2013-ųjų kovo 11-oji: revoliucija tęsiasi
Revoliucijos paprastai pašalina ar bent nušalina sukilusiųjų požiūriu priešišką, jų siekiams įvykdyti kliudančią visuomenės dalį. Mes į Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Iniciatyvinę grupę išrinkom (tiesa, tarsi ir balsuodami) visus pasiūlytuosius netgi su visu Sąjūdžio įsikūrimui sukliudyti pasodintu prezidiumu. Išskyrus akademiką Vilką, kuris būti iniciatyvinės grupės nariu atsisakė iš principo, o iš salės atmetėm Aukštikalnienę, ekscentrikę, leidusią sau pernelyg tiesmukai reikalauti bausti kompartiją. Taip pradėjom Persitvarkymą, kuris tęsiasi iki šiol, tolydžio vis aiškiau, čia aš visiškai sutinku su profesoriumi Gediminu Merkiu, tapdamas ir ryškėdamas kaip naujoji okupacija. Tik kitos spalvos – nebe grynai raudonos.
Kodėl taip atsitiko? Atsitiko todėl – ir čia aš sutinku su profesoriumi Vytautu Radžvilu, – kad Persitvarkymas tapo viso labo dereguliavimu, kuris buvo pervestas į modernizuotą rekonstravimą.
Norėčiau bandyti nurodyti tris svarbiausias priežastis, kodėl šitai įvyko taip greitai ir sklandžiai.
Pirmoji – mes patys. Mes, drįstu teigti – visi be išimties – buvome taip giliai integruoti į bolševizmo (daugumizmo) sistemą (sąmoningai atmetu terminą sovietinis, sovietinė sistema, nes jis užvualiuoja svarbiausią sistemos bruožą – žmogaus vienmatiškumą), taigi buvome integruoti taip giliai, kad nebesuvokėme ir nežinojome, kur mumyse ir su mumis baigiasi okupacija ir nuo kur prasidedame mes patys. Nenuostabu: į ano meto viešąją erdvę galima buvo išeiti tik tapus kompartijos nariu, iki teisės būti į ją priimtam jau, kartu su visais valdomaisiais, praėjus sąmonės vienmatinimo programas. Priklausymas kompartijai reiškė, kad sutikimas su tavo vienmatinimo represija tavyje įsikūnijo kokybiškai, t. y. tu pats sugebėsi represuoti ir tobulinti represijos būdus. Štai kodėl pagal totalitarizmo reikalavimus gyveno ne tik su diktato jam lemta atskirtimi susitaikiusieji, bet ir neformalai bei autsaideriai. Prievartos visi nekentė, tą neapykantą kondensuodami savyje, todėl žlugdama sistema paliko mumyse po mažutį stalinuką, kuris šiandien reiškiasi asmenine agresija ir nihilizmu, vadinamais Laisve. Jeigu tai laisvė, tai ji viso labo neatsakinga laisvei neigimo laisvė – veidrodinis totalitarizmo atspindys.
Neatsakinga laisvė šiandien jau subrandino savo vaisius: nežinau, kiek mūsų, vos sugrįžę iš Baltijos kelio, susikrovė lagaminus ir patraukė į oro uostus, bet išsivaikščiojimo procesas po laisvės vėliavomis prasidėjęs dar tada, šiandien iššlavė ne mažiau kaip milijoną žmonių, Lietuvą kasmet sumažindamas dar vienu rajoniniu miestu. Kai kurios vietovės Aukštaitijoje ir Dzūkijoje virto dykromis, mirusiomis teritorijomis. Vienas iš to milijono įsikuria vienoje iš Ispanijos salų, kur daug saulės ir vėjo, o ne Lietuvos lapkričio debesų. Kita meta karjerą netgi Londono banke ir imasi pokerio, mat, esama tokių senų turtingų lošėjų, kurie gera valia pralošinėja gražioms mergaitėms. Trečiam visai gera Norvegijos fermose auginti lašišas.
Gera su savo laisve ne tiktai šitiems ir kitiems panašiems – gera ir Lietuvos valdžioms, nes kur gi jos dėtų tą milijoną, jeigu jis būtų Lietuvos bedarbiai? Vienas premjeras tai yra formulavęs kaip principą: laisvę išvažiuoti išsikovojom. Tai visiškai priimtina ir Vakarų sąjungai – jai nereikia Lietuvos valstybės, jai reikia lietuvių darbo jėgos. Teritoriją, kurios vardas dar Lietuva, administruoti reikia, tačiau nacionalinės valstybės kaip principo Lisabonos sutartyje (iš esmės – ES konstitucijoje) nėra, gi Mastrichto dokumentai išsivaikščiojimą kaip laisvės tikrovę garantuoja juridiškai.
