Apie Lietuvių Tautą

“Naujosios kartos turi būt gerai supažindintos su tautinio pašaukimo esme… tautinis pašaukimas yra tautos gyvybės klausimas ir kad atsisakyti jį vykdyti reikštų pražudyti savo tautą… Jaunoji karta yra tinkamai išauklėta tautiniam pašaukimui tada, kai ji yra tautiškai aktyvi ir kai ji yra sąmoningai nusistačiusi savo tautybės atžvilgiu” — Dr. A. Maceina “Tautinis auklėjimas”.

II dalis: “Apie Lietuvių Tautą”

I dalis: “Lietuvių tautos pašaukimas”
III dalis ” Kuom Lietuvių tauta praturtino kitas tautas”

Ką davė Lenkijai

Smulkiau aprašyti, kiek lietuvių tauta yra davusi Lenkijai, reikėtų nemažos knygos, nes iš tikro lietuviai lenkams yra nepaprastai daug davę, ko neslepia net patys lenkų objektyvūs mokslininkai kaip prof. dr. S. Koscialkowski, prof. dr. J. Ochmanski, prof. M. Roemer, prof. dr. J. Otrębski ir ištisa eilė kitų. Todėl čia pasitenkinsime fragmentiniais dalykėliais.

Visų pirma lietuvių tauta davė Lenkijai garsią jogailonių dinastiją, kuri sukūrė pačioj Lenkijoj Aukso amžių: dr. J. Retinger “All About Poland”, 1941, 78 p. pabrėžė: “The reign of the Jagiellonian dynasty (1386-1572) was Golden Age of Poland”. O kadangi Jogaila pavedė Lietuvos Bažnyčios reikalus tvarkyti Lenkijos primui ir Lietuvos švietimą — Krokuvos universitetui, tai nuo Jogailos laikų prasidėjo lietuvių lenkinimas, kuris per keletą šimtų metų sulenkino daugybę lietuvių. Lietuvių lenkinimas per Lenkijos Bažnyčią dar ir dabar nenustojęs, ką pastebi A. Kizlaitis (70-4): “Iš Suvalkų trikampio rašo: “Seinų lietuviai parapieciai nuo panaikinimo lietuviškų pamaldų 1946 m. nuolat rūpinasi jų grąžinimu. Deja, nei Lomžos vyskupas, nei pats kardinolas Wyszynski apie tai nė girdėti nenori”, žinovų apskaičiavimu (Z. Stoberski ect) šiandien lenkų tautoj randasi keletas milijonų lietuvių kilmės asmenų. Eo ipso lietuviai gerokai padidino lenkų tautą.

Vieni iš šių sulenkintų lietuvių dar nešioja kad ir sudarkytas lietuviškas pavardes: Norwid (Narvydas), Kurkuc (Kurkutis), Giedroje (Giedraitis), Radziwill (Radvila), Bujwid (Buivydas), Skirmunt (Skirmantas), Dogiel (Dogelis), Jundzill (Jundzila), Sapieha (Sapiega), Wojtyll (Vaitila), Dowgird (Daugirdas), Giedwill (Gedvilą), Miszkinis etc. antri prie savo lietuviškų pavardžių turi sulenkintas galūnes: Naratowicz (Narutis), Jaworowski (Jovaras), Kawalevski (Kovelis, Kalvelis), Downorowicz (Daunoras), Paszkiewicz, Paszkowski (Poškutis), Gulbinowicz (Gulbinas), Kazlowski (Kaziulis), Balinski (Balinis), Maniuszko (Maniušis), Senkiewicz (Senuta), Witkiewicz (Vytautis), Jankowski (Jonis), Katkiewicz (Katautis), Wisocki (Visutis), Denvinski (Dervinis), Orlowski (Arelis) Waitkiewicz (Vaitis), Wolotkiewicz (Valaitis), Mackievicz (Matutis), Stankiewicz, Staniewicz (Stonis), Kraszewski (Krašius), Mitkiewiez (Mitautis), Baciewicz (Batutis), Lowmianski (Laumonis), Rimkiewicz (Rimas), Karjotowicz (Kariotas), Washalowski (Vaškala), Ostrowski (Aušrys), Sawicki (Savytis), Zaleski (Žalys), Aliszewski (Alyta), Szimkiewicz, Szimanski (Šimonis), Raczkowski (Račys), Butkiewicz (Butautis), Malinowski (Malinis), Janczewski (Jančius), Eartkiewicz (Bartulis), Lapinski (Lapinis), Beraatowicz (Bernotas), Danilowicz (Danyla), Oginski (Uoginis), Joroszewicz (Jaras), Karlowicz (Karolis) ect, kiti jau turi išverstinės pavardes: iš Zuikis pasidarė Zająnczkowski, iš Petrutis — Pietkiewicz, iš Juodis — Czernewski, iš Naujelis — Nowoslowski, iš Juozutis — Juszkiewicz, iš Žemaitis — Zmuidzinowicz, iš Kalnius — Gurecki, iš Akmenis — Kamieniecki ect, pagaliau dar kiti yra visai pakeitę pavardes: Manvydas pasikeitė į Tyszkiewicz, Vaičiūnas — į Woiciechowski, Bareika — į Chodzko, Kaributas — į Poniatowski, Daubaras — į Musnicki ir t. t. Iš šio kad ir nepilno pavardžių sąrašo galime pastebėti, kiek daug genialių valstybininku, administratorių, mokslininku, menininkų, rašytojų, poetų, istorikų, kardinolų ir net prezidentų lietuvių tauta yra davusi Lenkijai, kurie Lenkiją nepaprastai sustiprino, lenkų kultūrą iškėlė į pačias aukštumas ir pačią lenkų tautą padarė nacija. Prof. dr. K. Pakštas savo veikale “Baltijos respublikų politinė geografija”, 1929 m., 129 p. priėjo išvados: “Iš Lietuvos importuotas genijus sukūrė Lenkijai tokias kultūrines vertybes, kuriomis ji labiausia didžiuojasi”. Visai panašiai pasisakė ir danų žymus mokslininkas, kuris specialiai buvo atvykęs Lietuvon ir čia ilgokai tyrinėjęs lietuvių kultūrą, o taip pat susipažinęs su lenkų istorija, prof. A. Benedictsen (10-181): “Iškiliausi asmenys lenkų bajorijos ir didžiųjų žmonių yra kilę iš Lietuvos”. Prof. Z. Žemaitis (150-25 ir 57) konstatavo: “Didžiausias lenkiško mesianizmo ideologas ir skleidėjas buvo lietuvis bajoras Andrius Tovianskis (Taujėniškis)… Kaip pirmiau garsūs lietuviai kunigaikščiai, didikai, valstybės vyrai ir ypač karvedžiai bei Lietuvos kariuomenė nepaprastai daug pasitarnavo Lenkijai, taip per du paskutinius šimtus metų Lietuvos bajorai pagimdė ir atidavė lenkų tautai daugybę įžymiausių poetų, rašytojų, filosofų, mokslininkų, visuomenės bei politikos veikėjų, menininkų ir kitokių įžymių žmonių, nepaprastai praturtinusių Lenkijos visuomenės gyvenimą ir visą jos kultūrą… Gana prisiminti vardus žmonių, kurie per paskutinius 10 metų iškėlė Lenkiją aukščiau, nekaip jai pridera, ir pamatysime, kad tai padarė daugiausia žmonės, kilę iš Lietuvos: J. Pilsudskis, Narutavičius, Vociechovskis, Skirmuntas, Sapiega, Dowbar – Musnickis, Meištovičius ir daugybė kitų didesnių ir mažesnių žmonių, kariuomenės vadų”. J. Hertmanowicz (52-14) nurodė: “Incidentally, polonized Lithuanian nobility became the author of Polish literature and art… Yet the real Polish literature was created by the Lithuanians. J. Kraszewski was one of the most profuse writers who taught the Poles their language. Mickiewicz introduced romanticism Polish poetry, while Sienkiewicz bestowed upon Poles historical literature, that has no equal in any language.

