Antanas Strazdas (1763-1833)
Kunigas, poetas. Mokėsi Kurše, paskui Krėslavos kunigų seminarijoje, iš ten persikėlė į Varnius, kur po 9 mėnesių buvo įšventintas kunigu. 1789 kunigas J. Jaksos mokyklų vizitacijos raporte rašoma apie Kražių mokytoją kunigą Drozdovskį, didelį nenuoramą ir vaidininką, dėl nedrausmingumo atleistą. 1790 gavęs oficialų leidimą, išsikėlė Vilniaus vyskupijon. Čia irgi nerimo. 1807 IV 3 Upytės dekanas rašė, kad A. Strazdas “jau daug metų valkiojasi be jokių pareigų, nuolat kraustosi iš vietos į vietą”. 1816 III, Vilniaus vyskupui įsakius, kad “nustotų gyvenęs netinkamai kaip juodadarbis, pasislėpęs nuo dvasinės vyresnybės akių”, A. Strazdas persikėlė į Kamajus. Nuolatinių pareigų neturėjo, gyveno iš atsitiktinių dvasininko patarnavimų ir išsinuomotos žemės. Už “elgesį ne pagal luomo pašaukimą” 1828 buvo suspenduotas ir uždarytas į Pažaislio vienuolyną. Iš jo savavališkai pasitraukęs 1829, grįžo į Kamajus.
Lietuvių kultūros istorijoje įsitvirtino kaip originali asmenybė, siekusi dvasios laisvės, atmetusi prisitaikymo etiką. Išleido poezijos rinkinį “Giesmės svietiškos ir šventos”, kurį sudaro 9 pasaulietinio turinio eilėraščiai ir 2 religinės giesmės, atskiru leidiniu paskelbė lenkišką odę “Kant na pochwalę miasta Rygi” (Giesmė Rygos miestui pagerbti). Išvertė iš lenkų kalbos teologo R. Bellarmino katekizmą “Pamokslas krikščioniškas”. Beveik visi eilėraščiai pasklido žmonėse, virto liaudies dainomis. Poezijoje reiškė Šviečiamojo amžiaus pažiūras, kūrė viltingesnio pasaulio viziją, poetizavo gamtą kaip žmogaus dvasią turtinantį šaltinį (“Selianka aušra”), kėlė valstiečio darbo ekonominę ir moralinę vertę, smerkė socialinę nelygybę ir kvietė žmones prie harmonijos ir sutarimo. A. Strazdas yra autorius himno – giesmės “Giesmė prieš mišią” (“Pulkim ant kelių”), kurioje išsakė aukščiausius žemiškus ir metafizinius krikščionio troškimus. Parašė žaidybinių eilių (“Kiškis”, “Rudenėlis”, “Priečastis mergos”, “Pasterka, arba piemenų giesmė”, “Pagrabas Palšio”), jose humoristiškai traktuojamais vaizdais siekė praskaidrinti kasdienišką žmogaus būtį.
