Baltoji anketa. Jurga Ivanauskaitė: „stengiuosi vadovautis Dekalogu“
Baltosios anketos klausimus atsako rašytoja Jurga IVANAUSKAITĖ
1. Kokią Lietuvą norėtumėte matyti po šimto metų? Kokie visuomeninės raidos principai (ar įstatymai) galėtų padėti to pasiekti?
Dabar, kai viskas aplink kinta žaibo greičiu ir kai laiko spiralė yra tarsi susispaudusi, 100 metų atrodo labai ilgas tarpas. Pasaulis pilnas grėsmių – pradedant terorizmu, baigiant paukščių gripu ir kitokiais apokaliptiniais judesiais, kuriais Žemė sakytum bando nusimesti žmonių giminę nuo savo iškankintos nugaros. Vis dėlto norėčiau tikėti, kad po 100 metų mūsų šalis vis dar egzistuos, vadinsis Lietuva, čia gyvens daugiau nei trys milijonai lietuvių, jie kalbės lietuviškai ir rašys senoviškomis raidėmis su “paukščiukais” ir “nosinėmis”. Ne visada viską lemia įstatymai. Svarbiausias turbūt yra mūsų pačių noras išlikti, troškimas ir valia gyventi, iš kartos į kartą perduodant tai, kas geriausia ir kas buvo mums patiems iš pačių istorinio laiko gelmių perduota.
2. Ar jaučiatės esąs Lietuvos bendruomenės narys? Ar galėtumėte su pasididžiavimu ištarti – “Aš esu lietuvis ir tuo labai didžiuojuosi” ir kodėl?
Taip. Prieš kokią dešimtį metų keliaudama po Himalajus, paklausta iš kur aš, kažkodėl atsakydavau, kad iš Švedijos, ir pradėdavau skiesti niekus apie šalis prie Baltijos jūros. Žodžio Lithuania tuomet beveik niekas – nei rytiečiai, nei vakariečiai – nežinojo, vieni manė, kad tai mano vardas, kiti, kad religija, jaučiausi tarsi būčiau iš niekur ir dėl to man buvo gėda. Dabar ir nieko apie Lietuvą nežinančiam žmogui mielai paaiškinu, iš kokios aš šalies, ir būtinai priduriu, kad didžiuojuosi tuo, kad esu lietuvė. Visuotinės globalizacijos ir totalinės niveliacijos atmosferoje mažos šalys bei mažos tautos man kelia vis didesnę simpatiją, vis dažniau atrodo, kad dėl tokių “mažutėlių”, o ne supervalstybių pasaulis laikosi galutinai neišprotėjęs ir nesusinaikinęs.
3. Ar jus tenkina Lietuvos valstybės kultūros politika? Kas joje, Jūsų nuomone, keistina?
Manęs netenkina pats kultūros nustūmimas iš “prioritetinių” sferų į paribio erdvę, kurioje glaudžiasi tai, kas, neva, nėra žmogui gyvybiškai būtina. Tačiau jei atsigręšime atgal, pamatysime, kad apie visas didžiąsias civilizacijas – Egiptą, Graikiją, Romą, actekų ar inkų imperijas – šiandien mums byloja tik jų kultūra. Viso kito – jų politikos, socialinių peripetijų, sporto laimėjimų – nebeliko. Toks tad būtų mano atsakymas, kokiu balsu šiandien Lietuva turėtų byloti pasauliui ir kas iš dabarties bus girdima ateities kartų. Aš nežinau, ką daryti, kad tas balsas ir šiandien būtų išgirstas mūsų pačių bei aplinkinių, tačiau neabejoju, kad reikia ne vien tik didelių, net ne vien tik labai didelių pinigų.
