Giedrius Misevičius – Trijų dalių pasaka
Kodėl reikėtų parduoti Lietuvos žemelę užsieniečiams?
Trijų dalių pasaka.
Įžanga
Kaip ir kiekviena pasaka, taip ir ši, turėtų prasidėti įžanga. Įžanga apie tai, kad gyveno kartą lietuvių tauta. Ir turėjo jie žemės. Ir dirbo jie tą žemelę, ir sotūs buvo, ir vargo didesnio nematė. Bet nusprendė jie žemę gimtinės parduoti įvairiems atėjūnams. Gal ne tiek patys nusprendė, kiek jų Valdžios vyrai patarė. Girdi, ką Jūs vargdieniai tą žemelę dirbsit, tuščiai tik klapato turėsit. Ir pasiūlė parduoti ją užjūrio ponams:,,Ponai tie garbūs, įvairių mokslų ragavę. Jie tai priglaus Jūsų žemelę. Ir ja pasirūpins, ir Jums aukso kalnus suneš.”
Bet ne visi patikėjo šiais žodžiais gražiais.
Ir įžvelgė klastą lietuviai. Ir karžygiai jųjų nubudo.
Ėmė trimitus pūsti ir kviesti kariauną į mūšį kad stotų.
Ir pakilo Tauta, ir nusidriekė gretos kariaunos šaunios,
300 kartų po tūkstantį vyrų ir moterų stojo greta.
Pamatė galybę Tautos ir priešas aršus.
Ir klastą sumanė jisai: per godulį eiti nusprendė.
Ir rado Piktasis tarnų nuolankių,
Auksiniais jų protus užtemdė.
Ir paskleidė žinią Tautoj pastarieji,
Kad ponas atvykęs be galo dosnus:
,,Jis ženklus mums duos popierinius,
O tieji ženklai- tai turtas baisus,
Brangesnis už mūsų Tėvynę.‘‘
Klastingas tas priešas, iš tiesų įžvalgus-
Vienybę suskaldyt Tautoj jis mėgina.
Nes žino Nelabis, Vienybėj – Jėga.
Po vieną naikinti mėgina…
Išmuš Paskutinio greit Mūšio diena
Ir kris daug narsių joj lietuvių,
Bet amžina mūs širdžių ir Dvasios liepsna
Sušildys gyviesiems krūtinę.
| Giedrius Misevičius |
Nuo autoriaus
Kurį laiką stebėjau viešąją informacinę erdvę su Referendumo oponentų pasirodančiais straipsniais. Norėjosi išgirsti visus argumentus, kodėl Lietuvai yra naudingas dirbamos žemės pardavimas užsieniečiams. Kadangi naujai pasirodančiuose straipsneliuose iš esmės nieko naujo nebepateikiama, o tik skirtingais žodžiais atkartojamos tos pačios tiesos, manau, atėjo laikas apžvelgti šių argumentų lauką bei atlikti apibendrinimus.
Iš karto prisipažinsiu. Pats aš ne tik pasirašiau už Referendumo organizavimą, bet ir surinkau 400 parašų per 3,5 savaitės. Šis mano sprendimas, matyt, buvo vaikystėje patirtos, sovietinės ideologijos (kai mums buvo aiškinama, kad Tėvynėje turime ne tik teises, bet ir pareigas) taikymo pasekmė. Todėl galimą subjektyvumą vertinimuose pasistengsiu kompensuoti, pasitelkdamas Pasaulio tautų išmintį –Tautosaką– ir pateiksiu nūdienos analogijas su pasakose aprašytais įvykiais.
Pabandžiau į Pasaulį pažvelgti Lietuvos žemės pardavimo šalininkų akimis ir sau prisitaikyti Dovydo Skarolskio straipsnyje „Kedininkai, antiskalūninkai, juvenalinės justicijos priešai ir kt.“ pateiktą Referendumo šalininkų klasifikatorių. Ir taip, ir kitaip taikiau sau „ankštus“ klasifikatoriaus rėmus, bandydamas įsisprausti į tarpinę poziciją tarp „juvenalinės justicijos priešų“ ir „iš nieko iškylančių aktyvistų“. Nepavyko ir mečiau šį bergždžią užsiėmimą.
Norint pradėti artėti prie tiesos, pradžioje reikėtų apsibrėžti, kas tai yra Žemė ir koks jos vaidmuo Tautos gyvenime.
