Antanas Baranauskas (1835 – 1902)

Baranauskas gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose, karališkųjų valstiečių šeimoje. Poetas augo kartu su trimis broliais ir seserimi. Trobesiai buvo menki, skurdi ir visa buitis, bet aplinkui buvo graži gamta. Kaip poetas brangino savo tėviškę, matyti iš jo eilėraščio „Naktis prieš atsisveikinant su gimtine”:

Išvažiuoju iš tokio mielo krašto, kur gimiau, kur mane glamonėjo motina, iš to krašto, kur ir mažiausiame kampelyje slypi tūkstančiai man brangių atminimų. Čia po berželiu ant kalno, ar čia prie klėtelės, arba vėl ant akmens, kur upė teka — čia savo lakiomis svajonėmis, mintimis pakildavau į aukštybes ir, lengvai skriedamas, aplėkdavau dausas, saules ir planetas, apžvelgdavau tūkstančius pasaulių, o mano mintims nebūdavo ribų. Arba toje pievoje, kur išsirangęs upelis per akmenėlius neša savo čiurlenančius skaidrius krištolinius vandenis, akimis glostydamas spalvingas gėles, mąstydavau ne kartą tardamas: „Malonu gyventi pasaulyje, kurį puošia tokie puikūs žiedai”. […]

Nuošalus kaimo gyvenimas gamtos prieglobstyje, kur platūs slėniai ir milžiniški kalnai, tamsūs gojai, niūksančios girios, platūs laukai, arimai juosia kaimo trobelę… Kaip malonu!.. Miegan užliūliuoja lakštingalos, o iš miego pažadina gaidžiai. Atgaivina šaltinio vanduo, o tamsus gojus vėsina…

Tris žiemas Baranauskas lankė pradžios mokyklą. Čia jis išsiskyrė darbštumu ir gabumais. Jam ypač sekėsi aritmetika. „Dar mažas tebebūdamas,— rašė senatvėje Baranauskas,— girdėjau aždavimą išrokuoti, kiek reikia pirkti jaučių, karvių ir teliukų už 100 rublių, kad būtų 100 štukų? — jaučiui 10 rublių, karvei 5, teliukui pusė rublio. Per ilgiausia tada ant pirštų išrokavau, jog išeina l jaučias, 9 karvės ir 90 teliukų. Potam net pasenėjau, beieškodamas pailgai ir paskersai po aritmetiką ir algebrą taisyklės tai rokundai”. Iš poeto dienoraščio sužinome, kad jis ligi trylikos metų ganęs tėvų bandą, žaidęs su vaikais, paskui metus tarnavęs liokajumi, meistravęs, porą metų tėviškėje dirbęs žemę, aštuonerių metų pradėjęs mokytis lenkų, o dešimties — rusų kalbos. Pats mokęsis groti klavikordu, smuiku, gitara ir armonika, bandęs tapyti, bet, neturėdamas pavyzdžio, negalėjęs tobulintis. Jaunuolį traukė mokslai. 1851 m. vasario 10 d. jis atvyko į Rumšiškių dvimetę mokyklą. Manoma, kad tai buvo valsčiaus mokykla su atskiru skyriumi būsimiems valsčiaus raštininkams, kuriuos čia pat, Rumšiškių valsčiaus raštinėje, apmokydavo raštvedybos — kaligrafiškai „cirkuliuoti” aplinkraščius, sudarinėti duoklių bei inventorių knygas. Šia mokykla Baranauskas labai nusivylė. Laiške tėvams jis rašė: ,,Jausdamas didelį potraukį mokytis ir jį labiausiai vertindamas, tariausi, kad valdiškoje gubernijos mokykloje bus mokoma to paties, kaip ir gimnazijose… Bet apsirikau…, nes nieko neišmokau ir dvejus metus sugaišau”. Ir šioje mokykloje jam laikas nepraėjo veltui, poetas daug skaitė ir daug ką suprato. Jaunuolis laiškuose džiaugėsi, kad iš knygų išmokęs daug gražių dalykų, kad knygos praskaidrinusios jo protą. Čia jis pradėjo mąstyti apie gyvenimo prasmę, apie žmogaus laimę, graužtis, kad ligi šiol taip mažai padaręs. Tada Baranauskas nusistatė griežtas gyvenimo taisykles, pasiryžo negerti alkoholinių gėrimų ir nerūkyti, atliekamu nuo pareigų laiku skaityti naudingas knygas arba rašinėti. Vertos dėmesio ir kitos Baranausko gyvenimo taisyklės, kurios reikalavo laikytis tylos — kalbėti tik tiek, kiek būtinai reikia, su nieku neįsivelti į vaidus, apie nieką niekados blogai nekalbėti, labiausiai saugotis melo, kas dieną tuo pačiu metu keltis ir gulti, laikytis valgymo tvarkos, valgyti tik prie stalo.

