Istorija. Kova dėl lietuvių tautos išlikimo

Bajorai pradeda pergalingą kovą

1893 metais susitelkę keli Lietuvos bajorai su Donatu Malinausku ir Elijumi Nonevičiumi priešakyje, 1895 m. sukūrė slaptąją „Dvylikos apaštalų“ organizaciją ir pradėjo kovą dėl lietuviškų pamaldų Šv.Mikalojaus bažnyčioje, trokšdami Lietuvos valstybės atkūrimo.

Kodėl iš daugelio Vilniaus bažnyčių kun. Juozapas Ambraziejus patarė pasirinkti neveikiančią Šv. Mikalojaus bažnyčią? Jau kovos pradžioje „Dvylika apaštalų“ labai gerai suvokė apie juos tykančius pavojus ir atsisakė veikiančios bažnyčios, nenorėdami sukiršinti skirtingų tautybių tikinčiųjų. Dar 1895 m. prašyta bažnytinės hierarchijos atiduoti lietuviams vieną tų bažnyčių, kurios buvo tuščios ir nevyko pamaldos. Pasirinktos buvo dvi bažnyčios: Šv. Mykolo ir Šv. Mikalojaus. Pirmoji turėjo nemažus vienuolyno rūmus, kurie lietuvius viliojo, antroji buvo seniausia Vilniaus katalikų bažnyčia.

1896 metų pavasarį lietuviai kreipėsi į vyskupą L.Zdanavičių, pateikdami prašymą su daugybe parašų, kad Vilniaus bažnyčiose būtų leistos pamaldos lietuvių kalba, kurių nebuvo nuo vyskupo Karolio Petro Pancežinskio laikų.

1896 m. lietuviai inteligentai – D.Malinauskas, A.Domaševičius, K.Landsbergis, P.Matulionis su 300 lietuvių pasirašytu prašymu nuvyko pas vyskupą L.Zdanavičių. Tikslesnis laikas nėra žinomas, tačiau 1896 metų rugsėjo mėnesį „Varpas“ Nr. 9 informavo skaitytojus apie lietuvių apsilankymą pas vyskupą. Apie tai buvo rašyta ir straipsnyje „Kaip Vilniaus lietuviai vargo, kol išgavo Šv. Mikalojaus bažnyčią“: „Senelis vyskupas [L.Zdanavičius], pranešus tarnui apie atvykusiąją deputaciją, matomai laukė ko kito ir iš pradžių nesuprato, kas tai per vieni. Paliepęs tarnui įvesti deputatus, pats išbėgo į kitą kambarį, apsitaisė išeiginiais rūbais ir, prisisegęs savo medalius ir užsidėjęs kryžių, iškilmingai išėjo prie deputatų ir labai maloniai į juos prakalbėjo. Bet, vos tik įstengė deputatai ištarti keletą žodžių apie savo reikalą, kaip vyskupas, susiraukęs, balsiai pratarė: „Ponai, čia politika, daugiau nieko. Aš jūsų visai nesuprantu ir negaliu su jumis kalbėti. Eikite prie gubernatorių ir generalgubernatorių“ ir, pasakęs tai, norėjo jau eiti, bet čia Malinauskis paprašė jį išklausyti visą, ką deputacija nori. Paaiškinęs, jog jie kreipiąsi visų pirma prie dvasiškojo ganytojo, kadangi manę, jog tie reikalai jam daugiausia privalą rūpėti, ir išgirdę dabar iš Jo Ekscelencijos patarimą kreipties prie gubernatoriaus ir taip toliau, Malinauskis apreiškė, kad deputacija nepasimetanti ir, paklausiusi jo, eisianti ten, kur Jo Ekscelencija siunčianti, bet, žinodama, jog svietiškoji vyresnybė, atradusi dabar gerą progą kištiesi į bažnyčios reikalus, tikriausiai panorėsianti tai išnaudoti drauge ir savo tikslams, deputacija iš anksto apskelbianti, jog dėl pasekmių šio į save atsakomybės neprisiimanti. Vyskupas tačiau atsakė, jog jų prašymas nebūsiąs išpildytas bent iki tol, iki kol jis valdysiąs vyskupiją. Kaip toliau pamatysime, tą savo žodį ir išpildė.“

Kunigas K.Prapuolenis knygoje „Lenkų apaštalavimas Lietuvoje“ teigia, kad vyskupas L.Zdanavičius „pasižymėjęs ypatinga silpnybe siųsti lietuvius pas pasaulinę valdžią, nemaža prisidėjo prie to, kad lenkų laikraščiuose apšaukė mus valdžios šalininkais, nenorinčiais turėti nieko bendra su dvasiškąja valdžia.