Nė viename iš šių lygmenų Lietuvos valstybės nėra. Laisvė, kurią mes išsikovojom, tapo negyvenimo savo valstybėje tikrove – tikrove, kurios ir reikalauja šiandieninė vienmatė sąmonė ir kurią juridiškai aprobuoja ją konstruojantieji. Klausimas, kurį mums, atsidūrusiems laisvosios rinkos kapitalizme, primetė masinę vienmatę sąmonę išugdęs bolševikinis totalitarizmas, yra toks: ar panorėsime mes, kiekvienas iš mūsų, apsispręsti gyventi savo valstybėje, turėti tikrą valstybę?
Deja, kad tai galėtų vykti, reikalinga lietuvių intelektinė revoliucija.
Antroji priežastis – ta erdvė, kurion buvo nukreiptas totalitarizmą bandantis įveikti laisvės jausmas. Vakarai, nuostabieji Vakarai! Gyventi Amerikoje, gyventi kaip Švedijoje! Laisvės siekiniai buvo perdėm konkretūs. O ką konkretaus mes žinojome apie tuos Vakarus, apie Europos Bendriją, kuri egzistavo jau kaip visiškai apibrėžta supranacionalinė organizacija, per mūsų Atgimimą pajėgusi operatyviai persiorganizuoti į Rytų Europą priglobti susivokusią Sąjungą? Nieko.
Tai, kad stojimo į Europos Sąjungą referendumo balsus reikėjo pirkti alumi ir skalbimo milteliais, kalba bent jau apie instinktyvų ES projekto problemiškumo suvokimą. Tačiau problemas viešojoje erdvėje artikuliuoti bandantys balsai buvo be ceremonijų slopinami, tuo pat metu vykdant milijardinę Europos Sąjungos projekto propagandą, žinantiesiems primenančią permanentinę Tarybų Sąjungos kaip laimės ir ateities šalies ideologinio aukštinimo kampaniją. Visa tai jau tada nedviprasmiškai rodė totalitarinius ES organizatorių polinkius.
Ar galėjo būti kitaip? Juk iš esmės nuo pat pradžių Bendrijos projektas buvo paremtas marksistiniais kosmopolitinio vienijimosi principais, tokiais pat, kaip ir internacionaliniai maskviškės sąjungos principai, tik čia dar buvo kalbama apie tautines integruotas respublikas, ant kurių didžiausia dalimi ir suklupo raudonieji. Mėlynieji tokios klaidos negalėjo sau leisti iš pat pradžių, ir ES Konstitucijoje tautos kaip subjekto nebeliko išvis, liko nominalios valstybės. Kad integracija vyktų dar sklandžiau, eliminuotas europinės kultūros istorinis pamatas – krikščionybė. Dar Bendrijos laikotarpiu Europa į nepriklausomybę besiveržiančias Europos rytines tautas pasitiko ir idėjiškai, ir politiškai, ir juridiškai pasirengusi priimti tik besąlygiško paklusimo Vakarams režimu – pagal visiškai imperinį projektą. Bet kodėl vis dėlto visi išsivadavusieji be žado traukė į mėlynosios anakondos nasrus? – buvo užhipnotizuoti, nuvarginti, kaip nostalgija patobulinton imperijon traukė masinė bandos sąmonė?
Dabar jau galima kai ką pasakyti: mes visiškai nežinojome ir nesupratome išsvajotųjų Vakarų gyvenimo būdo ir kultūros.
Ir vis dėlto – kodėl mūsų griūtis įvyko taip tyliai? Čia iškyla trečioji priežastis, susidedanti iš dviejų sandų – žmogaus teisių ir neoliberaliosios ekonomikos, apibendrintai vadinamų globalizacijos pamatais. 1949 metais paskelbta visuotinė žmogaus teisių deklaracija juridizavo kultūriškai indiferentiško ir visuomeniškai priešiško individo prioritetiškumą, jau iki mūsų Nepriklausomybės Akto aprūpintą tarptautinėmis juridinės gynybos priemonėmis – Tarptautiniu žmogaus teisių teismu, įvairiomis stebėsenos institucijomis ir pan. Viskas būtų gal ir labai gerai, jeigu Deklaracija būtų nurodžiusi to teisių subjekto prievoles kitam subjektui. Deja, kito kaip juridinio subjekto Deklaracijoje nėra, kitas joje yra tik objektas: aš, būdamas tas kitas, su teisių reikalaujančiuoju privalau elgtis taip, kaip nori jis. Jei ne – galiu prieštarauti ir kautis. Kai tokių daugėja, mano karas su juo tampa visų karo su visais preliudija. Mūsų nepriklausomybės aušroje žmogaus teisės Vakaruose jau buvo virtusios juridizuotomis mažumų teisėmis, kurių visuma dabar jau pretenduoja į savo grynąjį pavidalą – menševizmą (mažumizmą).