All of these were Lithuanians. It is peculiar, that while the Lithuanian writers used Polish language, the subject matter of their writings was Lithuanian”.

Šie, lenkų įtakai pasidavę lietuviai, ne visi vienodai laikėsi savo Tėvų Žemės atžvilgiu. Vieni iš jų buvo ir yra didžiausi Lietuvos priešai, kaip pav. Pilsudskį, kuris, atsižadėjęs savo protėvių lietuviškos pavardės Giniotą, pasidarė didžiausias lietuvių išgama bei Lietuvos priešas: jis su savo bendrininkais klastingai užgrobė amžiną Lietuvos sostine Vilnių su beveik arti pusės lietuvių etnografinių žemių (prof. dr. K. Pakštas), čia žiauriausiai persekiojo lietuvius ir visomis priemonėmis naikino lietuvybę, antrieji laikėsi neutraliai, o kiti, nors pagal madą kalbėjo lenkiškai, bet save laikė lietuviais, Lietuvą — savo tėvyne, didžiavosi Lietuvos garsia praeitimi, apie ją nuostabiai gražiai rašė (Narbutt, Kraszewski, Bernatowicz, Jaroszewicz, Kondratowicz, Odyniec, Onacewicz ect). Vienas iš šių didžiųjų rašytojų L. Kondratowiez savo “Piastu dukters” poemą (lenkiškai) baigia: “Broliai mano lietuviai.,. Lietuvą mylėkit — nuoširdžiai prašau”. Bet už vis gražiausiai savo tėvynę Lietuvą apdainavo iškilusis dainius Ad. Mickevičius lenkų kalboj su nepaprastai gražiu stiliumi. Dėl šio stiliaus jis tapo lenkų didžiuoju poetu ir lenku kalbos įžymiausiu puoselėtoju (prof. C. Bernett). Todėl tenka apie jį atskirai pakalbėti.

Apie Adomą Mickevičių (lenkiškai Adam Mickiewicz)

Adomas Mickevičius (Rimvydas) gimė 1779 m. pietų Lietuvoj, Dainavos krašte, prie Naugarduko, mokslus ėjo Lietuvos sostinėj Vilniuj, mokytojavo laikinoj Lietuvos sostinėj Kaune ir buvo kilęs iš lietuvių didikų šeimos Rimvydų, reiškia, buvo lietuvis. Jis net savo bene žymiausią kūrinį “Ponas Tadas”, kur taip nuostabiai atvaizdavo lietuvių papročius ir gražiausiai aprašė Lietuvos gamtą, pradeda žodžiais: “Lietuva, mano Tėvyne …”. Prof. A. Ugianskis rašė vysk. M. Valančiui, kad Adomas Mickevičius save laiko lietuviu. Rusų poetas A. Puškinas savo poemoj “Sonetą” Adomas Mickevičių vadina “Lietuvos dainium”. Prancūzų rašytojas J. Mauclere savo veikale “Sous le ciel pale de Lithuanie”, Paris, 1926 m., 32 p. pažymėjo: “Šis College de France profesorius (Ad. Mickevičius), kurį Renan pavadino didžiuoju lietuviu…”. Ad. Mickevičių laiko lietuviu: O. de Lubicz – Milosz (31-23), dr. A. Palmieri (96-9), E. Harrison (50-12), T. Chase (20-212), prof. R. Martel (81-42), prof. N. Turchi “Nella Lituania indipendente”, Roma, 1921, 69 p., dr. A. Bossin (16-110), V. Gaižutis (53-39), A. Zoltowski (Border of Europe, London, 1950, 79 p.), prof. G. Salvatori (114-14), prof. E. Rečius (110-435), prof. C. Comoglio (19-79), dr. F. Tetzner (131-97), dr. G. Devoto (27-305) ir visa eilė kitų mokslininkų.