Vyskupas Zdanoviče nenorėjo net kalbėti su atsikreipiančiais į jį lietuviais, reikalavusiais sau nors vienos bažnyčios Vilniuje. Nusprendęs, kad tas klausimas dera pasaulinei valdžiai, jis pasiuntė prašančiuosius pas Vilniaus generalgubernatorių Orževskį. Tokiu budu dvasiškoji Vilniaus valdžia, to paties vyskupo ypatoje išsižadėjo savo teisių ir pareigų sulig patenkinimo dvasinių Vilniaus vyskupijos lietuvių reikalų.“

Ta pati deputatų delegacija nuvyko pas gubernatorių Aleksandrą Frezę. „Gubernatorius priėmė šią deputaciją labai maloniai. Išsykio pasakė, kad jis pilnai pritaria jų reikalavimams ir randa, jog jie esą visai teisingi ir pilnai pamatuoti. Tarp kitko pranešė, jog ir jo lekajus esąs lietuvis ir nemokąs lenkiškai. Kartą jis, gubernatorius, paklausęs savo lekajaus, kaip jis galįs atlikti savo dvasiškas pareigas, kadangi jokioje Vilniaus bažnyčioje nesą lietuviškų pamaldų. Lekajus atsakęs, jog turįs prieglaudoje vieną pažįstamą kunigą, kuris mokąs lietuviškai ir sutinkąs išklausyti jo išpažinties. Taigi iš to jis pats esąs giliai įstikinęs, koks tai vargas lietuviams, neturint Vilniuje savo bažnyčios. Taip jiems bešnekant, inėjo tas pats lekajus ir pranešė gubernatoriui, kad atvažiavęs pas jį Jo Ekscelencija Vilniaus vyskupas Zdanavičius. Gubernatorius paprašė lietuvius kiek palaukti, o pats išėjo ir priėmė vyskupą kitam kambaryje. Sugrįžęs atgal, pasakė lietuvių deputacijai, kad jis vyskupui apie juos nieko neminėjęs; patarė lietuviams kreipties su tuo dalyku prie generalgubernatoriaus kadangi ten esanti paskutinioji instancija. Jeigu generalgubernatorius paklausiąs lietuvių jo nuomonės, tai būsią pasakyta, kad jis pilnai užjaučiąs ir nieko prieš tai neturįs. Atsisveikinusi deputacija išėjo.

Nulipę apačion, ties gubernatoriaus kanceliarija, lietuviai netikėtai susitiko su vyskupu Zdanavičiumi, kuris, matomai dar kažkur buvo užtrukęs. Vyskupas lietuvius pažino, suprato tuojau, su kokiu reikalu jie čia atėjo ir, pašiepdamas juos, pasakė: „Ar mažai dar jums teko Žasliuose”. Kazys Liandsbergis neiškentė ir lenkiškai atsakė Jo Ekscelencijai, kad lietuviai ir Kražius praleidę ir vis delto esą gyvi, bet tuojau suprato savo klaidą ir, lyg staiga pajaunėjęs, kuo greičiausiai ištrūko pro duris. Mat tais laikais prakalbėti gubernatoriaus rūmuose lenkiškai ir be to dar užsiminti apie Kražius buvo labai pavojinga, ir labai lengvai galima buvo užsitraukti sau didelę bausmę.”

Generalgubernatoriaus P. Orževskio slaptieji planai

Į generalgubernatoriaus P.Orževskio rūmus nuvyko tik trise – D.Malinauskas, A.Domaševičius ir K.Landsbergis. P.Orževskis buvo ne tik stambus dvarininkas, turtingas, bet ir didelis niekšas. Garsėjo P.Orževskis tuo, kad 1884 09 14 uždraudė žydų teatrą idiš kalba. Prieš tapdamas generalgubernatoriumi, dirbo rusų žvalgybos III skyriuje („ochrankoj“). P.Orževskis norėjo įtikinti carą Aleksandrą III, kad jo tėvas Aleksandras II tapo ne kilmingos rusų aristokratijos, o pasaulinio žydų sąmokslo auka. Savo sumanymui įgyvendinti, P. Orževskis subūrė grupes tyrėjų, kurie tyrė Senąjį Testamentą ir ieškojo jame žydų pasaulinio sąmokslo koordinavimo bei išsiuntė tyrėjus į Europą, kad nustatytų, kiek žydai prisidėjo prie monarchijų žlugimo Europoje. Tačiau pateikti carui pranešimą apie žydų sąmokslą jam taip ir nepavyko. Nes caro asmeninės apsaugos viršininkas, kuris hierarchijoje buvo aukščiau už „ochrankos“ vadą P. Orževskį, neleido caro ramybės drumsti tokiomis nesąmonėmis. Pranešimas liko gulėti archyvuose, tačiau neilgam. Kunigaikštienė Jekaterina Radvilienė (Catherine Radziwill) 1921 metais nurodė sąsajas tarp „Siono išminčių protokolų“ ir P.Orževskio tariamo žydų sąmokslo, prasidėjusio 1884 – 1885 metais.

