijoje atžvilgiu. Pirma, pilies aprūpinimas maisto produktais. Pastarojo šaltiniai buvo trys. Vienas jų – pilies dirbamos žemės eksploatavimas. Pilis turėjo jai priklausomos dirbamos žemės plotus, iš kurių gautos pajamos ėjo pilies poreikiams. Kristupas I, pastatęs Biržų pilį ir supirkinėdamas iš Upytės pavieto bajorų žemę, pasirūpino, kad dalis jos būtų skirta nuolatiniam pilies aprūpinimui maisto produktais ir darbo jėga. XVI a. pabaigos šaltiniai mini piliai priklausiusius Rimgailių, Bačuncų kaimus, taip pat žemes Likėnų ir Voišucevičių laukuose(46). Šiuo maisto šaltiniu rūpinosi Biržų seniūnas(47). Antrasis pilies aprūpinimo maistu šaltinis buvo produktų pristatymas iš kitų valdų. Tai būdavo daroma nereguliariai, Užnerio valdų administracijos pavedimu, kai pilyje neužtekdavo pilies palivarko derliaus ar maisto atsargų. Konkrečios valdos, pavyzdžiui, Papilio, urėdininkas gaudavo pristatytinų į pilį maisto produktų sąrašą ir imdavosi jį realizuoti(48) . Jei pilies poreikių nesugebėdavo patenkinti BK valdos, Užnerio pareigūnas ieškodavo produktų kituose dvaruose. 1627 m. negaunant paspirties iš aplinkinių dvarų, išskyrus nedidelio Panemunės dvarą, grūdų piliai pristatė Vyžuonų, Upytės Naujamiesčio, Šetekšnos dvarai(49). Dar vienas vienas pilies aprūpinimo maistu šaltinis – maisto atsargų pirkimas už grynuosius pinigus Rygoje. Pilies maisto atsargos turėjo svarbią komunikacinę reikšmę Livonijos kare. Kariuomenės aprūpinimas maistu buvo vienas esminių sėkmės veiksnių. Kristupas II apskritai laikė, jog laikui bėgant galima išspręsti bet kurią karinę problemą, tačiau „nėra išsigelbėjimo trūkstant maisto, jeigu tuo anksčiau nepasirūpinta”(50). Biržų pilis tapo svarbiu LDK kariuomenės maisto atsargų (provianto) kaupimo, sandėliavimo ir paskirstymo punktu. 1622 m. buvo įsteigtas LDK provianto (prowiantmistrz) vadovo urėdas. Pirmasis į šias pareigas buvo paskirtas valdovo sekretorius Stanislovas Brolnickis.

Jo rūpestis buvo aprūpinti maisto atsargomis LDK kariuomenę, esančią Livonijoje. S. Brolnickis pirkdavo maisto produktus Kaune, Karaliaučiuje, taip pat Polocko bei Vitebsko pavietuose ir gabendavo į Biržų pilį. Čia maisto atsargas, pirktas ir gabentas už LDK iždo lėšas, prižūrėjo Mikalojus Bielikovičius. Maisto produktų pirkdavo ir BK, nes Bielikovičius turėjo įgaliojimus tai daryti „kelyje, vykdamas į Biržus ir ten gyvendamas”(51). Tokiu būdu Biržų pilis kartu su Kuoknesės ir Dyneburgo pilimis dėl savo strateginės padėties (buvo netoli karo veiksmų arealo) ir gynybinio patikimumo buvo svarbus LDK kariuomenės gyvybingumo Livonijoje veiksnys(52). Kartais pilies maisto atsargų būdavo skiriama ir vietiniams gyventojams, kurie dėl karo metu sutrikusių prekybinių ryšių negalėdavo įsigyti būtinų maisto produktų. Taigi pilis netgi tapdavo vietos visuomenės prekybos centru(53).

Išvados

1. Biržų pilis buvo ne tik išskirtinis XVI–XVII a. LDK gynybinės sistemos punktas, bet ir Biržų-Dubingių Radvilų šakos privačių valdų sistemos nepakeičiamas karinis, architektoninis, rezidencinis, administracinis centras Tai liudija pilies reikšmė Livonijos karuose, įvairių valstybės pavietų seimelių rūpestis jos atstatymu, pačių Radvilų (ypač Kristupo II) dažnas lankymasis joje.