Bet Adomas Mickevičius ne tik kūnu, bet ir savo dvasia buvo tikras lietuvis: jis laikė Lietuvą savo tėvyne, joje gyveno, ją mylėjo kaip retas kuris kitas, ja rūpinosi, didžiavosi jos praeitimi ir kas svarbiausia — savo kūriniuose nepaprastai gražiai Lietuvą aprašė, kaip konstatavo: prof. V. Šilkarskis (Aidai, 1951, 6 nr.): “Ad. Mickevičius buvo ne tik didžiausias lenku poetas, bet sykiu ištikimas lietuviškos savo tėvynės sūnus”, prof. dr. V, Sruogienė (124-67): “Nors išgarsėjo, kaip didžiausias Lenkijos rašytojas ir patriotas, bet jis (Ad. Mickevičius) buvo kraujo ir kaulo lietuvis, kilęs iš labai senos Lietuvos bajorų Rimvydu giminės, niekad negyveno Lenkijoj ir taip puikiai aprašinėjo Lietuvos gamtą, jos grožį, taip liepsningai kalbėjo apie Lietuvos meilę, kaip retas iš mūsų nepriklausomos Lietuvos rašytojų ir poetų gali jam šiuo požiūriu prilygti”.

Prof. dr. P. Penkauskas (102-15): “Mylėjo jis (Mickevičius) Lietuvą joje gyvendamas, dėl jos darbavosi, mylėjo aplinkybių spiriamas ją apleidęs. Visi genialaus Adomo Mickevičiaus dailūs raštai išimtinai liečia brangią Lietuvą, jos gamtą, lietuvių papročius, Lietuvos grožybes, jos garsią senovę”, J. Mauclere (83-144) “Skleisdamas savo genijų, Ad. Mickevičius gyveno Lietuvos garbe…”. Kun. A. Milukas “Lietuvos albumas”, 1900 m. It. rašė: “Mickevičius, following the trend and needs of his time, wrote in Polish, although his thoughts and writings especially before he went abroad, are every where clearly nationally Lithuanian. His works are so loftily national, so fervently Lithuanian, that better examples, we cannot find from the most patriotic descendent of Lithuania”. Sulig prof. K. Korsaku (Lietuvių literatūros istorija, Vilnius, 1957, It, 456 p.) Ad. Mickevičius, gyvendamas Paryžiuj priklausė Lietuvos draugijai, mėgo dainuoti lietuviškas dainas ir jų klausytis. M. Brensztein ir J. Otrębski brošiūroj “Dainy litewskie zapisane przez Ad. Mickiewicza”, Wilno, 1927 m. pateikia iš Ad. Mickevičiaus archyvo lapeli, kuriame paties Ad. Mickevičiaus ranka užrašyta lietuviškai:

Eik Tatuszeli į bytiu daržą.

Tinaj saldei migosi.

Wieielis pūti, bitelės hužė,

Onzulelis subavos...

Iš viso to gaunasi išvada, kad Ad. Mickevičius mokėjo ne tik lietuviškai kalbėti, bet ir rašyti. Todėl teisingai J. Herbačiauskas (Gaisai, 1930, 5 nr.) priekaištavo mūsų inteligentams, kad jie be jokio pagrindo Adomą Mickevičių laiko lenku.

Ką davė Rusijai?

Nuo to laiko, kada lietuviai pradėjo priimti provoslavų religiją, nuo tada lietuviai darėsi rusais, nes sulig prof. H. Paszkiewicz “The Origin of Russia”, 1954, 228 p. kai lietuviai priimdavę pravoslavų tikybą, tai jie jau tapdavę rusais. Tai patvirtino ir prof. N. Vakar “Belorussia”, 1956, 121 p.: “The terms provoslavy and russkoj had been interchanged for centuries… Ortodox and Russian had been synonyms for ages”. Iš istorijos žinome, kad lietuvis kunigaikštis Daumantas pabėgo (13 amž.) į Pskovą, kur jis buvo pakrikštytas Timofėjaus vardu, o po mirties jis buvo paskelbtas šventuoju ir Pskovo šventuoju globėju. Pačioj Lietuvoj lietuvių žymesnis rusinimas prasidėjęs, kada Lietuvos valdovas Algirdas pataikaudamas savo žmonoms pravoslavėms, savo valstybinį dvarą padarė rusišku ir rusų kalbą — valstybine Lietuvos kalba. Bet didysis lietuvių, rusinimas vyko ir vyksta, esant Lietuvai Rusijos okupacijoj. Tokiu būdu lietuviai per keletą šimtų metų rusų tautą gerokai padidino.