1979 metais Britanijos ministre tapus Margaretai Tečer, o 1980-siais – JAV prezidentu Ronaldui Reiganui, dvi toną pasaulio ekonomikos raidai duodančios valstybės sukūrė neoliberalistinį globalios ekonomikos juridinį pamatą, tapusį ir Europos Bendrijos ekonomikos generaline raidos kryptimi. Kaip ji veikė ir veikia pas mus, bendrais bruožais yra žinoma: Lietuva taip išsiprivatizavo, kad ir nafta parduota užsienio firmai, nors žemės gelmių turtai pagal Konstituciją priklauso tautai ir tik ji referendumu gali leisti ką nors su jais daryti. Tas pat daroma su skalūnų dujomis. ES planuoja privatizuoti net gelmių vandenis. Matyt, dekonstrukcijos procesai kai kam atrodo nepakankamai radikalūs ir gilūs. Ekonomikos išvalstybinimas šoko terapijos būdu buvo viena iš didžiosios dalies Lietuvos žmonių nuskurdinimo priežasčių, socialinės nelygybės ir neteisybės, elito ir prastuomenės suformavimo sąlygų, bendruomeniškumo degradavimo ir visapusiško nusivylimo prielaidų.
ES tobulintojai sako, kad viskas išsispręs, jeigu Europa pasuks dar didesnės valstybių ir visuomenių integracijos link. Kaip liudija tos slinkties konkretūs žingsniai, Europos Sąjunga eina bolševikinio totalitarizmo pertvarkos baigmėn ir bando sukonstruoti neoliberaliniu ekonomikos modeliu pagrįstą juridiškai unifikuotą ir politiškai be priekaištų valdomą pasaulio globalizacinį regioną, kuris negali pasakyti, kokie jo tikslai, tačiau praktiškai rodo, kad nacionalinių valstybių ir tautų likimai tų neaiškių tikslų nėra respektuojami. Kas nori rasti atsakymus į šiuos klausimus, visų pirma turi pasakyti sau, kad pradinė sąlyga bet kuriems pozityviems atsakymams yra apsisprendimas kurti kuo pajėgesnį nacionalinį ūkį, pagrįstą pajamomis iš vertę turinčio nacionalinio produkto. Kaip tai bus galima padaryti, kai iš konstitucijos yra dingusi nuostata apie valstybinę nuosavybę, o ES privertė sutikti pardavinėti Lietuvos teritoriją užsieniečiams iš viso pasaulio – kitas klausimas.
Kai visi minėti ir neminėti mūsų jau stipriai dekonstruotos būties aspektai susideda į vieningą pasaulio vaizdą ir mus jame, kartais ima rodytis, kad mūsų padėtis be išeities, dėl ko puolame į neviltį arba imame sirgti praeities nostalgija.
Tai – pralaimėjimo prielaidos, pralaimėjusiųjų pozicija. Ji nepriimtina iš principo.
Tai, kame ir kaip mes gyvename, aš vadinu Restauracija. Restauracija būna po kiekvienos revoliucijos, nes beveik visos revoliucijos anksčiau ar vėliau pralaimi. Mūsų revoliucija buvo pasmerkta iš pat pradžių, nes mes didžia dalimi susitaikėm su tuo, kad ji liktų viso labo persitvarkymu, tiksliau – pasitvarkymu naujomis sąlygomis. Nesugebėjom įvykdyti net minimalios liustracijos. Visą laiką keitėm tik pavadinimus. Buvom išrinkti į LTSR Aukščiausiąją tarybą, persivadinom į LR Aukščiausiąją Tarybą, vėliau – ir į Atkuriamąjį Seimą. Lietuvos komunistų partija persivadino į Demokratinę darbo partiją, vėliau – į Socialdemokratų partiją. „Tiesa“ – į „Dieną“, „Komunistas“ – „Gaires“, „Komjaunimo tiesa“ – į „Lietuvos rytą“. Ir t. t.
Tie persivadinimai rodo mūsų pačių totalitarinio integruotumo gelmę, dėl ko mes taip nesunkiai – nuo aukščiausiųjų iki žemiausiųjų sluoksnių – nusprūdom naujon priklausomybėn, jos ne tik nereflektuodami, bet ir nepergyvendami emociškai.
Ir vis dėlto Restauracija kada nors baigiasi. Pralaimėjusi revoliucija anksčiau ar vėliau prasiveržia naujais, kitąsyk kur kas racionalesniais pavidalais.
Dar Sąjūdžio laikais kalbėjome, kad kelias į Nepriklausomybę bus sunkus – reikės fiziškai pajusti laisvės ribas, kad laisvę subalansuotume kaip nepriklausomybę, t. y. atsakingą laisvę, laisvę ne tik sau, bet ir kitam, kiekvienam bendruomenės žmogui. Tačiau nemanėm, kad bus taip sunku. Galvojom – pakaks netgi daiktais mintijančiam lietuviui atsiremti į Ispanijos pakrantę kaip laisvės ribą, laisvės atsikąsti ne kaip svajonės, o kaip tikrovės, ir mes vėl susirinksim namo. Nemanėm, kad ten, toje laisvės padangėje, mumis bus naudojamasi tik kaip darbo jėga, preke, kaip antrarūšiais.