4. Ar jus tenkina Lietuvos valstybės švietimo politika? Kas joje, Jūsų nuomone, keistina?
Apie švietimo politiką mažai nutuokiu, galiu tik iš savo varpinės šį bei tą naiviai pasamprotauti. Iki šiol sapnuoju su mokykla, “kontroliniais” ir egzaminais susijusius košmarus. Reikėtų reformų, kad šiandienos moksleiviai ateityje tokių košmarų nebesapnuotų ir kad mokykla jiems nebūtų ta “galera”, nuo kurios reikia “atsijungti” narkotikais, alkoholiu ar kokiu nors kitokiu tariamai “saldžiu ir lengvu” gyvenimu. Kai per šiemetį valstybinių egzaminų skandalą abiturientai vienas paskui kitą į TV kameras šaukė “paruoškit mums daugiau vietų psichuškėse”, ėmė siaubas. Man atrodo svarbiausia, kad mokykla ugdytų kūrybiškumą, drąsaus ir laisvo mąstymo įgūdžius, pasitikėjimą savimi bei atsakomybės jausmą. Šios savybės tikrai kompensuos fizikos, matematikos ar astronomijos žinių stygių.
5. Kokių permainų Lietuvos Valstybės strategijoje reikėtų pageidauti, norint susigrąžinti masiškai į Vakarus emigruojančią jaunąją Lietuvą?
Apie Valstybės strategiją man sunku kalbėti, nors šiaip lyg ir viskas aišku: darbo vietos pagal išsilavinimą, aukšti atlyginimai, gyvenamasis plotas ir t.t. Tačiau pirmiausia turėtų būti puoselėjama pagarba žmogui, jaunam žmogui, taip pat ir žmogui-vaikui. Kol į mažuosius ir jaunuosius Lietuvos piliečius bus žiūrima tik kaip į abstrakčią “žmogiškąją masę”, kurią neva gali formuoti kaip tinkamas, tol ši masė lyg gyvsidabris atskirais individais sklis į šonus tolyn nuo “formuotojų” rankų ir nelengva bus ją atgal sugrąžinti. Jaunimas taip pat kuo puikiausiai mato, kokia Lietuvoje šiandien klesti nepagarba, netgi panieka senam žmogui, ir nors gal tai nėra sąmoningas argumentas emigruoti ar iš emigracijos negrįžti, bet kas gi nori senatvėje būti vos ne jėga stumiamas kuo greičiau iš gyvenimo pasitraukti į mirtį.
6. Lietuva dažnai įvardijama, kaip šalis, pirmaujanti pagal savižudybių skaičių. Kodėl taip yra ir ką daryti, kad būtų kitaip?
Būtent mes patys taip save įsivardijame, kartojame šį faktą lyg blogą mantrą ir taip tik dar labiau didiname potencialių savižudžių skaičių. Kai pernai apie mūsų makabrišką pirmavimą užsiminiau Geteborgo knygų mugėje, tučtuojau pašoko vengras ir suomis, šaukdami, kad tai jie yra suicido čempionai. Keistoka konkurencija, ar ne? Priežastys, kodėl lietuviai žudosi, jau lyg ir nustatytos: skurdas, nedarbas, alkoholizmas, atities baimė. Tačiau man atrodo, kad yra įsijungęs kažkoks pragaištingas tautos susinaikinimo mechanizmas, kuris ir įsuka tokius krumpliaračius kaip žudymas, savižudybės, emigracija, mažas gimstamumas… Nežinau, kokios maldos, kokios apeigos ir kokie burtažodžiai galėtų šią pražūties mašiną sustabdyti. Turbūt jos programą išjungti galime tik mes patys, kiekvienas pradėdamas pirmiausia nuo savęs.