Algirdaičiams Andriui su Dimitrui (Andrej i Dimitryj Donskoj) vadovaujant ir Jogailai su savo kariuomene vėluojant (tuo apgaunant savo sąjungininką Mamajų), Maskvos kniazius Dimitras Donietis 1380 m. Kulikovo lauke sutriuškino totorius, tuo nepaprastai sustiprindamas Maskvą. Vytautas savo neapgalvotu žygiu 1399 m. prie Vorkslos ne tik pakirto lietuvių jėgas, bet ir totorių galybę, o jo (Vytauto) įpėdiniai pradėjo griauti pačios Lietuvos pamatus. Prof. dr. J. Pfitzner (103-255) nurodė: “Su Vytautu prasidėjo pirmieji žingsniai Lietuvos į karstą, nes daug reiškė tas faktas, kad Vytauto ainiai Vosylius II ir Jonas III buvo garsūs žmonės, kurie titulą nešiojo Maskvos, bet ne Lietuvos garbei”. Gi Jogailaitis Kazimieras savo apgaule (susitarė su Užvolgio totoriais 1480 m. bendrai pulti Maskvą, bet sutartą laiką j mūšio vietą jokios pagalbos nepristatė) padėjo Maskvai galutinai sutriuškinti totorius ir išsivaduoti iš totorių jungo.

Patys rusai, kaip P. Dolgorouky “Principales familles de la Russie”, 1858 m. pristato, kad beveik visos Rusijos vyraujančios šeimos buvo lietuvių kilmės: Hovansky, Galitsne, Kourakine, Troubetskoy, Oginski, Sanguszki, Masalsky ect., kurios davė carų Rusijai daugybę įžymių administratorių, ministerių, karo vadų, diplomatų, valstybininkų ir panašiai. Tai papildo prof. M. Biržiška (11-18): “Nemaža (lietuviai yra davę Rusijai) sąžiningų valdininkų, gydytojų, vaistininkų, inžinierių ir kitų specialistų, admirolą Rušiną, mokslui medicinos prof. Siauruką (Sevruk), Červinską ir kitus, biologus Degelį, Šimkevičių, Knipavičių… Balmantas, kaip seniau Dostojevskis, ar dabar Biardiajev, taip pat kildino save iš Lietuvos ir lietuvių… iš Lietuvos kilę (žymūs administratoriai) Plėve ir Stolypin (kėdainiškis)…”. Pagal istoriką dr. C. Jurgėlą (61-277) Rusijos carų romanovų dinastija yra kilusi iš lietuvių ainių.

Lietuvių tauta davė Rusijai meno pradininkus ir garsiausius rašytojus. Prof. dr. V. Sruogienė (124-53 ir 106) konstatavo: “17 amž. pab. Lietuvoj gimęs Duleckis (Dulys), atsidūręs Maskvoj, davė pradžią rusų muzikai, išvertęs j rusų kalbą muzikos teoriją ir supažindinęs rusus su priimta Vakaruose gaidų rašymo sistema… Rusams taip pat atidavėme eilę talentingų rašytojų, mokslininkų. Ir Dostojevskio, ir Tolstojaus ir škotų kilmės Lermontovo giminystė siekia Lietuvą, poetai — ne tik Jurgis Baltrušaitis, bet ir Balmantas, Blokas, Briusovas buvo kilę iš Lietuvos”.

Garsiausio rusų rašytojo T. Dostojevskio duktė A. Dostojevskį savo “Vida de Dostoievski”, 1942 m. griežtai tvirtina, jog jos tėvas yra lietuvių kilmės. Apie savo tėvo lietuvišką kilmę liudija ir kito garsaus rusų rašytojo L. Tolstojaus duktė: dr. J. Končius (Draugas, 1966. V.4 d.): “Teko sutikti didžiojo rašytojo L. Tolstojaus dukterį, gyv. Amerikoj… Ji pažymėjo, kad jų šeima taip pat lietuvių kilmės. Lietuvis pavarde Ilgis, išvykęs į Rusiją, pakeitęs pavardę į Tolstoj ir davęs pradžią jų giminės”.

Ką davė Vokietijai?

Lietuviai yra padidinę ir vokiečių tautą. Vokiečių ordinas, vesdamas apie 200 metų grobuoniškus karus prieš Lietuvą, nemaža lietuvių išsigabenęs, o vėliau vykusi intensyvi germanizacija Mažoj Lietuvoj, gerokai lietuvių suvokietino.

Prof. dr. Abr. Kulvietis “Confessio fidei Abr. Culvensis”, 1543 m. nurodė: “Yra daug lietuvių, gerai išsimokslinusių, kurie… apsigyveno Vokietijoj”. H. Suderman “Das Bilderbuch meiner Jugend”, Gotta, 1922 m. tvirtino, kad jis pats ir “Nibelungų giesmės” autorius W. Jordan yra lietuviai. Istorikas dr. H. Rimscha “Russland jenseits der Grenzen”, 1927, 24 p. prisipažino esąs lietuvis.

Davėme pagrindinius mokslininkus Karaliaučiaus universitetui. 1650 m. Karaliaučiaus universiteto rektoriumi buvo lietuvis prof. S. Dach (Dakys). Lietuvis H. Jankuhn buvo žymus Kiel universiteto profesorius. Čia tenka dar prisiminti žymų kalbininką dr. A. Mickoleit, prof. C. Barsch, prof. L. Baczko, prof. dr. Kurschat, dr. A. Paulukat ect., kurie savo kilme buvo lietuviai. Dr. E. Jenisch (Ostdeutsche Monatschafte, 1930, 7H) rašė apie lietuvių dainų įtaką Goethe ir kitų kūrybai.

Ką davė Prancūzijai?

Lietuvių tauta yra šį tą davusi ir Prancūzijai. Lietuvis lydietis Vilhelmas Apolinaras Kostrovickis iškilo prancūzų poezijos Parnase G. Apollinaire vardu, kaip vienas iš garsiausių poetų. Bet labiausia prancūzai didžiuojasi lietuvių rašytoju O. Milašiumi (Milosz), kurį prancūzų rašytojas P. Fort 1939 m. pavadino prancūzų Goethe (“le prince lituanien, le grand poete, ce grand hbmne est notre Goethe francais”). Pats O. Milašius savo tėvyne laikė Lietuvą (c’est Lietuva, la Lituanie), savo protėvių buveinę – Babtai, gi pats save vadino: “Je suis un poete lituanien de langue francais” — Aš esu lietuvis poetas prancūzų kalba.