Dar labiau nemanėm, kad daugumai šitai pasirodys visai priimtina, netgi patiks. Dabar tai, matyt, reikia priimti kaip neišvengiamą tikrovę ir išsivaikščiojusiųjų nepolitizuoti taip, kaip bolševikų okupacijoje buvo politizuojami autsaideriai su visa jų tada įsivaizduota laisve, sukurta, beje, ne jų, o prievartos, į kurią jie atsakinėjo nusišalindami. Mes čia visus laisvės ir gerovės pasaulio pakraščiuose ieškančius, matyt, turėtume laikyti tarsi ir mokytų, bet intelektualiai beraščių sau susikurta problema, kurią jie anksčiau ar vėliau išspręs patys, net jeigu ir su vaikais, su anūkais Lietuvos kaip savo tėvynės ir savo valstybės taip ir nebeatras.
Tai bus jų neatsakomybės mums dovanotas nuostolis. Mums svarbu turėtų būti tik tai, kad jie nereikštų pretenzijų dėl Lietuvoje gyventi ir savo valstybę anksčiau ar vėliau kaip pilnatį atkurti norinčiųjų čia sau kuriamos tvarkos, ir visų pirma nereikalautų antros ar trečios pilietybės: ES ribose kitos ES šalies pilietybę priėmę lietuviai, reikalaudami Lietuvos pilietybės, reikalauja ne antros, o trečios pilietybės, nes pagal ES Konstituciją kiekvienas ES šalies pilietis automatiškai yra ir Europos Sąjungos pilietis; nekaltintų, kad mes iš jų atimam Lietuvos pilietybę, nes tai juk jie, siekdami kitos, atsisako savosios. Ir t. t.
Emigrantų problemą akcentuoju dėl to, kad emigracijoje matau nesąmoningą, stichinę prieš Lietuvos valstybę kaip nacionalinę valstybę kylančią galią, kurios politinis atribojimas aiškiomis konstitucinėmis jų padėties apibrėžtimis gerokai sumažintų Lietuvos viešojoje erdvėje eskaluojamų problemų ir leistų susitelkti kūrybai.
Tokį atribojimą ne tik galime, bet ir turime daryti, jei norime perkirsti pilietybės vardu vadinamą Gordijaus mazgą. Stipriausia šio mazgo dalis yra prigimtinės teisės mitas. Nėra jokios prigimtinės teisės į pilietybę. Prigimtinę teisę žmogus turi tik į gyvenimą, o lietuviu ar ne lietuviu būti jis apsisprendžia tik gyvendamas, pasiekęs tam tikrą brandą. Ir lietuvių šeimoj gimęs gali apsispręsti būti lenku, rusu ar vokiečiu – tai žmogaus laisvos valios reikalas, kaip ir tikėjimas.
Pilietybė yra įsipareigojimas valstybei, juridinis savęs susaistymas su valstybe, kurioje tu gyveni, ir visai nesvarbu, kas tu – lietuvis, lenkas ar rusas, svarbu, kad tu pripažįsti šios valstybės jurisdikciją ir esi valstybei lojalus. Negaliu užmiršti vieno gudo, Lietuvos piliečio, kuris kažkur Rusijos pakrašty, prie Peterburgo, atsisakė pakelti tostą už Rusijos armiją ir buvo įtūžusio maskviečio užbadytas, o mes jo patriotizmo nesugebėjome pažymėti nors kokiu nors Lietuvos ordinu. Ar daug lietuvių šiandien taip išdrįstų ginti savo valstybę?
Dabar vis dažniau girdisi, kad valstybę sukuria piliečiai. Valstybė sukuria piliečius, o ne atvirkščiai. Iki valstybės piliečių nėra, yra tik valstybės iniciatoriai, paprastai kokia nors etninė bendruomenė, kuri susitaria kurti savo gynybos juridinį įrankį – valstybę, nustato jos pamatinius teiginius, valstybę sudarysiančių asmenų įsipareigojimus tai valstybei ir teises joje, ir tik tada pilietybės įstatymu konkretizuoja kiekvieno dėl susitarimų neprieštaraujančiojo statusą ir priesaika šią nuostatą įgyvendina.
Taigi pilietybė jokiu atveju netapatintina su tautybe, o kas taip bando daryti, dėl pasekmių tegul kaltina patys save. Tai ypač pasakytina Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovybei, pasiryžusiai nenurimti ir dėl savo bendruomenės narių Jungtinėse Valstijose užsidirbtų pensijų dar kartą bandyti išklibinti fundamentaliąją Lietuvos Konstitucijos nuostatą, kad antra pilietybė Lietuvoje įmanoma tik ypatingai išskirtiniais atvejais.