2. Pilis neabejotinai laikytina Biržų kunigaikštystės administracinio centro šerdimi, kurioje gyveno svarbiausias BK urėdas (iki XVI a. pabaigos vadintas vietininku, XVII a. pirmoje pusėje – seniūnu, nuo XVII a. pabaigos – generaliniu ekonomu).

3. Gausiausia pačioje pilyje gyvenusi žmonių grupė, be savininko šeimos ir dvaro klientų, buvo pilies įgula – privačios Radvilų kariuomenės struktūrinė dalis. Įgulos skaičius įvairiais laikais buvo skirtingas. Livonijos karų metais pilies įgulą sudarė keli šimtai žmonių.

4. Livonijos karai, ypač 1600-1635 m. ATR karas su Švedija, buvo veiksnys, ryškiausiai atspindėjęs prioritetinę pilies kaip lokalinės visuomenės gyvensenos centro reikšmę: apylinkių gyventojai dalyvavo stiprinant pilį; patys joje slėpdavosi artinantis švedams; pilis tarnavo kaip kariuomenės maisto atsargų kaupimo centras.

——————————————————————————–
1 Pinkus S., Biržų pilis – Lietuvos pilys, V., 1971, p. 245–276; Idem, Biržų pilis,
2 Wasilewski T., Budowa zamku i rezydencji Radziwiłłów w Birżach w latach 1586–1654 – Podług nieba i zwyczaju polskiego, Warszawa, 1988, p. 263–272;
3 Wisner H., Wojsko litewskie I połowy XVII wieku. – cz. II – Studia i materiały do historii wojskowości (toliau – SMHW), T. XX, 1976, p. 14–20.
4 Dybas B. B., Fortece Rzeczypospolitej. Studium z dziejow budowy fortyfikacji stalych w panstwie polsko-litewskim w XVII wieku, Torun, 1998.
5 Jučas. M., Kai kurie Biržų pilies ir senamiesčio istorijos metmenys – Architektūros paminklai, 1972, T. 2, p. 28–45.
6 Švereikaitė. I., Biržų pilis XVI a. pab. – XVIII a. pr., (diplomis darbas; vad. E. Gudavičius), V., 1978 – VUB RS, f. 85, b. 1985, l. 1–77. Ten pat, l. 1–77.
7 Kitkauskas N., Biržų antrosios pilies pylimai, fosa, redutas, tiltas – Architektūros paminklai, 1975, T. III, p. 136 –156.
8 Baublys A., Biržų tvirtovė ir miestas – Lietuvos DK protestantų mecenatų kunigaikščių Radvilų rezidencija (XVI–XVII a.) – Protestantizmas Lietuvoje : istorija ir dabartis, V., 1994, p. 138–148.
9 Genys J., Baublys A., Biržų pilis ir miesto įtvirtinimai – Lietuvos pilių archeologija, Klaipėda, 2001, p. 199–225.
10 1637. V. 20. Biržai. K. Radvila B. Radvilos valdų administratoriams – KBB (1637–1639 m. Biržų pilies statybos knyga, saugoma Vyriausiame senųjų aktų archyve Varšuvoje, Radvilų fonde), l. 8v.
11 Dybas B., Fortece Rzeczypospolitej. Studium s dziejów budowy fortyfikacji stalych w panstwie polsko-litewskim w XVII wieku, Torun, 1998, p. 110.
12 „Bey den Lifflandischen Granzen gegen Semigallien und nicht weit von Radziwiliszki gelegen sambt Dubinki der Herzogen von Radziwil gehorig. Es wird dieser Ort von theils vor die furnembste Vestung in Lithauen (…), M. Zeillerum, Newe Beschreibung des Konigreichs Polen und Grossherzogthums Lithauen, 1663, p. 63.
