Euromutantai – ūkininkaujančio žurnalisto atsakas Profesoriaus „Referendūmams“ (neiškarpyta versija)
„Lietuvos žiniose“ perskaitęs Vytauto Landsbergio komentarą dėl žemės pardavimo užsieniečiams negaliu tylėti.
Kadangi daugiausiai esu praprusęs biologijos srityje, vertinu viską pirmiausiai tuo požiūriu. Tai padeda paprasčiau suvokti aplinką ir geriau joje orientuotis. Kadangi žmogus pirmiausiai gyvūnas, tai žemiški dėsniai jį ir veikia labiausiai, ir gyvena, ir miršta žemėje, o kitur dar neteko jo regėti…
Daug prirašyta apie evoliuciją ir tenka tuo tikėti, nes labai jau menkas tas vienos kartos gyvenimas, kad pamatytum savomis akimis greitus kitimo reiškinius. Tačiau laikas matyt spartėja ir prieš akis labai aiškūs tos evoliucijos požymiai. Kai kurie jų paprastai paaiškinami natūralios atrankos principais, ar kitais selekcijos būdais. Antai neliko mūsų apylinkėje normalių lietuviškų karvių – visos jos aukštomis kreivomis kojomis ir keistu margumu, mat sėklinamos nabagės vien sena vokiška sperma. Kaime jau nerasi lašinių, nes norvegai užvežė tokias kiaules, kad kepama mėsa tyška vandeniu ir dar reikia riebalų pilti, nes pridegs. Daug kitokių keistenybių yra, kad baisu ir pagalvot, ką pasakytų senoliai, jei jie staiga prisikeltų. Gal kai ką ir pavyktų labai sparčiai gražinti į protingo ūkininkavimo vėžes, tačiau kai kurių pakitimų, matyt, jau nesustabdysime. Tik grabas gali padėti tiems partiniams veikėjams, kurie mutavo į tikybos dėstytojus. Iki paskutinio atodūsio kaskart kitaip pasivadinantys konservatoriai bijos Kremliaus, nors jų Briuselio garbinimas būtent ir veda Lietuvą atgal į visišką priklausomybę nuo svetimų. Jau kas antram lietuviui įteigta, kad jis negali būti laisvas savame krašte, kad nemokės čia gyventi moderniai ir prasmingai. Ypač kvailu cinizmu čia išsiskiria kai kieno vadinamas patriarchas labai lietuviška pavarde. Esu įsitikinęs, kad tokių veikėjų negalima net laidoti lietuviškoje žemėje, nes jie kur kas blogesni už pokario stribus. Anie tai nors rizikavo būti nušauti mūsų kaimo vyrų už Tėvynės išdavimą, o šitie tunka eikvodami dirbančių žmonių suneštomis biudžeto lėšomis ir toliau stumia tautą visiško naikinimo keliu. Skaičiuojame, kad masinanti emigracija į kitus kraštus per pastaruosius dešimt metų, padarė daugiau žalos mūsų šaliai nei stalinizmo represijos ar nacių siautėjimai. Ir tuo reikia džiaugtis?!
Galima būtų tęsti be paliovos padarytų absurdiškų sprendimų sąrašą, bet reikia telkti paskutinius Tautos likučius lemiamai kovai. Tik referendumo keliu dar galime grįžti prie protingų ir dorų sprendimų. Nors tai nepaprastai sunku, nes mūsų Konstitucijos darytojai ir darkytojai sudėjo tokius barjerus, kad juos įveikti galima tik ypatingo susitelkimo pastangomis. Ar mes suvokiame šią klestinčią beprotybę, paaiškės netrukus. Visiškos informacinės blokados sąlygomis renkame parašus būsimam referendumui, kuris gražintų bent kokius demokratijos pradus mūsų gyveniman ir neleistų sunaikinti taip sumažėjusios kadais šlovingos Lietuvos teritorijos. Žemės, miškų ir vidaus vandenų įteisinimas užsienio šalių subjektų nuosavybėn, manau, visiems laikams pavers pereinamu koridoriumi mūsų kraštą. Kam jį paskui perleis pinigų gamintojai, galima tik spėlioti. Gal vėl tam pačiam bolševikui, kuris šildo daugiau nei pusę Europos savo gamtiniais ištekliais, gal mongolų-totorių ordų palikuonims, gal kokiam bergiui… Sukluskime ir įtemkime atmintį. Žmogaus gyvenimas susideda iš praeities, dabarties ir ateities…
2013 09 26