Šiuos klausimus akcentuoju dėl to, kad asmens pilietinio apibrėžtumo klausimą galima būtų skaidriai susieti su tauta, kurios turinys įnirtingai skaidomas ypač ekonominės deportacijos metodais, o sąvoka kvestionuojama ideologiškai. Visų pirma noriu pabrėžti, kad tauta yra fundamentali visų mąstymo lygmenų sąvoka, prie kurios bus grįžtama tuo skaudžiau, kuo toliau nuo jos globalizmo ideologai bandys mus nutolinti. Tauta yra teritorijos, istorijos, gyvenimo būdo ir kalbos saistoma bendruomenė, sukūrusi valstybę kaip savo gyvenimo civilizuotame pasaulyje gynimo priemonę su visomis reikalingomis išorinėms ir vidinėms jos egzistencinių problemoms įveikinėti būtinomis galiomis ir instrumentais.
Lietuviai sukūrė ir atkūrė Lietuvos valstybę ir patys tapo tauta su visais tautai būdingais bruožais, už savęs palikdami savo etninį būvį, o šalia – etnines bendruomenes, kurios negalėjo savęs sutapatinti su lietuviškuoju etnosu, bet pritarė lietuvių tautinėms aspiracijoms turėti nacionalinę valstybę ir sutiko būti jai lojalūs. Kas bando teigti, kad Lietuvos valstybę sukūrė mistinė Lietuvos tauta, tas arba nesuvokdamas, arba pikta valia bando atimti iš lietuvių atsakomybę už savo valstybę ir permesti ją ant valstybėje gyvenančių etninių bendruomenių pečių. Nėra jokios Lietuvos tautos, yra Lietuvos valstybę atkurti inicijavusi ir atkūrusi lietuvių tauta ir lenkų, rusų, vokiečių etninės bendrijos Lietuvoje bei karaimų ir totorių tautinės mažumos, neturinčios savo motininių valstybių. Sakau tai, pats Atgimimo metu paklaidžiojęs Lietuvos tautos sąvokos pinklėse.
Lietuvoje pastaruoju metu itin aštriai kyla lenkų ir rusų tautinių bendrijų lojalumo Lietuvos valstybei problemos. Jos, be abejo, nebūtų tokios aštrios, jeigu su Lietuvos valstybe norėtų geravališkai elgtis mūsų kaimynės didžiosios slavų valstybės – Lenkija ir Rusija.
Čia meskim žvilgsnį į mūsų išsekintos valstybės padėtį už sienų, kurios tarsi yra ir kurių tarsi ir nėra. Mūsų geopolitikoje nuolat figūruoja du kaimynai, du nutylimi ir vienas priimamas kaip trečias brolis. Nutylimi Baltarusija ir Vokietija, nors abi šalys potencialiai labai problemiškos: Baltarusija – dėl LDK paveldo ne tik jos dabartinėje teritorijoje, Vokietija – dėl tylom memelėjančios Klaipėdos. Įsivaizduokim, kad prie Baltarusijos vairo ne Lukašenka, o Pilsudskio tipo šiuolaikinis Litvinas – ką turėtume šiandien pietryčių kryptyje? Ir klausimas, ar kada nors neturėsim. Vertėtų apie tai pamąstyti. Tyla gera byla ne visada. Vokiečiai irgi ne visada bus paskendę savo kompleksuose, ir dar neaišku, ką jie kalbės apie integraciją viską suintegravę.
Rusija ir Lenkija – kasdien ant mūsų liežuvių. Tačiau vargu ar tie liežuviai sujungti su smegenimis. Kartais visiškai nesuvokiama, kokių tikslų siekiama Rusiją vienaprasmiškai kišant po Putinu, nors aiškiai matoma, kaip į bendrą stuburą mutuoja Berlyno–Maskvos ašis. Lygiai taip pat nesuvokiama, kodėl taip keliaklupsčiaujama prieš Varšuvą su kokiu nors Sikorskiu priešaky, tarsi jis ten jau šiandien būtų lenkų prezidentas. Apie Rusiją nekalbėsiu – ji ilgam mūsų atmušta nuo noro būti normali ir netgi naudinga mūsų kaimynė. Jos mums tarsi ir nėra, nors šitas jos tariamas neegzistavimas pakrautas tokia neigiama energetika, kad iki juodosios skylės vietoj jos visai netoli. Apie Lenkiją pasakyti būtina ne keletą žodžių, nes visi mūsų viešosios erdvės veikėjai apie esminius santykius su lenkais arba nutyli, arba sąmoningai meluoja.