13 O sluzbie wojennej wloscian za dawnej Polski – Przeglad Poznanski, 1846, t. III, p. 107; VL, t. II, 1859, Petersburg, p. 309–310..
14 1625. VIII. 29. Mogiliovas. L. Sapiega K. Radvilai – Archiwum Domu Radziwillów, p. 277.
15 1625. VIII. 14. Ivania. K. Radvila Vilniaus vaivadai – SWP, p. 509.
16 1637. V. 19. Biržai. B. Radvila savo valdų ekonomams – KBB, l. 8.
17 Šapoka A., 1655 metų Kėdainių sutartis arba švedai Lietuvoje 1655-1656 metais, V., 1990, p. 45–46.
18 Wisner H., Kampania inflancka Krzysztofa Radziwill w latach 1617-1618 – Zapiski Historyczne, 1980, Z. 1, p. 26-27.
19 1623 m. – „zaplata expens na expeditia inflancka (…), ktory pewsne wydatki de suo uczynil”, 1626 m. – „na wojsko jako na insze potrzeby woienne wydal”, Volumina Legum, 1859, t. III, p. 220, 239, 265, 280.
20 Baginska E., Rekrutacja klienteli radziwillowskiej na Podlasiu w XVII w. – Bialostocczyzna, 1998, Nr. 1, p. 10, 14; Augustyniak U., Podlaska klientela Krzysztofa II Radziwilla – Drobna szlachta podlaska z XVI-XIX w., Bialystok, 1991, p. 103, 111.
21 1627. XI. 3. Dzieventkovas. A. Pšeclavskis K. Radvilai – AR, dz. V, t. 289, Nr. 12483.
22 1628. VI. 5. Upytės seimelio instrukcija – AR, dz. II, t. 7, Nr. 998, l. 4; 1628. VI. 5. Gardino seimelio instrukcija – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas, V., 2001, p. 339–340.
23 1628. VI. 5. Bielsko, Prošovic u, Vieluno seimelių instrukcijos – AR, dz. II, t. 7, Nr. 1000; 1011; 1014.
24 1628. Naugardukas. K. Radvilos raštas seimeliams – AR, dz. II, t. 7, Nr. 1013.
25 „na rozne wydatki wojenne”, VL, 1859, t. III, p. 324.
26 Markowski F., Polskie dwory zwyczajne i obronne XVI-XIX w., Lwów, 1935, p. 21–24.
27 Švereikaitė I., Biržų pilis XVI a. pab. – XVIII a.pr., 1978, p. 41–42 – VUB RS, f. 85, b. 1085.
28 Encyklopedia techniki wojskowej, Warszawa, 1978, p. 195.
29 Dybas B., Fortece (…), p. 55.
30 K. Radvila įsipareigojo Biržų pilyje sumokėti K. Tynkauzui 1500 auksinų uz Pagervės palivarką, 1623. VIII. 8. Biržai. Pagervės palivarko perdavimo aktas – PAN, Nr. 6158, l. 12; J. Radvila įsipareigojo iš J. Sesvegeno pasiskolintus 2000 auksinų grąžinti Biržų pilyje, 1647. X. 27. Papilys. Palivarko BK uzstatymo aktas – PAN, Nr. 6149, l. 3.
31”oddajac ten czynsz do rak urzednika zamku birżanskiego”, 1590. XI. 18. Biržai. K. Radvilos miško palivarko suteikimo vokiečiui H. Skibai raštas – MAB RS, f. 25, b. 167, l.196–197; „powinien placic (…) na urzedzie birżenskim”, 1604. III. 7. Birži. K. Patrikoskio raštas dėl užusienio suteikimo J. Byckovskiui – MAB RS, f. 148, b. 3, l. 10; „pobory poselskie (…) vybrawszy od poddanych (….) przez rece starosty Birżanskiego oddawac powinien”, 1642. I. 2. Biržai. J. Radvilos Panemunės palivarko užstatymo O. Miunsteriui raštas – MAB RS, f. 25, b. 167, l. 73–74.