I dalis. Nebrangiai parduodu žąsį, dedančią auksinius kiaušinius
Turbūt niekas nesiginčys, kad žemė yra unikali „gamybos priemonė“, jeigu ją taip galima pavadinti. Pripažinkime, kad tai yra Gamtos kūrinys, kuris neturi analogų Pasaulyje ir kurio nei nukopijuoti, nei pagaminti – neįmanoma. Tai Gamtos dovana kiekvienai tautai, t.y. ir lietuvių. Tauta, turinti žemės, nebus pasmerkta skurdui ir badui. Tai pastovių pajamų ir pragyvenimo šaltinis.
Tautosakoje pastovių pajamų šaltinio simbolis yra žąsis (arba višta), dedanti auksinius kiaušinius. Ezopo (6 a. iki mūsų eros) pasakėčioje kalbama apie žmogų, kuriam graikų Dievas Hermis už ištikimybę padovanojo žąsį, dedančią auksinius kiaušinius. Bet tam žmogui neužteko kantrybės turtėti pamažu. Jis nusprendė, kad žąsis viduje visa auksinė, ir nedaug galvojęs ją papjovė. Tačiau apsigavo – žąsies viduje jis rado tik tai, ką galima rasti bet kurioje kitoje žąsyje ir dar prarado pastovų pajamų šaltinį.
Matyt, šios pasakėčios neskaitęs Žygimantas Zabieta savo rašinėlyje „Kas apgavo tuos, kurie Lietuvos žemę ginti norėjo“ teigia, jog leidus žemę įsigyti užsieniečiams: „Jūsų bobutės penki hektarai būtų verti nebe 20 000 Lt, o 40 000 Lt, o gal net 60 000 Lt. Bobutė praturtėtų!“. Puikus bandymas pažadinti mūsų godulį ir užtemdyti sveiką protą!
Jau girdžiu skeptikų šūksnius, kad, girdi, mes gyvename moderniame pasaulyje, kur viskas yra pasikeitę, naujoviška ir veikia pagal neseniai atrastus laisvosios rinkos dėsnius. Kažin, kažin… Kažkodėl pardavę „Mažeikių naftą“, „Telekomą“, kitas didžiąsias Lietuvos įmones bei sustabdę Ignalinos atominę elektrinę nepajutome to dvigubo ar trigubo gyvenimo kokybės pagerėjimo, o gyvenančiųjų žemiau skurdo ribos 2012 m. turėjome 20%.
Bet tebūnie. Persikelkime į šiandieną ir paanalizuokime situaciją. Visų pirma, reikia atsakyti sau į klausimą – kokios priežastys privers drastiškai pakilti žemės kainą? Jeigu vienu metu atsirastų daug pirkėjų, norinčių ją įsigyti? Galbūt. Bet yra viena aplinkybė. Ne paslaptis, ir parašų rinkimo metu ne vienas tautietis man porino: „jau dabar žemę perka per statytinius asmenis…“. Tikrai perka ir žinau ne vieną tokį atvejį. Deja, niekas negali pasakyti, kiek tiksliai tos žemės faktiškai yra parduota užsieniečiams ir tik juridiškai ji kol kas apiforminta kaip Lietuvos piliečio nuosavybė. Yra įvairių nuomonių – nuo šeštadalio iki trečdalio visos šalies dirbamos žemės. Bet kokiu atveju, skaičiai įspūdingi.
Tai ar neatsitiks taip, kad tos minios pirkėjų taip ir nesulauksime, o 2014 m. gegužės 1d. įvyks tik jau sudarytų sandorių įforminimas, kuris pats savaime žemės kainų niekaip neįtakos?
Įvertinkime dar vieną aplinkybę. Dirbamos žemės kiekis pasaulyje ne didėja, o nuolatos mažėja. Per paskutinius 50 metų apie 40% visos pasaulio dirbamos žemės yra sunykusi. Apie 1 milijardas žmonių pasaulyje badauja, apie 1 milijardas žmonių neturi prieigos prie švaraus geriamo vandens. Persijos įlankos šalys investuoja didžiulius pinigus, kad dykumas paverstų dirbama žeme. Pietų Korėja bando atsikovoti žemę iš jūros. Izraelyje dirbama žemė užima tik 400 tūkst. ha, iš kurios 40% yra drėkinama, naudojant lašelinį laistymo būdą ir atvežtą dirvožemį. Ir dar mums aiškinama, kad žemės išvežti neįmanoma…
Ir tokiame kontekste mums siūloma pardavinėti dirbamas žemes, miškus ir vidaus vandenis užsieniečiams… už pinigus… kurie spausdinami neribotais kiekiais. Oi, atsiprašau, net nebespausdinami, o tiesiog emituojami, suvedant klaviatūros pagalba kiek norima nuliukų.