7. Ar Jus tenkina tai, kaip Lietuva suvokia ir pateikia save – žiniasklaidoje ir televizijoje?
Ne, netenkina. Manau, kad ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje šalių vien tik sensacijų besivaikanti žiniasklaida pateikia visiškai iškreiptą pasaulio vaizdą. Bet Lietuvoje ši tendencija yra itin ryški: atsiverti storą dienraštį, įsijungi tūlą TV “gyvenimo būdo” laidą ir pasijunti it kreivų veidrodžių karalystėje. Dažniausiai dėmesio nusipelno tik absoliutūs kraštutinumai: nusikaltėliai ir iškrypėliai, turčiai su savo megalomaniškų, bet infantilių norų tenkinimais, arba nevilties užribius pasiekę nelaimėliai, kurių bėdos parduodamos ir perkamos. Tačiau tikrasis gyvenimas juk teka tarp šitų rifų, o visuomenė egzistuoja dėka žmonių, kurie kepa duoną, gydo, moko, vairuoja troleibusus ar taiso batus. Kiaurą parą mes naudojamės kitų sukurtais produktais, tačiau mano naivus noras, kad apie tokius eilinius žmones “su pliuso ženklu” pirmuosiuose puslapiuose rašytų laikraščiai, daug kam gali pasirodyti kaip nyki sovietmečio nostalgija. Gyvename gal ir ne pačiais lengviausiais Lietuvai laikais, bet žiniasklaida nuolat kala, kad esame totalinės katastrofos zonoje, skęstančiame laive, iš kurio reikia kuo greičiau sprukti. Kita vertus, tikros tragedijos ir nelaimės yra visiškai nuvertinamos, išblukinamos, o kokios nors “grožio fabriko” aukos verkšlenimai dėl per didelės nosies ar per mažų krūtų pateikiami kaip daug didesnė drama nei nesibaigiančios žudynės Irake ar tūkstančius gyvybių nusinešančios stichinės nelaimės. Mūsų žiniasklaida apskritai nesidomi pasauliu, atrodo, kad Lietuva egzistuoja atskirta nuo to, kas vyksta aplinkui, todėl mes vis dar nesuvokiame nei savo vietos “kitų” atžvilgiu, nei tų “kitų” įtakos mums, kaip žmonijos dalelytei ir miniatiūrinei Žemės planetos teritorijai.
8. Kokios lietuvio nacionalinės savybės Jums atrodo gražiausios, o kokios ne? Lietuvos žmonių moralė, sąmoningumas ir patriotizmas: diagnozė ir perspektyvos.
Vieną kurią nors savybę išskirti sunku, man patinka savotiškas melancholijos, užsispyrimo ir darbštumo derinys, jaudina įtampa tarp vitališkumo, gebėjimo išlikti bet kokiomis aplinkybėmis ir lietuviško fatalizmo. Iš bjauriųjų savybių pirmiausia norėjau įvardyti pavydą, nors labiau įsigilinus aiškėja, kad tai yra nesugebėjimas džiaugtis aplinkiniu pasauliu – kitų laimėjimais, pergalėmis, o kuriant aplink save tokią bedžiaugsmę, išdegintą erdvę ir pačiam sunku būti laimingam. Nemėgstu apibendrinimų, todėl nenorėčiau statistikos žargonu nustatyti “visų lietuvių” moralės, sąmoningumo ir patriotizmo bendrosios masės. Kiekvienas žmogus nuolat keičiasi, srūva tarsi vanduo ir visa mūsų tauta teka kaip upė su vis naujais slenksčiais, užutėkiais, duobėmis seklumomis ir verpetais.
9. Lietuvos kultūros, istorijos ar visuomenės veikėjas, kuris yra Jums autoritetas? Ir kodėl?
Šiandieninėje Lietuvoje vienas iš didžiausių autoritetų man yra prezidentas Valdas Adamkus. Dvasinės atramos visada ieškojau ir tebeieškau monsinjoro Kazimiero Vasiliausko ir Tėvo Stanislovo asmenyse, mirtis man jų neišbraukė iš šalia, čia ir dabar esančiųjų. Mane įkvepia ir palaiko Juliaus Sasnausko darbai bei tekstai. Žmonėse, kuriuos laikau savo autoritetais, mane labiausiai žavi išmintis, puikybės nebuvimas ir ta ypatinga vidinė šviesa, kuri atsiranda tik mylint ir teigiant, o ne neigiant gyvenimą.
10. Kokiais moraliniais principais vadovaujatės savo gyvenime?
Jokių naujų savo asmeniškų moralinių principų nesugalvojau. Kaip ir visi žmonės (o ne pusžmogiai, nuožmogiai ar antžmogiai) stengiuosi vadovautis Dekalogu. Manau, kad labai svarbu šių principų laikytis ne tik išoriniame, fiziniame lygmenyje, bet ir minčių, jausmų sferoje, nes juk galima žudyti, vogti ir paleistuvauti vien užslėptomis negatyviomis emocijomis. Bet kokiomis aplinkybėmis stengiuosi išlaikyti optimizmą, nes tikiu, kad tai sustiprina šviesiąją, pozityviąją planetos, kurioje gyvename, aurą.