Rumšiškėse ėmė ryškėti ir poetiniai Baranausko gabumai. Mokytojų ir draugų pripažinimo susilaukė eilėraščiai apie metų laikus, Nemuno potvynį, Naujųjų Metų sveikinimai. Apie poetinio talento pripažinimą rašo ir pats Baranauskas savo dienoraštyje: „Iždininkas vakare pareikalavo mano eilių ir, jas perskaitęs, gyrė ir net nepatikėjo, kad visos iš tikrųjų mano… Mano eilės buvo skaitomos, dalyvaujant visiems valdininkams ir kanceliaristams, ir visi Rūmai griaudėjo nuo jų pagyrimų”.

Baigęs Rumšiškių mokyklą ir Kaune atlikęs praktiką, Baranauskas 1853 m. pavasarį išvyko dirbti valsčiaus raštininko padėjėju į Vainutą, pasienio miestelį. Čia poetas pajuto sunkų liaudies gyvenimą, liaudies rūpesčius ir vargus. Jau pirmąją darbo dieną savo dienoraštyje jis įrašė, kad į valsčių atvažiuoja „daugybė žmonių su skundais”. Kitoj dienoraščio vietoj vėl rašo, kad matąs daug rūpesčių ir sielvartų. Apie liaudies skurdą jis kalba laiške: „Duona brangi… Cholera, rodos, dar tebesiaučia kai kuriuose miesteliuose, o pas mus ir be jos dažnai ir apsčiai miršta bado išsekinti žmonės”. „O mano luome?!.. Kiek ašarų reikia išvysti ir dejonių prisiklausyti”,— dejuoja susijaudinęs jaunuolis kitame laiške. Valsčiaus raštininkas turėjo dalyvauti rekrūtų ėmime, sudaryti šaukiamųjų sąrašus. Ši liaudies tragedija irgi aprašoma Baranausko dienoraštyje.

Vainute poetas pažino caro valdininkų gyvenimą. Dienoraštyje ir laiškuose jis vis rašo apie jų nederamą elgesį: „Viršaitis nusigėrė… sukėlė skandalą… su raštininku susimušė”. „Žuvo Jurgaitis už pinigus, imtus iš rekrūtų…” „ …Nors badu mirk patvoryje, o net ir negyvą viršininkas privers eiti savo pareigas”. Vainute jaunuolis susidūrė su dvaro žmonėmis, su jų prabanga ir klastingumu. ,,…Ne kartą įpuoliau į priešo pinkles… nežinojau dvaro, jo pataikavimo ir intrigų, dviprasmių žodžių, mirksėjimų, kaip žmogui pataikaujama, o paskui prisitaikius, apkaltinama”,— rašė Baranauskas tėvams. Ypač daug nemalonumų jam pridarė vietos dvarininkai, kai jis pasipriešino jų kontrabandai. Bloga valdininkų ir dvaro įtaka atsimušė į stiprų poeto charakterį, analitinį protą. Nuo moralinės degradacijos jį gynė kultūros troškimas, poetinis įkvėpimas ir gamtos meilė.