II dalis. Neatsakyti klausimai
Garbiųjų apologetų Giedriaus Smolsko, Nerijaus Mačiulio, Žygimanto Zabietos, Dovydo Skarolskio, Žilvino Šilėno rašiniuose vis dėlto pasigendu atsakymų į kai kuriuos klausimus.
Jeigu, kaip teigiama, žemės pardavimas užsieniečiams reikalingas tam, kad atvykėliai dirbtų mūsų apleistą ir dirvonuojančią žemę, kyla klausimas: o kas jiems trukdo atvykti ir tą žemę dirbti nuomos pagrindu? Numatau atsakymą: užsieniečiai bijos investuoti, nes nuomos sutartis bet kada gali būti nutraukta ir jie praras milijonines investicijas…
Investicijos – tai dar vienas burtažodis, dažnai vartojamas aukščiau išvardintų asmenų. Pinigų sumos, kuri bus, ar jau yra sumokėta žemės savininkui už žemę, negalima vadinti investicija. Užsieniečiui… taip, tai – puiki investicija, o Lietuvai tai – tik savininko pasikeitimas. Žemės ūkio technikos iš mūsų jie aišku nepirks, o atsiveš savo. Apie planus statyti kokius nors didelius objektus, kur būtų įdarbinta bent jau koks 1 ar 2 tūkst. lietuvaičių, taip pat neteko girdėti. Darbuotojai, greičiausiai kaip ir Latvijoje, bus atsivežami kinai ar dar kokia kita pigi darbo jėga.
Ką dar pamiršau? Aha. Mokesčiai. Jie mokės mokesčius į Lietuvos biudžetą. Kokius mokesčius, leiskite paklausti? Ir mokesčius nuo ko? PVM nuo apyvartos? O kaip tokiu atveju, jeigu viską, kas bus jiems priklausančiuose plotuose užauginta, susikraus ir išsiveš? Be jokių pardavimų Lietuvoje. Kas atiteks mūsų skylėtam biudžetui? Atsakymas aiškus – skylė nuo riestainio.
Beje, o kas sukliudys įsigyti mūsų žemę užsienio ponams, kurie net ir neketina jos dirbti? Ir ji bus reikalinga tik tam, kad greitai nuvertėjančius pinigus pasiverstų į visada vertingą žemę.
Bet pabandykime užsiduoti kiekvienas sau klausimą ko Mes, kaip visuomenė, iš tikrųjų norime ir ko Mes siekiame. Ir pasistenkime maksimaliai sąžiningai į jį atsakyti. Tada taps aiškiau, kuria kryptimi Mums reikėtų judėti, kad pasiektumėme trokštamą tikslą.
Štai Nerijus Mačiulis savo straipsnyje kelia klausimą: „Jei norime gyventi kaip tikri europiečiai ir nebekelti klausimo kodėl mūsų atlyginimai kelis kartus mažesni nei ES, turime atsisakyti ir progresą stabdančių inkarų…“. Deja, gerb. dr. N. Mačiulis savo rašinyje nepateikia skaičiavimų, kaip stipriai mūsų atlyginimus įtakos dirbamos žemės pardavimas užsienio piliečiams ir kas tiksliai yra tie ,,progresą stabdantys inkarai”. Taip pat ne visai suprantama, kokią prasmę autorius suteikia sąvokai „gyventi kaip tikri europiečiai“. Ir kokį progresavimą bei kuria kryptimi jis turi galvoje? Matyt, straipsniu buvo turėtas tikslas daugiau iškelti klausimų nei rasti į juos atsakymų.
Nuo pastarojo autoriaus progreso paieškose nelabai atsilieka ir paradą vainikuoja Žygimantas Zabieta, teigdamas, kad sumažinus Referendumo organizavimui privalomų surinkti parašų skaičių iki 100 tūkst. Tauta šiukštu gali sugalvoti pasisakyti prieš gėjų santuokas, homoseksualius santykius, abortus ir kitus baubus, „kuriuos spręsti visuomenė per se („per se“ reikšmė – „savaime, pati viena“; aut. pastaba) yra neįgali – nekompetentinga ir dar nepasiruošusi“. Še tau, boba, ir devintinės. Kaip čia dabar taip? Vystėmės, vystėmės 14 metų, tada kažkur įstojom, dar paprogresavom dešimtį metelių ir, pasirodo, viskas perniek?
