Lietuvos choreografų braižui niveliacija negresia

Jei turite pažįstamų šokio meno gerbėjų – kitą savaitę jų geriau netrukdykite: Vilniuje (trumpam užsukdamas į Kauną bei Klaipėdą) vyks tarptautinis šokio festivalis “Naujasis Baltijos šokis`03”. Kartu su svečiais iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, Rusijos, Suomijos, Danijos, Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Kanados savo naujausius darbus rodys ir keli lietuvių choreografai. “Veidui” – jų mintys apie šiuolaikinio šokio meno situaciją Lietuvoje.

Vilniečius palaikė užsieniečiais

Andrius Pulkauninkas, neseniai Valstybinio jaunimo centro “Debiutų zonoje” pristatęs šokio spektaklį “Skenduoliai”, teigia, jog iš esmės situacija šioje meno srityje per pastaruosius septynerius metus nepasikeitė: “1995-1996 m. pradėjo dirbti entuziastai – jie ir tebedirba. Tik kai kurių entuziazmas pradeda blėsti. Naujų vardų nėra”. Bet per tą laiką Muzikos akademijoje mokslus baigė ištisas Andželikos Cholinos vadovaujamas šokėjų kursas? “Tie žmonės buvo paruošti kaip atlikėjai, ne kaip choreografai. Nepastebėjau, kad kas nors iš jų degtų noru pradėti kurti patys. Bent jau esamomis (nesamomis) sąlygomis…” – sako jis.

“Skenduolius” A.Pulkauninkas jau parodė Berlyne, šią savaitę išvyksta į Švediją (taigi “Naujojo Baltijos šokio” festivalyje nedalyvaus). Iš anksto džiaugiasi galimybėmis pasimokyti pas Švedijoje gyvenančius šokio meistrus: “Šokis – kosmopolitiškas žanras, jis neturi tautybės. Žymiausi pedagogai gyvena ten, kur jiems geriausiai moka. Tarkim, japonišką “butto” šokio techniką šiuo metu protingiausia studijuoti Prancūzijoje, nes geriausi mokytojai gyvena ten”.

Kurios iš Europos valstybių šiuo metu virtę stipriausią tarptautinę trauką turinčiais šokio centrais? A.Pulkauninkas mini Vokietiją, Olandiją, Didžiąją Britaniją – ten dirbančių žymių choreografų dėka. Pastaruoju metu į priekį veržiasi Suomijos šokėjai – tai kryptingos šios valstybės kultūros politikos, leidusios pasikviesti žymius užsienio pedagogus, rezultatas.

Užsienio šiuolaikinio šokio specialistai lietuvius dar tik pradeda pažinti ir pripažinti. Dar svarbiau yra tai, kad Lietuvos gyventojai festivalių dėka pradeda suvokti, kas yra šiuolaikinis šokis. “Kai pirmąkart šokom Klaipėdoje, – prisimena kuriozą iš savo praktikos A.Pulkauninkas, – publika tik spektakliui baigiantis patikėjo, jog scenoje – savi, lietuviai, o ne užsieniečiai. Jie žino “Auros”, A.Cholinos stilių ir įsivaizduoja, kad Lietuvoje šiuolaikinis šokis būna tik toks. Jei esi kitoks – vadinasi, tu užsienietis”.

“Šiuolaikinis” – nereiškia “estradinis”

Choreografas Vytis Jankauskas, kuris premjerą “Naujojo Baltijos šokio” festivaliui stengiasi pateikti kasmet (šįkart pamatysime duetą “Nuskendęs slėnis” pagal Skirmanto Sasnausko muziką), irgi šaiposi iš atgyvenusio tautiečių šiuolaikinio šokio suvokimo: “Dar neseniai “šiuolaikiniai” būdavo suprantami ir netgi dėstomi kaip “estradiniai” – žodžiu, tokie šokiai prie baro. Lietuvoje šiuolaikinio šokio vystymuisi trūksta elementarių dalykų: salių, finansų, mokymo kursų”.

Pernai rugpjūtį V.Jankausko choreografinė kompozicija “Susitaikymas” buvo parodyta prestižiniame šiuolaikinio šokio festivalyje “Global Dance” Diuseldorfe – tai kol kas bene pati ryškiausia lietuvių choreografų darbų invazija į užsienio scenas. Beje, patys choreografai teigia, jog dažnai paprasčiau ir pelningiau yra išvažiuoti su spektakliais svetur, nei organizuoti juos Lietuvoje. Išimtis – tai vėlgi festivalis “Naujasis Baltijos šokis”, todėl V.Jankauskas ir stengiasi tokių progų nepraleisti: “Kadangi esu dalyvavęs įvairiuose festivaliuose užsienyje, galiu patvirtinti, kad mūsiškis tikrai aukšto lygio. Čia atvažiuoja ir žymių šokio specialistų, kurie dairosi atlikėjų savo festivaliams. Todėl “Naujasis Baltijos šokis” mums – ir langas į pasaulį”.

