Pamąstymai apie žemę
,,Aš mėginu suvokti, kada ir kas konkrečiai taip pasuko mūsų kelio rodykles, kad mums pasidarė sunku pamatyti, kur mes esame ir kur einame.“ I.Kalninis (žymus latvių meninkas, kompozitorius, politikas)
Ilgai mąsčiau, kada ir kaip pradėti tai rašyti, ir šie garbaus I.Kalninio kadaise pasakyti žodžiai man pasirodė patys tinkamiausi pradžiai. Šiandien noriu užduotį galbūt ne vieną, bet kaip manau, kelis šią esmę paliečiančius klausimus. Ar mylim mes ir saugom savo žemę? Ar reikia mums šimtmečiais krauju nulieto protėvių krašto? Ar norim mes palikti jį savo vaikams, kitoms ateinančioms lietuvių kartoms? O gal jūs nežinote ir nesuprantate apie ką aš čia?
Galbūt ir aš šiandiena nieko nežinočiau, jei ne vienas jautrumo senolių žemei nepraradęs žmogus. Ne auksines grandines ant kaklo nešiojantis, ne prabangią mašiną vairuojantis, ne kostiumus dėvintis, bet rankose traktoriaus vairą palaikantis, karves po laukus vedžiojantis, bet svarbiausia- savo tėvų žemę mylintis bei gerbiantis žmogus.
Taip nekaltai ir nepiktai atrodo skamba mūsų konstitucijoje nedidelė pataisa
47 str. ,, Žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą…“ ,,Ir kas čia tokio?“ pasakys kai kas. Panašiai į mano klausimą apie šios konstitucinės pataisos esamas ir galimas pasekmes atsakė ir itin aukšto rango vienos didžiausių Lietuvos partijų atstovė ir politikė: ,,Mes juk Europos sąjungoj, globalioje erdvėje…“ Aš tam pradžioj ir kėliau klausimą- ar mylim mes ir saugom savo žemę? Paklausiu paprasčiau, nes sąvoka ,,meilė žemei“ turbūt jau kai kam nesisieja su žodžiais tėviškė, senoliai, vertybė, istorija… Ar jūs parduodate tai, ką labai mylit? Jei išties mylit ir tai jums brangu?
Žinote, yra dalykų, kurių įstatymais ar kitais teisės aktais neapibrėši, nes jie nepavaldūs tokiems žmoniškiems traktatams, nes tie dalykai visų pirma ne žmonių ir buvo sutverti, o Kūrėjo. Turbūt manęs ir nesupras piliečiai, kurie gyvenime nieko ir nėra sutvėrę: nesodino medžio, sodo, nepuoselėjo gėlių ar augalų darželio, nestatė ne tik kad kokio nameliūkščio, bet elementarios pašiūrės, nes kitu atveju, tikiu, kad žmogui, nepraradusiam jautrumo, klausimai nekyla. Juk kai kažką kuri, renti, į savo kūrinį įdedi ir rūpestį, ir meilę, ir mintį, pastangas ir darbą, ir tą patį laiką. Kūrinys auga, didėja, gražėja, tobulėja… Rūpestingas kūrėjas nenumeta savo kūrinio, nepalieka jo likimo valiai, kol neįsitikina, kad jis jau užbaigtas, saugus, kad bus gerbiamas, prižiūrimas ir tęsiamas kadais pradėtas tas labai nelengvas kūrybos darbas. Noris gi, kad tavo kūrinys tik tobulėtų ir gražėtų! Juk kitu atveju, dėl ko aukoti tas kūrybines ir dvasines galias?
Ir mūsų proseneliai žemę puoselėjo, gynė, ne tik vandeniu, bet ir gausiu krauju laistė, saugojo ir prižiūrėjo, kad derlių duotų, šeimą, vaikus, tėvus senus išlaikytų ir išmaitintų. Tad ar į šį kūrinį neįdėtas šimtmešių ir net tūkstanmečių darbas? Ir kaip pažiūri į tą mažą lopinėlį, kuris Lietuva dabar vadinas ir pabandai pažvelgi į istoriją, graudu ir sopa pasidaro… Kaip ta kadaise nuostabi išpuoselėto sodo obelis, pavirtusi viena laukine obelim, su susitraukusiais mažiukais obuoliukais. Paklauskite istoriko ar etnologo, kas tas lietuvis ir kokio dydžio tos giminės gimtinė kadaise buvo?
