Kiek vertos vertybės?

O kas gi apskritai yra tos vertybės? Bendru apibrėžimu vertybės – tai viskas ką atsinešame į gyvenimą, tai ir žmonių santykiai, šeima ištikimybė sau, principams, aplinkai, draugams, bičiulystė, meilė, suvokimas, kad tu čia ne šiaip atėjęs, galų gale ir pats gyvenimas bei pagarba gyvybei. Be pastarųjų, taip pat egzistuoja bendros, žmones kaip vienos tautos narius vienijančios nacionalinės vertybės – kalba, vėliava, herbas, himnas. Į šią kategoriją taip pat patenka ir patys valstybės gyventojai bei jiems priklausančios bendros materialinės vertybės, kaip žemė, miškai, vandenys, pelkės, kalvos, laukai ir kartais kiek sunkiau apčiuopiami kultūros ir istorijos paminklai, religija, menas, muzika, architektūra, literatūra, nacionalinis charakteris bei savitas tautos gyvensenos būdas. Ką tik atšventus garbingą mūsų valstybės atkūrimo 20 metų jubiliejų nejučiomis norisi paklausti kiek dabar vertos visos šios ne vieną šimtmetį mūsų tautos gyvybingumo pagrindu buvusios vertybės? Ar joms negresia realus išnykimo pavojus? Kokios vertybės pamažu užima šiųjų vietą?

Vertybės kinta. Tai toks pats faktas, kaip ir visų aukščiau išvardintų vertybių egzistavimas. Kiekvienu istoriniu laikotarpiu susidaro tam tikra vertybių hierarchija, kurioje vertybės tarsi išsirikiuoja pagal svarbą. Dėl šios priežasties atrodytų neturėtume stebėtis, jog atrodytų taip neseniai – tik prieš dvidešimt metų susikibę „tiesėm“ Baltijos kelią, dainavom tautines dainas ir visi kaip vienas, kaip įmanydami priešinomės mūsų šalį iš mūsų pavogusiam okupantui, o dabar priešingai – perkame brangius daiktus už iš bankų už dar „brangesnes“ palūkanas gautus pinigus, visose įmanomose plotmėse kimbame vieni kitiems į gerkles arba emigruojame, galiausiai keikiame ne tik valdžią, bet ir mūsų pačių taip nelengvai atsikovotą nepriklausomybę. Juk, kaip kažkas pasakytų, paprasčiausiai pasikeitė vertybių hierarchija – nepriklausomybė atkovota, visos įmanomos integracijos atliktos, vadinasi dabar galima „atsipalaiduoti“, juk nepriklausomybė ne vilkas – į mišką nepabėgs.

Tačiau kova tik prasideda. Tiesa sakant ji niekada ir nebuvo pasibaigus, tik dabar ji subtilesnė, kadangi pasikeitė ir pats priešas. Dabar jis nėra mūsų žemę prievarta užėmęs „raudonasis“ okupantas, dabartinis priešas – daugialypis, daugiaveidis, kartais net sunkiai apčiuopiamas, tačiau kur kas labiau pavojingesnis. Jo vardas globalizacija. Sakau pavojingesnis, nes esant akivaizdžiai priespaudai ir prievartai žmonės natūraliai priešinasi, nepasiduoda, kovoja ir dažnai nugali – tokia jau ta žmogaus prigimtis, tačiau apipilk tuos pačius žmones dangaus maną žadančiais pažadais, na galbūt dar padovanok kokį niekutį (pvz.: skalbimo miltelių) ir jie tavo. Tokiu būdu, brutalią totalitarinės imperijos brukamą ideologiją pakeitė taip ilgai žadėta bei trokštama vakarų valstybių draugija, „saldus“ materializmas ir reklaminio tipo pažadai, ciniška vartojimo kultūra ir visus visuomenės persmelkiantis nihilizmas. Taip, aišku tik per kiek ilgesnį laikotarpį, gali būti pasiekti bet kokie, net ir nuožmiausiems totalitarinių imperijų vadams nesisapnavę, tikslai. Prisiminkite, jog verdantį vandenį įmesta varlė iš jo greitai iššoka ir išsigelbsti, o įdėta į šaltą ir pamažu kaitinama išverda.