Ką davė Anglijai?

Dėl žinių trūkumo — kalbėti, ką lietuviai yra davę Anglijai yra nelengva. Todėl pasitenkinsime tik paminėję rašytoją J. Conrad, apie kurį anglų literatūros istorikas A. Ward “Twentieth – Century English Literature”, Gr. Britain, 1964 m. rašė, kad jo tėvas yra lietuvis ir kad jis yra žymus novelistas “He (Joseph Conrad) is one of the very few novelists of the century who achievement does not appear smaller as time passes”…

Ką davė Amerikai?

Lietuviškas genijus pasiekė net tolimą Kolumbo žemę — Ameriką. Pietų Amerikos tolimiausiam kraštui Čilei lietuvių tauta davė įžymųjį geologą inž. prof. Ig. Domeiką, kuris įkūrė pirmąjį valstybinį universitetą Santiage ir buvo jo rektoriumi. Prof. P. Ragažinskas (Tautos praeitis, 1967, II t., 3-4 kng.) rašo: “Prof. Ig. Domeikos (Čilės Universiteto įkūrėjo) užrašai… be jokių ginčų sako, kad jų autorius (prof. Ig. Domeika) yra lietuvis, gimęs Lietuvoj, visur laikąs save lietuviu”.

Daug daugiau lietuviai pasidarbavo Šiaurės Amerikai, kaip konstatavo U.S.A. Teisingumo ministeris Mc Grath: “Atsimindami, ką Lietuva yra davusi pasauliui savo ilgoj istorijoj ir ką Lietuvos vyrai ir moterys yra davę U.S.A., mes pripažįstame savo dvasinę ir kultūrinę skolą šiai didžiai tautai (lietuvių)”.

Visų pirma lietuvis dr. A. Curtius 17 amž. viduryj įkūrė Amerikoj pirmąją aukštesnę mokyklą New Amsterdam (dabar New York) ir dėl to jis tapo pripažintas “Father of American High School”. Prof. R. Dyboski ir kiti “the Father of American Cavalry” laiko Kazimierą Pulaskį, apie kurį Toronto lenkų laikraštis “Związkowiec” (1962.VII.4. d.) nurodė, kad jis yra gimęs Lietuvoj. Rasime ir daugiau lietuvių žymių asmenų (mokslininkų, istorikų, menininkų, karių, visuomenininkų), kurie nemaža pasitarnavo U.S.A. Tačiau amerikiečiai labiausia vertina gen. T. Kosciušką (liet. Kasciušis): prof. A. Aldrich (The Marian, 1966, June nr.) tvirtino: “Gratitude to the Lithuanians. Those of us who trace our ancestry to the early years of this country and to the founding of these United States owe a tremendous debt of gratitude to the Lithuanians as we remember that it was T. Kosciuszko, only 30 years of age, yet a Brigadier general, who came to America to help G. Washington during our struggle for freedom. It was General Kosciusko who saved West Point”. Dėl to jį čia prisiminsime atskirai.

Apie gen. Tadą Kosciušką (Kasciušį)

Didysis žmonijos herojus, kaip jį apibūdino Lafayette, gen. T. Kosciuška gimė 1746 m. pietų Lietuvoj netoli Naugarduko iš tėvų lietuvių. Dėl to jis save laikė lietuviu ir Lietuvą — savo tėvyne. Savo laiške (1790. II.7. d.) gen. Niesielowski Tadas Kosciuška rašė: “Leiskite man sugrįžti į Lietuvą… Aš esu ne kas kita, kaip tik lietuvis”. Tą patį pakartojo jis laiške carui Aleksandrui: prof. dr. V. Sruogienė “Lietuvos istorija”, 1956, 73 p.: “Kosciuška rašė carui Aleksandrui” Lietuvis esu ir man rūpi mano Tėvynės (Lietuvos) ateitis”. Net savo testamente T. Kosciuška 1806.VI.28 d. įrašė “Know all men that I Thado Kosciusko, formerly an officer of the United States of America… am a native of Lithuania” (Draugas, 1957,111.26 d.). M. Gardner “Kosciuszko”, London, 1942 m., 14 p. nurodė: “Kosciuszko spent his boyhood in the tranquil, wholesome out-of-door life of the Lithuanian countryside”.

Gen. T. Kosciušką laiko lietuvių: prof. M. Biržiška (11-191), dr. A. Bossin (16-30), dr. C. Jurgėla (61-342), prof. N. Turchi (137-63), O. de Lubicz – Milosz (31-23), dr. K. Gečys (44-100), T. Chase (20-192), J. Mauclere (83-84), A. Ruhl “New Masters of the Baltic”, 1921 m., 239 p. ir visa eilė kitų, kurių čia neįmanoma išvardinti. Net patys objektyvūs lenkai, kaip prof. E. Maliszewski “Polacy i Polskosc na Litwie i Rusi”, Warszawa, 1916 m., 6 p., prof. dr. Koscialkowski “Dzieje Ziem Wiel. Księstwo Litewskiego”, London, 1953, 84 p., etc. laiko T. Kosciušką lietuviu.