Yra žmonių, suprantančiu ir mąstančių, ir taip, kad joks čia blogis žemę tą parduoti- svarbu ne rusui! O kuo didesnis užsienio kapitalo buvimas čia pas mus Lietuvoje ir mūsų priklausomumas nuo užsienio subjektų, tuo mes ir esam saugesni! Na, čia jau judam tos laisvosios rinkos ir liberalų ideologijos kryptimi, bet pratęsiu pats.. mes patys išparduodame save! Čia tinka vieno užsieniečio kadaise taikliai pasakyta mintis apie mus lietuvius, parduodančius ,,Mažeikių naftą“- ,,Jei jūs lietuviai iš naftos nesugebate uždirbti pinigų, tai iš jūsų reikia atimti viską: vandenį, miškus, dujas ir žemę“. Grubokai pasakyta…. bet teisingai. Ir iš tiesų, jei savo namuose nesi sau šeimininkas, jei tavo sąmonė tesiekia vergo ar mankurto lygį, tai eik tarnaut, vergaut kitam ir, žinoma parduok, ką tau tėvai paliko! Vėl gi, improvizuosiu ir pratęsiu mintį, ir pasakysiu, kas paliko nepasakyta to ne lietuvio ,, … nes jūs tiesiog nežinote, pamiršote, o gal nesuvokiat tikrosios savo žemės kainos“. Ir kaltas gal gūdus sovietmetis, išskynęs didžiąją šviesuomenės, jautrių ir žemę gerbiančių žmonių dalį? Kalti ir mes, kad jau pamirštame, nebekalbam ir nekovojam dėl savo amžinų vertybių. Na, ne visai teisingai parašiau- kai kas kovoja, bet daug daugiau dėl ,,vakarietiškų“, kokių tai neaiškių vertybių. Ir kokios jos, norėčiau jūsų aš paklausti? Kokios jos, kurių mūsų sena tauta neturėjo? Tad gi, kodėl jos ,,vakarietiškos“? Jos prigimtinės mūsų… Ir negaliu neprisiminti Šventam Rašte paminėtų žodžių apie sūnų palaidūną. Ar norime mes būti tuo sūnum, kuris išsireikalavo savo palikimo dalį iš tėvo, ją prašvaistė ir, kai paganė svetimam krašte kiaules, turėjo tart: ,,Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi…“. Labai bijau, kad, šiandien neįdėjus pastangų, netektų ateityje mums tarti to paties, tik žodį vieną tepakeitus ,,Žeme, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi…“. Ir bus stebuklas, jei mes dar rasime pas ką sugrįžti, jei tie tėvai su broliais gyvi bus ir kantriai žemę saugos.
Žinote, yra toks posakis ,,jei žvilgtelsi į balą ir pažiūrėsi į save, tai pamatysi labai mažą ir šlykštų žmogutį“. Bet gal mums reikėtų pažiūrėti ne į tai, kas mus iškraipo, bet į teisingesnį atvaizdą, kad ir stikle ar net gi veidrody? Tad siūlyčiau ir mums pažvelgti į mūsų tautos žemę, kurios mes iš nieko neatėmėm ir nenukariavom, kaip mūsų tautos vieną iš esminių kūrimo pagrindų. Ir net neabejoju, kad dauguma suvoksim, kad šita žemė mums neleido būti belyte ir beprasme ne tik, kad individualiai asmenybe, bet apskritai ugdė be galo seną, darbščią, drąsią ir garbingą tautą. Neveltui juk kadais vadinomės doros kultūra, kur nerašyti žodžiai, reiškė daug daugiau nei kitose kultūrose rašyti įstatymai. Deja, iki doros šiandiena mums jau gan toli, jei net esminiame šalies įstatyme mes leidžiame prekiauti tuo, kas mūsų protėviams atrodė nesuvokiama.
Per metus švenčiame kelias iškilias šventes, kuriose minime džiugias valstybines dienas. Turime ir skausmą menančių dienų, bet bendras čia vardiklis ne pinigai ar turtai, o žodžiai, kuriuos mini visi, kas tik ant pakylos pakyla: narsa, drąsa, patriotiškumas, atsidavimas, meilė žemei, gyvybė ir ištikimybė… Ir kaip šitame tokių štai žodžių kontekste, atrodo ši konstitucinė pataisa? Gal būsiu teisiškai ir neteisus, jei teisę užsienio subjektams pirkti žemę, prilyginsiu ,,į vatą neįvyniotiems“ žodžiams: parduokim žemę, nes pirkėjų bus! Tai kur čia meilė ir ištikimybė? Narsa parduoti protėvių apgintą ir krauju per šimtmečius nulietą žemę? Patriotiškumas kam? Atsidavimas kur?
O gal tik pinigam ar ponams iš Europos? Turgus moralinėmis ir, tiesą sakant, visomis vertybėmis- štai kas čia!