Tačiau grįžkime prie nacionalinių vertybių. Ko gi jos vertos? Mano atsakymas – aukso. Niekada labiau po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. mums taip, kaip dabar nereikėjo stiprių nacionalinių vertybių. Niekada nebuvo tokio poreikio konsoliduoti tautą pradedant individu, šeima ir baigiant aukščiausiu valstybiniu lygiu. Ironiška, tačiau globalizacijos „karaliavimo“ laikais net ir praėjus 20 metų po nepriklausomybės atgavimo būtent nacionalinės vertybės turi užimti aukščiausią vietą kiekvieno sąmoningo Lietuvos piliečio vertybių hierarchijoje. Kas daugiau jei ne mus visus vienijančios nacionalinės vertybės gali tapti šios konsolidacijos pagrindu? Ekonominis sunkmetis nepadėjo – iš Vakarų atslinkusi krizė ir nevykę valdžios sprendimai mūsų tikrai nesuartino, greičiau atvirkščiai įžiebė nesutarimus tarp įvairių visuomenės sluoksnių, padidino socialinę trintį, o bendrai mus dar labiau vienus nuo kitų atitolino. O vertybių turime apsčiai; visgi giliu mano įsitikinimu didžiausias dėmesys privalo būti skiriamas kultūrai. Kultūra tai kiekvienos tautos širdis, išrauk ją ir tauta mirs. Tokiame kontekste net negera darosi prisiminus, jog Lietuva net neturi oficialios kultūros politikos. Netikite? Paklauskite bet kurio su kultūra bent kiek susijusio žmogaus arba dar geriau – nueikite į bet kurią regioninio tipo biblioteką ir įsitikinkite patys. Ir tokia situacija šalyje, kuri turi realaus pagrindo didžiuotis visame pasaulyje žinomais kultūros veikėjais, kurių visų pavardes sutalpinti man nepakaktų dešimties tokių straipsnių, o kur dar mūsų šventės, nacionalinės tradicijos, amatai ir t.t.

Taigi panašu, kad esant tokiai situacijai gali tekti pakovoti ir už pačias nacionalines vertybes. Deja, neįmanoma bent dalinai neprarasti to ko pats nelabai vertini. Jei nevertini savo miškų atsiras tie, kas juos kirs ir parduos tiems kas juos pirks; jei nelabai vertini savo žemės atsiras netrukus atsiras ją teršiančių, gražiausiose vietose steigiančių viską nuo pramoninių kiaulidžių iki panaudoto branduolinio kuro saugyklų arba paprasčiausiai ją parduodančių atėjūnams; nevertini savo gimtosios kalbos ir netrukus ji bus paverčiama į bevertį praeities reliktą ir trypiama visur pradedant viešąja erdve, Vilniaus Gedimino prospektu, valstybės institucijomis ir baigiant virtualiąja erdve internete; nevertini savo valstybingumo simbolių – himno, herbo, vėliavos ir netrukus koks tūlas Hermanas Van Rompėjus (dabartinis Europos sąjungos prezidentas) tau pasiūlys jas „išmesti į šiukšlyną“ ir pakeisti kitais XXI amžių „labiau“ atitinkančiais simboliais; nesirūpini savo nacionalinių didvyrių atminimu ir ES netrukus priims rezoliuciją, kurioje „maloniai paprašys“ jų išvis atsisakyti; juk matėme, kaip tai atsitiko Ukrainai, Europos parlamentui pareikalavus atšaukti nutarimą dėl didvyrio vardo suteikimo kovotojui už Ukrainos nepriklausomybę Stepanui Banderai. Žinant, jog pastaroji valstybė net nėra ES narė nenoromis kyla klausimas kas sutrukdys Europos parlamentui kelti panašius reikalavimus Lietuvos atžvilgiu ir versti mus atsisakyti tokių mūsų didvyrių, kaip Jonas Žemaitis – Vytautas, Adolfas Ramanauskas – Vanagas arba generolas Povilas Plechavičius. Atsakymas paprastas – tik mes patys, tik mūsų požiūrio ir savivokos pasikeitimas.

Savo pamastymus baigiu nuostabiais ir kartu nepaprastai teisingais Latvių prozininko Alberto Belo žodžiais: – „mūsų neišsaugos nei kompiuteriai, motorai, ratai, fontanai, paslaptingi mechanizmai, akmenis skrodžiantys spinduliai, nei pinigai, nei karinė jėga ir padidėjusi populiacija. Tik nacionalinės vertybės, kurias sukūrė Dievas ir Etnosas, leis mums išsilaikyti ant nuožulnaus ir slidaus pasaulio stogo kartu su kitomis laisvomis valstybėmis“.