Už provokacijas ir žvėrišką būdą P.Orževskis caro buvo pašalintas iš pareigų. Jis buvo vedęs imperatoriaus rūmų freiliną, dekabristo kunigaikščio Fiodoro Šachovskio anūkę kunigaikštytę Nataliją. Generalgubernatorius P.Orževskis ir jo artimiausioje aplinkoje buvęs Gololobovas D.Malinauskui ir kitiems lietuviams buvo žinomi kaip Kražių skerdynių kaltininkai. „Generalgubernatorius Orževskis visokias deputacijas priimdavo paprastai ne vienas, o išeidavo savo valdininkų lydimas. Taigi ir prie lietuvių išėjo su didžiausia iškilme. Pats atsistojo viduryje, o iš visų pusių stovėjo įvairiausi valdininkai, mažesnieji iš kraštų, o aukštesnieji arčiau prie jo. Generalgubernatoriui baigiant kokį nors sakinį, visi linktelėdavo galva, lyg vaizdingiau patvirtindami jo žodžius. Ar tai vyskupo Zdanavičiaus perspėtas, ar tai pats dėlei savo pažvalgų, generalgubernatorius nuo pat pradžios išreiškė lietuviams savo neįsitikėjimą. Pranešė lietuviams, jog visų pirma pamaldos bažnyčiose turinčios būti atliekamos rusų kalba ir liepė jiems atsiminti imperatorienės Katrinos įsakymą apie tai. Tuomet Malinauskas pasakė, kad vėliau buvo išleistas imperatoriaus Mykalojaus I-jo įsakymas, kuriuo aršiausiai draudžiama skelbti bažnyčiuose rusų kalba pamokslus. Pagalios generalgubernatorius pranešė, kad Jo Ekscelencija („garbus senučiukas“, kaip jis išsireiškė) nutaręs kokioje tai bažnyčioje įvesti pamaldas lietuvių kalba, bet neatsimenąs gerai kokioje. Patarė jis kreiptis dėl to klausimo prie savo kanceliarijos viršininko Gololobovą. Tuo ir pasibaigė deputacijos pasikalbėjimas.“

Kiti šaltiniai nurodo, kad Orževskis neprieštaravęs teisėtiems lietuvių reikalavimams.

Siono išminčių protokolai

Donato Malinausko iniciatyva “Vilniaus žiniose” 1906 05 04 (17) buvo paskelbta parašų rinkimo akcija kunigui J.Ambraziejui apginti: „Šiandieniniame „V.Ž.” numeryje randame paaiškinimą, suteiktą mums kunigo Juozo Ambraziejaus, kas link kilusio nesusipratimo tarp jo ir Vilniaus Vyskupo von der Roppo. Praleisdami to dalyko smulkmenas, norime pabriežti nesąžinišką ir nepadorų vyskupo fon der Roppo pasielgimą su kun. J.Ambraziejum ir matydami tame Vyskupo Roppo pasielgime pavergimą politiškų kun. J.Ambraziejaus tiesų, kuriomis lygiai su vyskupu Roppu turi tiesą naudotis kiekvienas sulyg savo noro ir supratimo męs, žemiau pasirašiusieji, protestuojame prieš tokį vyskupo Roppo pasielgimą ir kviečiame tautiečius savo parašais prisidėti prie to protesto. Donatas Malinauskas, K. Puida, G. Landsbergis, V.Putramentas, J.Pleirys, Pr. Klimaitis, J.Landsbergis, S.Šymkus, P.Gaidelionis, K.Šakianis, A.Vėgėlė, T.Kašiuba, J.Siabas, R.Poška, J.Brundza, L.Gira.”