Bendroji išvada

Kaip matėme, kad lietuviai nepaprastai daug: yra pasidarbavę svetimiesiems, tuo pačiu labai susilpnindami savo tautos gyvybines versmes. Senosios Lietuvos valdovai, ilgai gindami Vakarų Europos krikščionišką kultūrą nuo barbarų sunaikinimo, pakirto lietuvių tautos fizines jėgas. Lietuvos inteligentai, pasiduodami įvairioms svetimoms įtakoms, nuėjo darbuotis svetimų tautų labui, drauge labai nualindami savosios tautos kultūrą, jos gyvybines jėgas ir jos tautinį susipratimą. Anot Lietuvos patriarcho dr. Jono Basanio, iš didžios lietuvių tautos beliko tik šešėlis. Ir dabar lietuvių tauta pastatyta hamletiškam likimui: būti ar nebūti? Gi tai įvyko dėl to, kad Lietuvos šviesuomenė nevykdė savo tautos pašaukimo, o pagal mūsų mintytoją dr. A. Maceiną (78-266) “tautinis pašaukimas yra tautos gyvybės klausimas ir kad jį atsisakyti vykdyti reikštų pražudyti savo tautą”.

Tik lietuvių liaudis nesąmoningai vykdė savo tautinį pašaukimą, išlaikydama senąją lietuvių kultūrą bei senąjį visų indoeuropiečių tautų bendrą palikimą, tuo išgelbėdama lietuvių tautą nuo pražūties. Bet ji buvo per silpna sulaikyti pačią lietuvių tautą nuo didžiulio jos sumenkėjimo.

Galutinėj išvadoj: norint išgelbėti mūsų tautą nuo pražūties, reikia visiems lietuviams atsipalaiduoti nuo visokių svetimų žalingų įtakų, kurios paralyžiavo lietuvių tautos gyvybines jėgas, eiti lietuvišku keliu, gilinti savo lietuvišką sąmonę, dirbti vieningai visomis savo jėgomis lietuvių tautos sustiprinimui bei Lietuvos gerovei, puoselėti savo nuo seno paveldėtą lietuvišką kultūrą, kuri buvo per amžius lietuvių tautos išlikimo laidas.

II dalis: “Apie Lietuvių Tautą”

I dalis: “Lietuvių tautos pašaukimas”

PANAUDOTA LITERATŪRA

1) Dr. D. Alseika “Lietuvių tautinė idėja istorijos šviesoj”,
Vilnius, 1924

2) Prof. J. Aleksa “Lietuviškų gyvenimo kelių beieškant”,
Kaunas, 1933

3) Dr. M. Anysas “Senprūsių kovos dėl laisvės”, hicago, 1968

4) Prof. E. Arndt “Die Ewigkeit des Volkes”, Leipzig, 1934

5) M. Aschmies “Land und Leute in Litauen”, Breslau

6) Dr. J. Basanis (Basanavičius) “Rinktiniai raštai”, Vilnius,
1970

7) Dr. J. Basanis (Basanavičius) “Lenkai Lietuvoj”, Chicago,
1903

8) Dr. J. Baltrušaitis “Lithuania Folk Art”, 1948

9) Prof. H. Bender “The Home of the Indo-Europoans”,
London, 1922

10) Prof. A. Benedictscn “Lithuania”, Copcnhagen, 1924

11) ProF. M. Biržiška “Lietuvių tautos kelias”, U.S.A. I-II t.

12) Prof. M. Biržiška “Senasis Vilniaus universitetas”, London,
1955

13) Prof. F. Bock “Naturgeschichte von dem koenig. Ost- und
Vestpreussen”. 1782, It

14) Prel. K. Bohusz “O poezatkach narodu i jczyka Lilewskie-
go rozprawa”, Warszawa, 1808

15) Prof. M. Boehm “Das eigenstaendige Volk”. Goetingen,
1932

16) Dr. A. Bossin “La Lithuanie”, Paris, 1933

17) M. Brensztein į J. Otrębski “Dainy litewskie zapisanie przez
Ad. Mickiewicza “Wilno, 1921

18) Prof. B. Dwight “Modern Philology”, New York, 1860

19) Prof. C. Camoglio “La questione Lituana”, Roma

20) T. Chase “The Story of Lithuania”, New York, 1946

Prof. C. Cappeller “Leben und Gebrauche der alten
preussischen Litauer”, 1825

21) Prof. dr. S. Chatterji “Balts and Aryans”, India, 1968

22) Dr. K. Cirtautas “Skausmo pergalė”, Worcester, 1952

23) Prof. dr. J. Dabrila “Lietuva tautų kovoj už būvį”, Kaunas,
1934

24) Prof. E. Davies “A Wayfarer in Estonia, Latvia and Lithu­
ania”, Gr. Brilain, 1937

25) L. David “Preussische Chronik”, Koenigsberg, 1812

26) Dr. G. Devoto “Storia dile Letterature Baltische”, Milano,
1957

27) Prof. dr. R. Dethlefsen “Das schoene Ostpreussen”, 1918

28) Prof. dr. R. Dethlefsen “Baucrnhaeuser und Holzkirchen
in Ostpreussen”, 1911

29) L. Deutsch “A Treasury of the Worlds Finest Folk Song”,
U.S.A., 1942

30) O. de Lubicz-Milosz “Les relations actuelles entre la Litu-
anic et la Pologne”, 1919

31) O. dc Lubicz-Milosz “Confercnce”, Paris, 1919

32) Prof. A. Dg Quatrcfages “La race prussiene”, Paris, 1871

33) Prof. dr. J. Ehret “Vom Adam der Europaer”, Basei, 1971

34) Prof. dr. J. Ehret “Baltisches Sehichsal”, Basei, 1970

35) Dr. I. Ehret “La Lithuanie”, Geneve, 1919

36) Dr. A. Ewald “Die Eroberung Presussens durch die Deuts-
chen”, Halle, 1872, It.