Parduodami žemę, neuždirbsime, o pradirbsime ir parduosime mūsų senelių ir prosenelių pastangas. Nelikime abejingi, kiekvienas galime sunešti po šapelį ir prisidėti prie jau visai nedidelio per šimtmečius belikusio mūsų žemės lopinėlio išsaugojimo. Nemanau, kad norint būti europietiškoj šeimoj, mums būtina išsiparduoti- per ne lyg didžiulė kaina! Gilus tai klausimas, bet iš esmės jisai susijęs su morale, sąžine bei dvasinėm vertybėmis. Nereikia mums šiandiena lieti kraujo, eiti į miškus, tad drįstu teigti, kad ir padaryti reikia ne tiek daug. Bet padaryti reikia, apsijungti būtina, vardan išsaugotume savo žemės vardą, kad mūsų vaikai dirbtų sau, ne svetimšaliams, kad nereikėtų kada nors palikus viską savitakai, nuleist akis, jei mūsų vaikai ar anūkai paklaustų: ,,o ką tėveli ir seneli jūs padarėte, kad žemė ta gimtoji būtų mūsų?“
Linkiu visiems pasiryžimo ir drąsos nelikti abejingiems, nes tai visos tautos egzaminas. Mes arba sukursime istoriją su pergale arba turėsime kartoti istorijoje jau išgyventas, bet taip ir neišmoktas pamokas. O gal tokios tautos po šimtmečių kelių visai neliks?
Su didžiausia pagarba Vytenis B.
Draugai, pažįstami…
Kreipiuosi į visus, kurie nesate ar negalite dėl įvairiausių aplinkybių šiuo metu būti Lietuvoje ir prisidėti prie Lietuvos Žemės išsaugojimo (..) referendumo iniciavimo, konstitucijos atitaisymo bei Lietuvos valstybės ir jos piliečių teisių atstatymo į jos pačios žemę tiesioginiu parašo padėjimu… Nors kartais gal visokių būna patirčių ar pan., tikiuosi, laikote save Lietuvos žemės sūnumis ir dukromis, ir nenusisukate, išgirdę lietuvišką žodį. Giliai tikiu, kad kiekvienas iš mūsų esam davę dvasinę priesaiką šiai žemei gimdami joje ir ateidami būtent čia. Deja, gaila, bet ne vienas tai pamiršome.
Jei dar kas nors nesate girdėję apie tai, ką noriu pasakyti, pilną ir išsamią informaciją galite rasti nuoroda www.zemesvardu.lt . Kas labai svarbu, kad jei neturite tiesioginės galimybės savo apsisprendimo patvirtinti parašu, jūs galite pasirašyti elektroniniu būdu. Šios dienos patirtis jau rodo, kad labai didelė dalis žmonių supranta šią problemą, bet visi laukia kol kažkas atneš jiems į namus parašų lapus, bet imtis iniciatyvos, pasiaukoti mėnesiui kitam, ryžtasi tik vienetai. Visi žinome, kad sunkią naštą panešti keliems yra nepalyginimai lengviau, nei vienam. Įvykdykime pareigą žemei ir tautai be išlygų, be išsisukinėjimų… Jūsų kiekvieno parama ir pagalba yra itin svarbi, nes laiko ilgiems pamąstymams ir svarstymams jau nebėra. Teliko vos daugiau nei mėnesis iki termino parašams rinkti pabaigos. Prašau neatidėlioti šio gyvybiškai svarbaus tautai klausimo sprendimo vėlesniems laikams. Tikiuosi, tai taps visų susivokimo ir susitelkimo laiku. Tikiu, kad tai atliksite sąmoningai, rasite laiko įsigilinti į www.zemesvardu.lt puslapyje pateiktą informaciją. Jei manote, kad galite prisidėti ir kitaip, bei galite sau tą leisti, yra galimybė paremti. Taip pat, prašau persiųsti šią žinutę visiems, ką žinote negalinti dalyvauti pasirašant tiesiogiai, burti ir telkti draugus bei pažįstamus, nes mes teturime šį informavimo kanalą. Šiandien mes galime prisidėti prie kitokios Lietuvos ateities…
Didelė mūsų dalis yra išvykusi ne dėl geros mūsų valstybės padėties, bet ekonominio spaudimo, kurį būtų galima įvardinti kaip pirmąjį tautos nuvarymą nuo jos žemės etapą, prie kurio tam tikromis dalimis, reikia pripažinti, prisidėjome daugelis: abejingumu, nesidomėjimu, materialinių gėrybių ir turtingesnio gyvenimo vaikymusi… Kiti buvom per silpni globalaus pasaulio spaudimui.. Ypatinga dalis tenka mūsų išrinktiesiems, kurie tautą turėjo vesti… Tų, kas atlaikė ekonominį spaudimą, laukia antrasis tautos nuvarymo nuo jos žemės etapas- pačios žemės, kaip pigių gamtinių resursų lyginant su centrine Europa, perėmimas į kitas rankas.
Iš tiesų, yra kas nori labai subtiliai sunaikinti mūsų šalį!
Būti lietuviu neužtenka gimti Lietuvos žemėje, bet reikia dalintis lietuvių tautos savimone. A.Rubšys
Tikroji stiprybė – tai nėra fizinės galios, tai nepalaužiama valia. Gandis
Mūsų senoliu DOROS kultūros paveldas ir ne tik…
http://vydija.lt http://sarmatija.lt
Pakelkime savo sąmonę aukščiau šviesos
http://viduje.puikiai.lt