Tik vieno nesupratau: ar autorius norėjo pasakyti, kad visuomenė per paskutinius 10 metų jau tiek degradavo, ar dar tiek neišsivystė, kad būtų pasiruošusi savarankiškai spręsti jai svarbius klausimus. Ir kada gi pagaliau nusimato tas išsivystymas ir ta šviesa tunelio gale? Taip pat lieka neaišku, kada mes, kaip visuomenė, tapome neįgalūs, kas tą neįgalumą diagnozavo ir kas tie kompetentingieji ir pasiruošę už mus nuspręsti, kas mums yra gerai.
Deja, tiesa visada yra gerokai paprastesnė ir banalesnė nei mums bandoma pateikti. Oponentų straipsniai persmelkti pagrindinės minties, jog Referendumo šalininkai yra kvailiai, o pasak Giedriaus Smolsko: „tesate kažkieno rankų tampomų virvučių valdomi naudingi idiotai“. Taigi, kvailumas ir didžiosios kaimynės iš Rytų įtaka. Ką gi, atsakymus į tai pabandysime rasti 3-ojoje dalyje.
III dalis. O karalius tai – nuogas
Prieš kimbant oponentams į atlapus ir bandant kažką įrodinėti, visų pirma reikėtų nuveikti paruošiamuosius darbus, be kurių ne tik kad vienam kito įtikinti, bet iš viso susikalbėti neišeis. Reikėtų apsibrėžti sąvokų, terminų ir žodžių reikšmes, kad galėtume vienas kitą teisingai suprasti.
Kartais, klausantis išvedžiojimų apie ekonominę naudą parduodant Lietuvos žemę užsieniečiams, susidaro įspūdis, jog kalbiesi su ufonautais. Neskubėkite įsižeisti, tuoj paaiškinsiu ką turiu galvoje. Kalba eina apie skirtingai suprantamas tų pačių ištartų ar parašytų žodžių reikšmes. Sakai pašnekovui „tai – Tėvynė“ – gauni atsakymą „tai – emocija“. Sakai „Žemė – vertybė“ – gauni atsakymą „žemė – tai prekė“ (šioje vietoje žodį „žemė“ sąmoningai parašiau mažąja raide, nes prekė negali būti rašoma didžiąja, kokia didelė ji bebūtų). Sakai „Tauta turi teisę spręsti savo likimą“ – gauni atsakymą „Tauta balsavo už Komunistus“. Klausi „Gal norėtumėte pasirašyti už Referendumą?“ – gauni atsakymą „Netriesk miltais“ (paskutinis pvz. – iš asmeninės patirties).
Na, ir kaip, sakykite, galima susikalbėti, kai tiems patiems žodžiams suteikiama visiškai skirtinga prasmė? Bet pabandykime. Priešingai nei Referendumo iniciatoriai, jo priešininkai tiems patiems žodžiams bando suteikti „siauresnę“ prasmę ir apriboti šių sąvokų turinį. Apie tai galima būtų ilgai postringauti, bet manyčiau, kad geriausiai esmę atskleis istorinis pavyzdys, kurį man, dar vaikui esant, papasakojo mano senelis.
Senovės graikų filosofas Diogenas Sinopietis (4 a. iki mūsų eros) vaikštinėjęs dieną su uždegtu žibintu po pilną žmonių turgaus aikštę. Paklaustas ko ieškąs, Diogenas atsakęs: „Ieškau žmogaus“. Nustebę pašnekovai jam sakę: „Taigi va kiek aplinkui daug žmonių“. Į ką Diogenas atšovęs: „Žmonių tai daug, o Žmogaus – nėra“.
Nepaliauju stebėtis, koks didžiulis prasmių laukas gali sutilpti viename žodyje. Ir kaip patys save nuskurdiname, bandydami palikti žodyje tik tai, kas mums atrodo esą naudinga tuo metu. Tokiu būdu nuskurdiname tik save. Jeigu Jums žemė yra tik prekė, tėvynės sąvoka susiaurėjo iki adreso, tautybė – atgyvena, sava kalba – per daug laiko gerai ją mokėti ir naudotis reikalaujantis anachronizmas, tai Jūs esate didžiausias vargšas pasaulyje… nepriklausomai nuo atsiskaitomosios sąskaitos ir kišenės turinio…
Palaukite, o tai gal esame apšaukti kvailiais ta gerąja to žodžio prasme? Juk visi prisimename: „Gyveno trys broliai, du buvo protingi, o trečias kvailas“. Bet kažkodėl visada pasakose tas kvailelis ir žirgą neregėtą pelnydavo, ir turtus nesuskaičiuojamus, ir princesę, ir dar pusę karalystės. Tai gal čia ir yra šuo pakastas? Kad ne proto gudrumas veda į ilgą ir laimingą gyvenimą kaip pasakoje, o paprastumas, nuoširdumas bei pasiruošimas padėti artimui savo ir gebėjimas pasiaukoti. Paaukoti kažkiek savo laiko, dėmesio, žinių, sugebėjimų tiems, kurie yra šalia Jūsų ir kuriems to labiausiai tuo metu reikia.