Choreografas teigia pastebėjęs, kad Europoje dabar madingas “šaltas”, techniškai nepriekaištingas šokis – “jokių emocijų”. Tai šiek tiek niveliuoja šokio braižą, darosi sunku atspėti kompozicijų autorių. Lietuvoje – atvirkščiai: saujelė aktyvių šiuolaikinio šokio kūrėjų turi savo individualų braižą, ir jų darbus supainioti būtų sunku. Gal taip yra todėl, kad trūksta išbaigtos šokio specialistų rengimo grandinės? “Sistema reikalinga, – tvirtina V.Jankauskas, gyvenantis iš šokio pedagogo duonos. – O kol ji pradės ar nepradės mus niveliuoti – daug vandens nutekės”.

Renkamas naujas kursas

Kaunietė choreografė Aira Naginevičiūtė jau penkerius metus dėsto šiuolaikinio šokio pagrindus Lietuvos muzikos akademijoje. Šįmet jai “suteikta garbė” surinkti ir savąjį keturiolikos būsimųjų šokėjų kursą. A.Naginevičiūtė, dirbdama su studentais, yra parengusi naują, europinius standartus atitinkančią šokio mokymo programą, kurią artimiausiu metu rengiasi aprobuoti šios akademijos vadovybė. “Jaunimas, kuris dalyvavo konsultacijose, buvo labai skirtingo choreografinio paruošimo, – pasakoja šiuolaikinio šokio dėstytoja. – Tačiau tikrai nesirinksiu studentų tik pagal fizinius duomenis ar technikos išmanymą. Man svarbu, kad šokėjas būtų ir aktorius, būtų asmenybė, sugebanti koncentruotis šokiui, transformuotis į savąjį personažą. Tik tokie artistai sugebės išgyventi Lietuvoje, kurioje darbo profesionaliam šokėjui rasti sunkoka. Geras pavyzdys – Gytis Ivanauskas, baigęs A.Cholinos šokėjų kursą. Jis dabar reikalingas visiems – ir choreografams, ir Oskarui Koršunovui, ir Gintarui Varnui…”

Pati A.Naginevičiūtė šįmet pelnė respublikos teatralų pripažinimą – “Arlekiną”. Apdovanojimas skirtas už šiuolaikinio šokio kompoziciją “Processus”, kurį prodiusavo Lietuvos šokio informacijos centras bei Lietuvos muzikos akademija. Choreografei tai suteikė vilties, kad greitai šiuolaikinis šokis Lietuvoje bus pripažįstamas lygiaverčiu kitiems menams – o tai reikš ir nuolatines spektaklių rodymo aikšteles, ir galimybes gauti stipendijas stažuotis, be kurių šokėjams tobulėti sunku. Šįmet A.Naginevičiūtė festivalyje savo projektų nerodys, nes finansinės sąlygos, kurias siūlė “Naujojo Baltijos šokio” rengėjai, jos netenkino: “Nusibodo dirbti pigiai, riboti save kiekviename žingsnyje. Jaučiu potraukį į šiuolaikinio šokio teatrą, kuriam reikalingi ir kostiumai, ir dekoracijos, kuriame nebūna nereikšmingų detalių. Apskritai šokis ir drama dabar ieško bendrų sąsajų; šokio teatras gręžiasi į dramos elementus, dramos režisieriai naudoja šokį kaip išraiškos priemonę. Žanrus sieja ir panaši vidinės transformacijos filosofija, kuri man irgi artima”. A.Naginevičiūtė tikisi, kad su savo studentais ateityje galės įkurti ir naują šokio teatrą. Antraip jaunųjų profesionalų perspektyvos dirbti Lietuvoje būtų miglotos; vieša paslaptis, kad gabiausi Lietuvos šokėjai, nerasdami vietos tėvynėje, priversti rinktis darbą užsienyje. “Lietuvoje šiuolaikinius šokius dabar kuria entuziastai ir mazochistai”, – nešvelnindama apibūdino savo pasirinktojo meno situaciją pašnekovė.