37) ProF. F. Foerstcr “Mokėk gyventi”, Kaunas, 1934

38) Prof. R. Frye “The Heritage of Persia”, 1963

39) Prof. P. Galaunė “L’Art Lithuanien”, Malmo, 1934

40) I. Gedainis “Kas tu esi, lietuvi?”, 1938

41) Dr. W. Gacrto “Urgcschichte Ostprcussens”, 1929

42) V. Gai/uli.s “Vilniaus reikšmė Lietuvai, Kaunas, 1929

43) Dr. K. Gečys “Katalikiškoji Lietuva”, Chicago

44) Girėnas (dr. G. Saucrwein) “Die Littauische Frage”, 1888

45) Dr. J. Girnius “Tauta ir tautinė ištikimybė”, Chicago, 1961

46) Prof. S. Goštautas “Antologia del Arte Lituano”, 1959

47) E. Gisevičius “Scencn aus dem Volksleben der preussischen
Litauer”, 1881

49) K. Goshal “India”, 1944

50) E. Harrison “Lithuania”, London, 1928

51) J. Herder “Geist der Voelker”, Jena, 1935

52) f. Hertmanowicz “Historical Outlineson Lithuania”, 1921

53) Dr. M. Hesch “Letten, Litauer, Weissmssen”, Wicn, 1933

54) Prof. dr. H. Hirt “Die Indogermane n”, Strassburg, 1905, It.

55) Prof. E. Huntington “Civilisation and Climate”, London

56) ProF. J. Jaroszewicz “Obraz Liiwy”, Wilno, 1844, It.

57) Prof. I. Jonynas “Lietuvių tautos istorija”, Kaunas, 192S

58) Prof. dr. V. Jungfer “Litauen”, Leipzig, 1938

59) Prof. dr. V. Jungfer “Alt Litauen”, Berlin, 1926

60) Dr. V. Jungfer “Kulturbilder aus Litauen”, 1918

61) Dr. C. Jurgčla “History of the Lithuanian Nalion”, New
York, 1948

62) Prof. dr. J. Jurginis “Lietuvos meno istorijos bruožai”,
Vilnius, 1960

63) Dr. J. Karlowicz “O jezyka litewskim”, 1875

64) Dr. U. Katzenclenbogen “The Daina”, 1935

64) Prof. C. Keary “The Dawn of History”, London, 1878

66) Prof. P. Klimas “Les problemes do la Baltique”, Paris, 1934

67) Prof. M. Kojalovič “Ctenija po istorii Zapadnoj Rossii”,
S. Petersburg, 1884

68 J. Kraszewski “Litwa”, Warszawa, 1847, It.

69) Prof. prel. M. Krupaitis (Krupavičius) “Lietuviškoji išeivi­
ja”, 1959

70) A. Kizlailis “Kas žlugdė ir žlugdo lietuvių tautą”, 1974

71) Prof. dr. R. Latham “The Ethnology of Europe”. London,
1852

72) V. Lavoix “Quand la lumiere nous vient du nord”, Paris,
1938

73) Prof. dr. B. Leist “Alt-Arisches Jus Gentium”, Jena, 1889

74) Prof. dr. B. Leist “A!t-Arischcs jus Civile”, Jena, It.

75) Dr. E. Lewy “Die altpreussischen Personnamen”, Breslau,
1904

76) Dr. R. Loebell “Ueber litauische Volkspoesie”, Oppenlieim,
1884

77) A. Lucanus “Preussens uralter und heutiger Zustand”, 1748

78) Dr. A. Maceina “Tautinis auklėjimas”, Kaunas, 1934

79) Maironis (Prof. dr. J. Mačiulis) “Lietuvos istorija”, 1906

80) Prof. dr. C. Manning “The Forgotten Republics”, New
York, 1952

81) Prof. R. Martel “La Pologne et nous”, Paris, 1928

82) Dr. C. Mac Culloch “The Mythoiogy of Ali Races”, New
York, 1969

83) J. Mauclere “Le pays du Chevalier Blanc”, Paris, 1930

84) G. Mazzini “Žmogaus pareigos”, Boston, 1914

85) Prof. A. Moillet “Les langues dans l’Europe novelle”, Paris,
1918

86) O. Milosz “Les origines de la nation Lithuanienne”, Paris,
1937

87) Prof. H. Monfort “Les Nouveaun de la Baltiąue”, Paris,
1933

88) Prof. Ad. Mickiewicz (Rimvydas) “Les Slaves”, Paris

89) G. Morici “‘Canti popolari Lituani”, Roma, 1925

90) L. Nast “Die Volkslicder der Litauer”, 1893

91) Dr. J. Negoloin “Das Pferd im Arischen Alterthum”, 1903

92) Dr. O. Norem “Timeless Lithuania”, Chicago, 1943

93) Prof. dr. J. Ochmanski “Historia Litwy”, Wroclaw, 1967

94) Prof. J. Ochmanski “Litewski ruch narodowo-kulturny w
19 wieku”, Bialystok, 1965

95) Prof. F. Owen “The Germanic People”, New York,

96) Dr. A. Palmieri “Rinaseita letteraria e clero in Lituania”,
Firenze, 1920

97) Dr. A. Palmicri “Lc condizioni dei Lituani cattolici nella
diocesi di Vilno”, Roma

98) Prof. H. Paszkiewicz “The Origin of Russia”, London, 1954

99) Prof. H. Pedersen “Linguistic Science”, 1931

100) Prof. M. Pei “The Story of Language”, 1966

101) J. Pelissier “Renaissance nationale Lithuanienne”, Lausanne, 1918

102) Prof. dr. P. Penkauskas “Lietuvių tautos dvasia istorijos

šviesoj”, Kaunas

103) Prof. J. Pfitzner “Vytautas Didysis Lietuvos kunigaikštis, kaip politikas”, 1930

104) A. Pictet “Les Origines Indo-Europennes”, Paris, 1859, It.