32 Saločių valdos Kiemėnų bajoras J. Grabovskis jurgelto vykdavo pas Biržų seniūną, 1628. XII. 28. Biržai. K. Radvilos raštas J. Grabovskiui – MAB RS, f. 25, b. 167, l. 204; „placac rzemieslnikom, koscielnim, piechocie jurgielty”, 1624. IV. 24. Biržai. K. Skrobovicius K. Radvilai – AR, dz. V, t. 359, Nr. 14507.
33 Wisner H., Wojsko litewskie w XVII w., cz. II – SMHW, 1976, t. XX, p. 20.
34 XVII a. pirmosios pusės fortifikacijos teoretikai pilį laikė kūnu, kurio gyvavimui reikalinga gyva dvasia, t. y. nuolatinė įgula, gyvenanti pilyje – Dybas B., Fortece (…), p. 59.
35 Zarebska T., Poczatki polskiego pismiennictwa urbanistycznego, Warszawa, 1975, p. 305.
36 1621. VIII. 16. K. Radvilos instrukcija tarnams – AR, dz. XI, Nr. 37, l. 180.
37 „mieszkanie burgrafowi (…), mieszkanie dla piechoty i starszych ich” – KBB, l. 42v.
38 „horodniczy co porzadku zamku i budynkow przestrzega” – Naronowicz-Naronski J., Budownictwo (…), p. 57.
39 1615. Biržai. Pilies klientų ir amatininkų jurgeltai – PAN, Nr. 4335, l. 78–78v.
40 1598. XII. 9. Biržai. J. Sicinskis K. I Radvilai – AR, dz. V, t. 384, Nr. 15523. 41 ”sam widze, ze bez ustawicznego horodniczego w zamku niemoze badz dobry porzadek”, 1638. IV. ? Mogiliovas. K. Radvila J. Penkalskiui – KBB, l. 69v; 1638. VII. 3. Birzai. K. Radvila J. Penkalskiui – MAB RS, f. 148, b. 4, l. 101-10; ”biez horodniczego barzo zle w zamku”, 1638.VIII. 16. Zabludovas. K. Radvila J. Penkalskis – KBB, l. 78v.
42 Chabielski M., Sposob do ukazania obrony (…), Krakow, 1615 – Wypisy zrodlowe do historii polskiej sztuki wojennej, Z. 8, opr. T. Nowak, Warszawa, 1961, p. 40–41.
43 1631. X. 20. Biržai. K. Radvilos instrukcija klientams – BNIA, f. 694, ap. 3, b.6, l. 131.
44 1648, 1650 m. J. Radvilos instrukcijos Biržų magistratui – LNM, R-4005, l. 15v-16;
45 Dundulis B., Švedų feodalų įsiveržmai į Lietuvą XVII-XVIII a., V., 1977, p. 23, 25.
46 1596-1598. Sprawy przykupna poddanych gruntow do zamku birzanskiego – AR, dz. XXVII, Nr. 25.
47 „zasiewam pasznia (…) zamkowa; (…) staram sie, aby zamek bez zywnosci nie byl”, 1623. V. 11. Biržai. K. Skrobovicius K. Radvilai – AR, dz. V, t. 359, Nr. 14507.
48 „zywnosc do zamku wedlug rejestru do P. Piora poslal”, 1621. VII. 2. Papilys. B. Makarskis K. Radvilai – AR, dz. V, t. 191, Nr. 9098.
49 1627. II. 21. Balninkai. M. Piuro K. Radvilai – AR, dz. V, t. 269, Nr. 11728.
50 1622. VI. 13. Biržai. K. Radvila Žygimantui III Vazai – SWP, p. 207.
51 1622. V. 19. S. Brolnickio instrukcija M. Bielikovičiui – AR, dz. IV, Ks. 1a., l. 190.
52 Wisner H., Prowiantmistrz w Wielkim Ksiestwie Litewskim 1621–1622 – Miedzy Wschodem a Zachodem. Rzeczpospolita XVI–XVIII w., Warszawa, 1993, p. 87-92.
53 Biržų seniūnas vietiniams valstiečiams pilyje pardave 46 statines druskos, 1623. II. 23. Biržai. M. Piuro K. Radvilai – AR, dz. V, t. 269, Nr. 11728.

Vilniaus pedagoginis universitetas,
T. Ševčenkos g. 39, LT–2009 Vilnius
Gauta 2003 06 02
Atiduota spaudai 2003 06 06