Lenkija, greta mūsų pačių servilizmo [Alkas.lt pastaba: servilizmas (lot. servilis — vergiškas), vergiškas paslaugumas, vergiškas pataikavimas, vergiškumas], yra didžiausias ir svarbiausias pavojus Lietuvai. Neabejoju: kai byrės Europos Sąjunga, Lenkija bandys reokupuoti pietryčių Lietuvą ir okupuoti Lietuvą. Visa tai jai atrodys įmanoma dėl to, kad lietuvių nacionalinė sąmonė bus dar stipriau polonizuota, lenkų nacionalizmas bus virtęs Didžiosios Lenkijos imperializmu, o lenkų pretenzijas Europoje nuosekliai gins Jungtinės Valstijos taip pat, kaip XX amžiaus pradžioj gynė Prancūzija, dabar jau nebe taip patenkinta lenkų didžiūniškumu, tačiau tada neturėjusi kitos išeities lygiai taip pat, kaip dabar jos neturi Jungtinės Valstijos, Lenkijoje radusios patikimiausią savo strateginių siekių rėmėją.
Štai tokiose geopolitinėse ir politinėse koordinatėse mes turim išsidėstyti savo valstybinės egzistencijos problemas.
Pirmiausia turim vienareikšmiškai sau atsakyti, koks kaimynas mums yra Lenkija. Šiandien vis dar esame linkę arba norėtume ją vadinti strateginiu partneriu. Tokia nuostata yra Atgimimo laikų anachronizmas, ne kartą triuškintas pačių naujausių santykių su Lenkija, bet vis dar gajus dėl Lietuvos liberaliųjų politinių jėgų unijinių aspiracijų. Būtina sau aiškiai pasakyti: Lenkija nėra ir negali būti ne tik strateginis, bet ir joks kitoks partneris, o tik kaimynė, kadangi Lenkijos ne tik sąmonėje, bet ir politikoje Lietuvos net ir šiandien tėra tiek, kiek jos suprojektavo 1791 metų Lenkijos konstitucija, klastingai tebevadinama gegužės 3-iosios konstitucija. Jos spalio mėnesio konstitucinis apendiksas padėties Lietuvos suverenumo požiūriu nieko nekeičia: ir lenkai, ir visa Europa iki pat Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 metais Lietuvos nemąstė ir nematė niekaip kitaip, kaip Lenkijos respublikos dalį, jos trečiąją žemę. Nemąsto ir dabar. Kažkas iš globalizmo teoretikų yra paleidęs apyvarton „nebūtinos valstybės“ sąvoką. Jeigu kada nors kiltų koks principinis Lietuvos ginčas su Lenkija, kas – Lenkija ar Lietuva – tarptautinio arbitražo būtų pripažinta „būtina valstybe“? Beveik aišku: lenkai savo pretenzijų neatsisakytų jokiu būdu ir niekada.
Ir štai kodėl. Prancūzų istorikas Renė Martelis praėjusio amžiaus pradžioje teigė, kad Lenkija neturi tautinės savimonės, nes lenkų nevienija gamtinė aplinka, o aristokratija neturi kito idealo, išskyrus gerą patogų gyvenimą. Mūsų amžiaus pradžioj šis autorius jau, matyt, lenkams tautinį identitetą pripažintų: į nacionalizmą suvienyta XX amžiaus karų, po savo tapatybės pamatais lenkų tauta, ko gero, net nejučiomis paklojo specifiškai lenkišką, kryžiuočių žiaurumu apvaisintą katalikybę. Žvilgterkite į Berznyko kapines Suvalkuose – kraupesnį vaizdą vargu bau pavyktų rasti.
Per beveik tūkstantį metų lietuvių santykių su lenkais Lenkija kaip valstybė niekada su Lietuva nėra pasielgusi garbingai. Žinoma, visų pirma turėtume pasižiūrėti į save: ar nesuteikėm jiems tokių galimybių? Pradedant nuo Jogailos užkariavimo, prie kunigaikštystės tikintis prisijungti lenkų karalystę, einant per Liubliną su visom ištikimybės ašarom, baigiant 1994 metų Lietuvos ir Lenkijos sutartimi, iš kurios visiškai eliminuotas didelės dalies Lietuvos okupavimo faktas – jokios ryškesnės lietuvių savarankiškumo ir nepriklausomybės pretenzijos. Tokia padėtis tebesitęsia, mums atkakliai pretenduojant į partnerius su paklusnumo teise, o Lenkijai kontroliuojant Lietuvą jau šiuolaikinėmis priemonėmis ir būdais – pigesnėmis prekėmis, energetika, NATO mandatu Lenkijos kariuomenei ginti Lietuvą agresijos atveju. Ir kt.