105) Prof. S. Piggot “Prehistoric India”, 1950

106) Dr. V. Pietaris “Iš mano atsiminimų”, Chicago, 1905

107) Prof. A. Pogodin “Drevnije Litovcy”, Vilno, 1920

108) Kan. K. Propolanis “L’Eglise Polonaise en Lithuanie”, Paris

109) Prof. dr. F. Ratzel “The History of Mankind”, London, It.

110) Prof. E. Rečius “Nouvclle geographie universeile”. Paris,
1880, 5 t.

111) Dr. L. Reinhardt “Der Mensch zur Eisenzeit in Europa”,
Muenchen, 1908

112) Dr. G. Rulenbergas “S. Daukantas lietuvių atgimimo pranašas”, Kaunas, 1922

113) Dr. O. Rutter “The New Baltic States und Their Future”,
1926

114) Prof. G. Salvatori “Rustic and Popular Art in Lithuania”,
Milano, 1925

115) Prof. G. Salvatori “Storia, miti e canzoni antichi Lituani”,
Roma, 1930

116) Prof. A. Schleicher “Litauische Grammatik”, Prag, 1856

117) Prof. R. Schmittlein “Etudes sur la nationalite des Aestii”,
Bade, 1948, It.

118) A. Scott “Beyond the Baltic”, London, 1925

119) Prof. dr. A. Senn “The Lithuanian Language”, Chicago,
1942

120) H. Spaull “The Baltic States”, London, 1931

121) Dr. W. Schultz “Zeitrechnung und Weltordnung”, Leipzig,
1924

122) V. Skorupskis “La resurection d un peuple”, Paris, 1930

123) Prof. F. Specht “Dcr Ursprung der Indogermanischen
Deklination”, Goettingen, 1947

124) Prof. dr. V. Sruogienė “Lietuvos kultūros istorijos bruožai”,
Chicago, 1962

125) Prof. dr. V. Sruogienė “Lietuvos istorija”, Chicago, 1956

126) Dr. G. Storost “Litauische Geschichte”, 1921

127) Prof. dr. K. Širvaitis “Religious Folkways in Lithuania”,
Washington, 1952

128) Dr. f. Šliupas “Lietuvių tauta”, 1904, It.

129) Dr. I. Taylor “The Origin of the Aryans”, New York, 1902

130) P. Tarasenka “Lietuvos archeologijos medžiaga”, 1928

131) Dr. F. Tetzner “Die Slawen in Deutschland”, 1902

132) Dr. F. Tctzncr “Dainos”, 1897

133) S. Tijūnaitis “Lietuvos atgijimas”, Seinai, 1911

134) Prof. W. Tooke “History of Russia”, London, 1800, Ilt.

135) Prof. T. Toth”Jaunuolio mokslas”, 1947

136) Dr. J. Totoraitis “Lietuvos atgijimas”, Chicago

137) Prof. N. Turchi “La Lituania”, Roma, 1933

138) G. Wells “Pasaulio istorija”, Šiauliai, It.

139) J. Venclova “Lietuvos vardo kilmė”, Chicago, 1972

140) J. Venclova “Mindaugo krikštas-Lictuvos krikštas”, Chicago,
1972

141) J. Venclova “Suduviai-jotvingiai-dainuviai”, Chicago, 1974

142) J. Venclova “Prutėnai (prūsai)”, Chicago, 1974

143) J. Venclova “Latviai ir gudai”, Chicago

145) P. Vila “Hsprit international”, 1922

146) Prof. J. Voigt “Geschichte Preusscns”, Kocnigsberg, It.

147) Vydūnas “Mūsų uždavinys”, Tilžė, 1911

148) Vydūnas “Tautos gyvala”, Tilžė, 1920

14E1) V. Žemaitis “Lietuviški vandenvardžiai ir pilkapiai nuo

Vyslos iki Maskvos”, 1972

150} ProF. Z. Žemaitis “Vilnius Lietuvai ir Lietuva Vilniui”,

Kaunas, 1928

151) Prof. J. Žilinskas “Lietuviu, protėviai”, Kaunas, 1937

152) Prof. dr. T. Žiūraitis “Žodis ir gyvenimas”, 1955

ABSTRACT

Every man belongs to some nation and has his mother country. Belonging to a nation and having a fatherland constitute a duty to consciously serve his nation and his fatherland, to be faithful to his nation, to love his country and his people and to work for his country and his people. That constitutes a man’s national vocation.

However, the nations themselves fulfil a mission to justify their existence in the life of humanity which constitutes the destination of separate nations. The old Lithuanian state fulfilled its political mission by defending the Western European civilization from destruction by the barbars (Mongols). Prof. Dr. C. Manning (cit. Dr. C. Jurgela “History of the Lithuanian Nation”, New York, 1948, 9 p.): “The Lithuanians had established a powerful and independent state in Europe during the Middle Ages. They were able to check the German drive to east for centuries. They protected Europe against the Mongols and the Tartars; they furnished a power and a government behind which the Eastern Slavs could live in peace and safety with a freedom that was unknown in Muscovite Russia. They blessed their subjects with more Human freedom than in the neighbouring countries and toleration and they played their part in the general development of European civilization”. In the process of defending Europe’s culture and civilization the old Lithuanian state damaged its own physical power and later lost its independence. This mission of the Lithuanian State was not compatible with destination of the Lithuanian nation which the Lithuanian people were seeking subconsciously since the times of the Indo-European fore fatherland (some 3000-2000 B. C.) by safe maintaining the common inheritance of all Indo-European nations. After discussing the above mentionable historical sources and factual occurrences the authors concludes that the Lithuanians of the past had their own system of writing in runic character.