Iš Vainuto Baranauskas buvo perkeltas į Raseinius, bet čia dirbo neilgai. Netrukus jis turėjo vykti į Sedą. Tarsi nujausdamas, kad ši vietovė jo gyvenime turės lemiamos reikšmės, klausė savęs: , „O Telšiai, Telšiai, o Žemaitija, Žemaitija! Kokią įtaką mano likimui padarysite?” Sedoje poeto gyvenimas pasisuko visai nauja linkme. Čia jis susipažino su poete K.Praniauskaite, kuri turėjo didelės įtakos Baranausko asmenybei ir kūrybai. Ji žadino jaunuolio pasitikėjimą savo jėgomis, skatino siekti mokslo, kurti, tarnauti savo liaudžiai. Apie draugystės pradžią poetas taip rašo dienoraštyje: ,,…Gavau p. K.Praniauskaitės eilėraštį „Dvasios atsiuntimas”… po poros dienų Sirokomlės „Pokalbius” ir pridėtas p. Praniauskaitės eiles, pavadintas „Jaunajam poetui”… Paprasta eilių intonacija…, vilties ir meilės žodžiai tose eilėse galingai prabilo į mane… To paveiktas, grąžindamas perskaitytą Sirokomlę, parašiau atsakymą: „Puikaus Žemaičių krašto poete”. Po kelių dienų į tas eiles sulaukiau atsakymo: „Už ką man teiki tokį garbingą vardą”, kur… ji suniekino visą mano nebrendusios vaizduotės nykumą ir labai padėjo man pabusti iš to letargo”. Be minėto eilėraščio, Baranauskas dar yra dedikavęs keletą kūrinių K.Praniauskaitei: „P.K.P.”, „Žemaičių poetei”, „Kilnioji Poete”. Juose rašoma, kad poetės daina žadinanti iš snaudulio, kaip tylus gegužės lietus palaimintu gėrimu pagirdanti sielą, dėkojama poetei, kad ji skatinanti kurti daineles broliams, kad jos dvasios tvirtumas būsiąs pavyzdys: „Ilgesingoje dainoje broliams padės iš storų praeities pelėsių atgaivinti tolimus mirusių amžių prisiminimus, juos papuošti nuostabiu svajonės žiedu, surinkti senus liaudies padavimus, kad atgytų jų kerintis grožis”.

Bet Baranauskui nebuvo lemta ilgai džiaugtis ta draugyste. Neišbuvęs nė trijų mėnesių Sedoje, jis turėjo kraustytis į Skuodą. „Prieš mano norą paskyrė mane Skuodo raštininku”,— guodžiasi poetas dienoraštyje. Visur valsčiaus raštininko darbas buvo nuobodus: rašyti mokesčių ir prievolių knygas, žiniaraščius, sudarinėti šaukiamųjų sąrašus, registruoti ir tvarkyti raštus, priiminėti duokles ir mokesčius. Slėgė beteisė mažo valsčiaus tarnautojo padėtis, atlyginimas buvo menkas — neužteko net maistui ir aprangai. Visi tie nemalonumai Skuode dar ryškiau buvo jaučiami. Apie tai Baranauskas kalba ir savo dienoraštyje: „Apleistas raštinės darbas, dideli įsiskolinimai, griežta pasų tvarka, aukštesnių valdininkų vienašališkumas priešiškomis įtemptomis aplinkybėmis, supainiotos valstiečių prievolių sąskaitos, valsčiaus vyresnybės piktnaudžiavimas… Valsčius didelis ir daug darbo reikalaujančios pareigos…, daug valsčiuje besipešančių grupių ir kitos nesuskaičiuojamos aplinkybės tarsi suplaukė į vieną, iš kur audra po audros, smūgis po smūgio daužė mane ir visaip nuodijo man ramybe ir sveikatą”. Stengdamasis išsivaduoti iš tų visų nemalonumų, Baranauskas nukreipia žvilgsnį į kunigų seminariją.

Padedamas K.Praniauskaitės brolio, įtakingo dvasininko O.Praniausko, ir kitų asmenų, poetas, įsigijęs Telšių bajoriškosios mokyklos 4 klasių baigimo pažymėjimą, 1856 m. rudenį įstojo į Varnių kunigų seminariją. Čia vyravo lenkiška dvasia, bet tarp klierikų buvo jaunuolių, mylinčių savo kraštą ir savo kalbą. Prie tokių priklausė ir K.Kairys bei P.Viksva, su kuriais Baranauskas greitai susidraugavo. Juos jungė patriotiniai ir kultūriniai interesai. Visi trys jaunuoliai pasiryžo lenkiškoje seminarijos atmosferoje tarpusavyje tekalbėti tik lietuviškai. Baranauskui didelės įtakos turėjo ypač K.Kairys. Jam dedikuotuose eilėraščiuose Baranauskas apie savo bičiulį atsiliepia labai pakiliai. „Broli Klemensai,— rašoma poezijos rinkinio įraše,— Tavo jaunuoliška dvasia ir Tavo tyki daina skamba tokiu taktu, kad nuostabi gaida, tyli ir virpanti, iš krūtinės išblaško pasaulio smūgius. Ir mano sielą patraukia…” Baranauskas džiaugėsi K.Kairio draugyste ir troško su juo kasdien bendrauti. Varniuose Baranauskas palaikė ryšius ir su lietuvių kalbos puoselėtoju A.Kašarausku. Šio prašomas, Baranauskas užrašinėjo Anykščių apylinkių liaudies dainų melodijas.