Opiausias šiandien iš moderniųjų kontrolės metodų – lenkų autonomijos Lietuvoje kūrimas prisidengiant LLRA vykdomos lenkų tautinės bendrijos teisių gynimu. Man patiko jaunųjų Rytų Europos studijų centro ekspertų Lauryno Kasčiūno, Vytauto Keršansko ir Lino Kojalos politologinis Lietuvos ir Lenkijos santykių struktūravimas, gana aiškiai apibrėžęs lietuviškosios savivokos kryptis ir jas privedęs prie LLRA problemos. Tačiau pripažinimas, kad Lietuvos ir Lenkijos kaip dviejų suverenių valstybių tarpvalstybinių santykių normalizuoti neįmanoma būtent dėl LLRA faktoriaus, ar nėra pripažinimas, kad mes ir vėl turime nusileisti Lenkijos spaudimui? Nes Lenkijos pozicija LLRA klausimu vienareikšmė: LLRA laimėjimai yra ir Lenkijos laimėjimai.
Kitaip, tiesą sakant, ir būti negali. LLRA kovoja dėl pavardžių ir vietovardžių rašymo lenkų rašmenimis ir lenkų kalba – ir tai yra Lietuvos lenkų pervedimas Lenkijos nacionalinės raštijos sistemon jiems dar liekant Lietuvoje. LLRA tyliai talkina platinant Lenko kortą, kurios turėtojas įsipareigoja būti ištikimas Lenkijos valstybei, – taip jis, dar likdamas Lietuvoje, įvedamas į Lenkijos pilietybės sistemą sušvelnintos pilietybės režimu. LLRA kovoja už lenkiškų mokyklų Lietuvoje mokymo ir ugdymo sistemos lenkiškumą – taip jaunoji karta dar Lietuvos finansuojamoj švietimo sistemoj įgyja lenkiškojo patriotizmo pamatus. Lenkų kalba, lenkiškasis patriotizmas, sušvelninta Lenkijos pilietybė, pagaliau – lenkiškai, tegul ir dvikalbiu variantu, pažymėta teritorija – kas tai, jeigu ne faktiškoji lenkų autonomija Lietuvoje, kuriai įteisinti bereikia tik politinių veiksmų ir juridinių sprendimų. Tai akivaizdžiai koreliuoja su Lenkijos „kresų“ politika, todėl pats laikas paklausti, ar Lietuvos lenkų rinkimų akcija nėra Lietuvai nelojali politinė organizacija, prilygintina garsiajai pereito amžiaus POV (Polska organizacija voiskova), kurią Pirmoji Respublika ryžtingai sudaužė, o Antroji su jos palikuone bendradarbiauja vyriausybinėje koalicijoje.
Kas tai, jeigu ne svarbiausia ne tik Lietuvos valstybės, bet ir lietuvių tautos egzistencinė problema? Ateinanti iš išorės, tačiau liečianti pačias giliausias ir skaudžiausias mūsų vidines problemas.
Ką daryti?
Sakyta ne kartą: Lietuvos vyriausybė nieko neprarastų atsisakiusi nelojalių politinių bendradarbių; Seimas turi parengti tokią sutarties su Lenkija redakciją, kurioje būtų numatytas bent atsiprašymas dėl pietryčių Lietuvos ir Lietuvos sostinės okupavimo praėjusio amžiaus pradžioje – tai būtų aiškus paliudijimas, kad Lenkija atsisako Gegužės 3-iosios konstitucijos nuostatų ir sutinka santykius su Lietuva grįsti valstybių suverenumo pagrindu. Mes visi turime pripažinti santykių su Lenkija problemiškumą ir eksponuoti bei demaskuoti jos pretenzijas tarptautinėje erdvėje. Trauktis nebėra kur. Konfliktas jau yra, ir geriau tegul jis išryškėja iki galo dabar, kol Europos Sąjunga dar ne visiškas chaosas.
Tai būtų mūsų valdžios žingsniai, galintys lygiuotis į ryžtingiausius tautos žingsnius, tokius kaip 1990 metų rinkimai į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, kaip 1992 metų referendumas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos, pagaliau – savo iškovojimų gynimas 1990-ųjų sausio dienomis. Tai leistų visa apimtimi pajusti, kad revoliucija – mūsų tikrojo išsilaisvinimo, išsilaisvinimo gyventi savo žemėje ir savo valstybėje revoliucija tęsiasi. Kol kas, deja, tenka kalbėti tik apie kibirkštį – 2013 metų kovo 11-osios žygį Gedimino prospektu nepaisant jokių draudimų.
Kad galėtume spręsti šiuos ir kitus klausimus visais visuomenės lygmenimis, turime daug ką pakeisti savyje. Esame beveik niekuo nebetikinti tauta. Gamtameldystė kažkur visai už nugaros, katalikybė šalia, šone, prieky – nežinia, jei ne islamas. Esame dar žodžio, o ne rašto tauta. Praradom taip ir neįsižiebusios revoliucijos idealus, naujų neradom. Paklydom tarp kelių iš esmės tokio pat tipo valdžių. Nesam susiorientavę nei savy, nei savo aplinkoje.