Tai gal mes paprasčiausiai esame klaidinami? Ar straipsnių autoriai tai daro sąmoningai, ar jie nuoširdžiai tiki tuo ką rašo – nežinau. Bet greičiausiai čia tiktų posakis: „Kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi.“ Ir žemės pardavimas užsieniečiams reikalingas tik tam, kad galutinai tas vežimas taptų nebe mūsų, o mes visi darniai trauktume dainą, kuri glostys ausį to vežimo savininkui.
Žinoma, yra vienas keblumas šiame visame reikale. Mes tą žemelę turime parduoti lyg ir savo noru. Kad tai atrodytų kaip ,,Tautos laisvos valios išraiška”. Ir be manipuliacijų čia niekaip neapsieisi. Būtent tai ir bandoma daryti, pasinaudojant masinėmis informavimo priemonėmis.
Šioje vietoje labai tiktų situaciją iliustruojantis pavyzdys. Tai būtų Hanso Kristijano Anderseno pasaka „Nauji karaliaus drabužiai“. Tiems, kurie neskaitė šios pasakos, trumpai atkartosiu jos turinį. Vienos šalies karalius pasisamdo du apsišaukėlius, kad šie jam pasiūtų drabužius. Sukčiai siuvėjai prižada valdovui pasiūti drabužius iš tokių plonų ir ypatingų siūlų, kurie turi viena įdomią savybę – jų nemato kvailiai. Darbas užvirė: poškėjo tuščios audimo staklės, apgavikai dygsniavo orą adata, su tariamai įvertu joje siūlu, ir kitaip imitavo aktyvią veiklą. Ir štai, galų gale pateikė karaliui rezultatą. Karalius ir visa jo svita mato, kad… nieko nemato, bet bijo prisipažinti ir pelnyti kvailių šlovę. Taigi, Valdovas apsirėdo šiais naujais rūbais ir išeina į miestą pasipuikuoti. Čia ir paaiškėja tiesa, kai mažas berniukas sušunka: „o karalius tai – nuogas“.
Ar ne identišką situaciją turime ir šiandien, kai nesama pateikiama kaip esama? Visos tos kalbos apie ekonominę naudą pardavus žemę ir yra tas gražusis nematomas rūbas, kurio, tiesą sakant, iš viso nėra. O mums kalbama, kad jeigu jo nematome, tai esame kvailiai arba Kremliaus nupirkti pakalikai. Niekas, aišku savaime, nenori būti nei kvailio vietoje, nei Kremliaus pakaliku, ir nuolankiai sutinka prisimatuoti tą neregėto grožio bei prabangos virtualų rūbą…
Tik žvelgiant naivaus ir tyro vaiko akimis matyti, kad karalius – nuogas, o rūbai – tik iliuzija. Palinkėkime vieni kitiems įgyti to vaikiško tyrumo, kad nuslinktų migla nuo mūsų akių ir mes matytume daiktus tokius, kokie jie yra iš tikrųjų.
Epilogas
Mieli Lietuvos žmonės, skaitykite patys ir duokite skaityti savo vaikams pasakas, pasakėčias, patarles, padavimus, legendas ir kitą tautosaką. Iš tikrųjų viskas pasaulyje jau buvo ir visos situacijos yra aprašytos literatūros kūriniuose. Skaitydami mūsų senolių ir kitų tautų rašytinį palikimą perimsite jame įdėtą išminties krislą ir gyvenime lengviau atpažinsite kūriniuose sutiktas situacijas.
Prieš baigdamas šią pasaką, darsyk perskaičiau apologetų straipsnius ir paklausiau savęs: „O gal vis dėl to kažkur jie teisūs? Gal pajutau gailestį dėl priimto sprendimo paremti Referendumo idėją?“. Ne. Tik apmaudą. Apmaudą dėl to, kad apie renkamus parašus sužinojau tik spalio mėnesio pabaigoje. Būčiau žinojęs 2 mėnesiais anksčiau, būčiau surinkęs ne 400, o mažiausiai 2000 parašų.
P.S. Ir kaip dera tikroje pasakoje – laiminga pabaiga… Ir nepardavė Tauta Lietuvos Žemelės, ir gyveno Ji ilgai ir laimingai…
Teksto autorius
Giedrius Misevičius
2013.12.22, Vilnius (2013.12.25 redakcija padailinimui)