Seminarija turėjo gausią biblioteką. Poetas daug skaitė, brendo jo talentas, kuris greitai buvo kitų pastebėtas. M.Valančius paprašė parašyti giesmių aukštaičių tarme jo leidžiamam giesmynui. Baranauskas sukūrė penkias giesmes. Čia subrendo ir reikšmingiausi jo kūriniai „Dainų dainelę” bei „Anykščių šilelis”.

Baigęs Varnių kunigų seminariją, Baranauskas, kaip gabus jaunuolis, J.Dovydaičio, kuris tuo metu buvo M.Valančiaus sekretorius, iniciatyva 1858 m. buvo pasiųstas studijuoti į Peterburgo dvasinę akademiją, kurią baigė 1862 m.

Dvasinės akademijos siųstas, Baranauskas 1863 – 1864 m. buvo išvykęs į užsienį gilinti studijų Miuncheno, Liuveno ir Romos universitetuose. Atostogaujantį Insbruke, jį pasiekė žinia apie 1863 m. sukilimą, kuriame dalyvavo poeto broliai Jonas ir Anupras. Už dalyvavimą sukilime jie buvo ištremti į Sibirą, iš kur sugrįžo tik po 12 metų. Susirūpinęs poetas rašė tėvams: „Tamstos man parašykit apie Joną, Anuprą ir Steikūną, ar da negrįžo namuos. Tamstos ar da gyvi krutat?!! Būkit sveiki, tik kepkit visus obuolius, ba čėsas nesveikas”. Obuoliais Baranausko tėvai vadinę sūnaus eilėraščius. Poetas, dėl jų nerimaudamas, šiame laiške prašo juos sudeginti. Bet motina juos išsaugojo, visą sukilimą nešiodamasi užantyje. Iš tolesnių šio laiško žodžių galima spręsti, kad poetas pritarė sukilimui. Yra žinių, jog buvo lietuviškai parašęs net atsišaukimą į savo tautiečius, tik nuodėmklausiui įsakius, jį įmetės į ugnį. Poetą, be abejo, sujaudino ir žinia apie jo artimiausio bičiulio K.Kairio ištrėmimą į Sibirą ir tragišką mirtį. Baranausko nuotaikos 1863 m. sukilimo laikotarpiu atsispindėjo eilėraštyje „Ko gi skaudžia man širdelę”. Į Peterburgą Baranauskas grįžo 1865 m. ir buvo paskirtas akademijos dėstytoju. Bet jo pažiūros nepatiko akademijos vadovybei, ir tais pačiais metais jis grįžo į Lietuvą. Čia buvo paskirtas Kauno katedros vikaru, o nuo 1867 m. kunigų seminarijos profesoriumi: Baranauskas dėstė įvairias teologines disciplinas, o vėliau ir lietuvių kalbą. Pats jis ėmėsi lietuvių kalbos tyrinėjimų, sudarė savo rašybos sistemą, pagrįstą garsų kilmės principu. Baranauskas pripažino, kad rašyba turi būti bendra, o šnekėti siūlė tarmiškai. Savo tarmių studijomis Baranauskas padėjo pagrindus lietuvių dialektologijai. Jis buvo ir pirmasis lietuviškų gramatikos terminų kūrėjas.

1884 m. Baranauskas buvo paskirtas Žemaičių pavyskupiu. Šiuo metu jį buvo vergte pavergusi matematika. Laiške H.Vėberiui guodėsi, kad matematika „loskos” neprašanti, „prisispyrusi speičia, ir gan — nors tu kur gyvas dėkis”. Aprašydamas skaičiavimus, pastebi, kad „kruvina buvo procia”. Šioje srityje būdamas savamokslis, didesnių atradimų nepadarė. Bet ir čia minėtinas kaip lietuviškų matematikos ir ypač geometrijos terminų kūrėjas. 1897 m. Baranauskas buvo paskirtas Seinų vyskupu. Atliekamu nuo pareigų laiku jis atkakliai dirbo, vertė į lietuvių kalbą bibliją. Baranauskas mirė 1902 m. lapkričio 26 d. askezės ir fizinių negalavimų išsekintas.