Kiekvienos civilizacijos Absoliutą personalizuoja jos Dievas. Kultūra irgi turi būti tikinti, nors tą tikėjimą nebūtinai siečiau su religija. Atgimimo metais maniau, kad mes turim galutinai apsikrikštyti, nes buvom ne tik nekrikštai, bet ir netikintys, nebent laisve, bet irgi perdėm realistiška. Paskui tapo aišku, kad tas kelias į išeitį neveda: lietuviškoji katalikybė, neturėdama lenkiškojo agresyvumo, tampa verkšlenančia ir nužeminančia, sutaikančia.
O nesusitaikymas su savim pačiu yra svarbiausias lietuvių tautos žmonių asmeninis uždavinys. Jo esmė tokia: pajėgsime ar nepajėgsime įveikti savo empirizmą, savo žemažiūriškumą, savotišką kultūrinį ėjimą paskui plūgą, matant tik vagą be horizonto? Pajėgsime – pamatysime ir dangų, ne tik žemę, o ir žemę galėsim pakelti į dangų, ne tik perkelti iš vienos Lietuvos vietos į kitą, tuo labiau – ne išparduoti užsieniečiams. Sugebėjimas reflektuoti save ir daiktiją, kultūros netapatinti su daiktais, o daiktus perkelti į kultūrą – tai vienintelis kelias išbristi iš pseudointelektinio liūno, ištrūkti iš šiuolaikinių mokytų beraščių minių, nesvarbu, kokiais vardais jie besivadintų – tai vienintelis kelias į tikrąjį išsivadavimą, į žinančiojo ir suprantančiojo žmogaus būvį. Intelektinė revoliucija yra mūsų buvimo šiame pasaulyje alternatyva. Jei norime būti, privalome išsivaduoti iš augališko vegetavimo, gyvūniškojo grobuoniškumo ir tarsi žmogiškojo asmeninio reiškimosi apžavų. Prie bendrystės (o ne vienybės) prieiti galima tik per supratimą ir susitarimą.
Susitarimas – tai raktas į valstybinio gyvenimo erdvę. Iš susitarimo kyla įstatymai, Konstitucijos, pilietybės, artikuliuotas patriotizmas. Susitarimų vykdymas ar nevykdymas rodo, kada protą reikia paremti jėga ir valia. To sugebėjimo mes neturim nė užuomazgų. Dėl to neturim nei demokratijos, nei valdžios, apie ką praėjusį sykį iš šios tribūnos kaip politologas teoretikas kalbėjo Vytautas Radžvilas. Mes tebetęsiam Persitvarkymą, kuris šiandien yra tapęs Prisitaikymu ir Taikstymusi. Kultūros revoliucija yra mūsų santykių su savimi pačiais aiškinimosi ir išsiaiškinimo būdas.
Kaip ją pradėti? Manau, jos užuomazgų jau esama. Visi, kas bando suvokti ir į šias dienas perkelti bei savo elgesį grįsti klasikiniais Europos kultūros principais, eina šios revoliucijos link. Ne skaitmeninė žinija, o antikos graikų mieste valstybėje užsimezgęs mąstymo kaip loginio konsekventiškumo teikiamas savęs ir aplinkos suvokimas, Kanto kritiškai sudėliotas baltiškojo empirizmo įveikimo metodikoje, yra tas kelias, kuriuo ir šiandieninio informacinio nužmoginimo atmosferoje žmogus gali atrasti save su savo protu, savo valia, o svarbiausia – su savo Absoliutu, – sąžine, kuri vienintelė šiandien begali pakeisti šiuolaikinio žinojimo nužudytąjį Absoliutą.
Tai – kelias į veiksnų asmens protą.
O kelias į valią? Kelias į valią prasideda sąžinėje, absoliutumo esamybiškume, kurį išdavęs ar pardavęs žmogus tampa gyvu lavonu, o paklusęs sąžinei – išeina į žygį, net jeigu tai grėstų žūtimi.
Sąžinė Lietuvoje bunda. Kol kas tai ją neužgesinusiųjų ar pabudinusiųjų asmeninis turtas. Viešas veiksmas tuos turtus gali sujungti į tautos sąžinę. Akivaizdžiausia jos apraiška būtų tautos būties susiejimas su jos žeme, čia telkiantis tiems, kurie aiškiai pasako, kad kitos vietos mums pasaulyje nėra.
Šio pasaulio skaldytojų, dekonstruotojų tikslas – išvaryti: išvaryti iš šio pasaulio, iš valstybės, iš tautos, iš savęs. Išvaryti kuo brangiau parduodant. Nes gamta jau išparceliuota. Lieka žmogiškųjų resursų perdirbimas ir pardavinėjimas.
Bet mes ne resursai. Mes žmonės. Žmonės visų pirma todėl, kad turim sąžinę. Štai kodėl iš savęs pasitraukti mes negalim. Štai kodėl aš sakau: revoliucija tęsiasi ir po Restauracijos cunamiu.
Paskaita skaityta Pro Patria renginyje Vilniaus mokytojų namuose (2013 m. kovo 22 d.)