Kunigas J. Ambraziejus “Vilniaus žinių” Nr.94 straipsnyje “Kunigo Ambraziejaus paaiškinimas” pateikė skaitytojui paaiškinimą dėl jo parašyto lietuviško elementoriaus, kurio “priede buvo dar pridėtas katechizmas, tą rankraštį peržiūrėjo dar ir Vilniaus dvasiškoji cenzūra, ir kada toji nedavė leidimo, kunigas Ambraziejus nusiuntė tą Elementorių į Rymą, ir ten buva leista jį spauzdinti.” Dėl rinkimų į Rusijos Dūmą ir sąjungos su žydais juose, tai minėtame straipsnyje rašoma, kad tokios „politikos pasekmės, paremtos ant antisemitizmo ir kitų minios pajautimų, buvo visiems jau žinomi varai, kurie apsireiškė prieš lietuvius laike rinkimų Vilniuje, kuomet lietuviams ne visuomet sekėsi apsiginti nuo išerzintos visokiomis paskalomis minios.” Tai kas gi išerzino minią ir kokios paskalos sklandė? Čia verta prisiminti, kad būtent 1902 metais buvo išspausdinta, o 1905 metais pakartotinai pasirodė Sergejaus Niluso knyga “Didybė menkystėje” (“Velikoje v malom”), kurioje yra garsūs “Siono išminčių protokolai”, kalbantys apie pasaulinį žydų sąmokslą. Kad minimi protokolai atsirado „ochrankos“ (Rusijos slaptoji policija) dėka, šiandien niekam nekelia abejonių. Būtent jais būdavo teisinami juodašimtininkų (Rusijos Liaudies Sąjunga) pogromai Rusijos imperijoje prieš žydų tautą. Oficiali caro politika nenumatė aljanso tarp lietuvių ir žydų bei kitų tautybių pažangių jėgų.

Parašų rinkimo ir skelbimo akcija tęsėsi iki 1906 06 01 (14). „Vilniaus žinios”, surinkusios ir paskelbusios viso 526 parašus, nutraukė parašų rinkimo akciją su tokiu prierašu nuo redakcijos: „Šiuo pranešame, kad po protesto pasirašiusių daugiau negarsinsime dėlei vietos. Prisiųstus parašus dėsime prie jau anksčiau prisiųstų, kaipo dokumentus.” Kodėl taip staiga nutrūko parašų rinkimo akcija, remianti kunigą, pasišovusį bendradarbiauti su žydais rinkimuose? Matyt, toks Lietuvos tautų konsolidavimas nieko gero nežadėjo caro valdžiai sekančiuose rinkimuose į Dūmą. Prieš rinkimus į III – ąją Rusijos Dūmą, susirinkus Donato Malinausko bute 1907 07 31, buvo nutarta „rinkimuose stoti blokan su progresistais lenkais, rusais, gudais, žydais.”

Akivaizdu, kad XX a. pradžios lenkų politikų ir šiuolaikinių istorikų R.Lopatos, A. Bumblausko kaltinimai lietuvių tautinio atgimimo dešiniajam sparnui su J. Basanavičiumi, D.Malinausku priešakyje bendradarbiavimu su caro valdžia yra niekiniai. Gal R. Lopata ir A.Bumblauskas galėtų atsakyti į Donato Malinausko dar 1930 metais užduotą klausimą Vilniaus endekų organui „Dziennik Wilenski”: „Kaip atsirado jų [raštų, rašytų Tikybų Departamentui į Petrapilį su D.Malinausko parašais, nukreiptų prieš lenkomanus kunigus, kuriuose lietuviai gynėsi nuo visokių Liausų, Borovskių, Pocevičių] originalai iš to departamento “Dz Wil.” redakcijoje”?

Šiandien svarbus ir kitas klausimas. Kas paskleidė Lietuvoje Sergejaus Niluso protokolus lietuvių kalba? Tai neabejotina Adolfo Hitlerio propagandos dalis. „Ochranka“ nemirė, tik pakeitė pavadinimą, kaip neišnyko jos darbuotojo dvasia: „Palecki Justinas popas iš Sapockino. Suteikdavo žandarams žinias apie tai, kas platino lenkų kalba lapelius: “Do chlopow uniatow”.”

Pabaiga

Dvidešimt penkis metus užsitęsusi kova baigėsi pergale – 1918 vasario 16 dieną visi dvidešimt Tarybos narių pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.

Deja, šiandien užmiršome, dėl ko kovojo su caro valdžia ir lenkiškąja Vilniaus vyskupija dr. Jonas Basanavičius, Donatas Malinauskas, kunigas Juozas Ambraziejus ir nuolankiai leidžiamės valdomi įvairaus plauko socialdemokratų, rezervistų ir paleckininkų, kurių tikslas – sunaikinti lietuvių tautą.