Su rugiagėlės žiedu pagurklyje
Jūsų dėmesiui keletas pasakojimų apie gamtą, medžioklę. Autorius – senas medžiotojas, miškininkas ir gamtos mylėtojas Vytautas Ribikauskas. Šie pasakojimai įvairiu laiku išspausdinti laikraščiose “Ūkininko patarėjas”, “Kauno diena”, “Tėviškės žinios ” ir kituose leidinuose.
***
Pavasarį beveik kartu su lakštingalomis į upių deltų karklynus, paežerių pelkėtus pakraščius sugrįžta maži, paslaptingi, reti Lietuvoje giesmininkai – mėlyngurklės.
Kai prieš 40 metų savo tėviškėje, Vilkaviškio rajone esančiame nedideliame durpyne, su arklių pora sunkiai klampodamas ratuku minkiau durpių masę, pagal suvalkietišką technologiją ruošdamas durpes kurui, pamačiau visai prie pat manęs nutūpiantį mažą karklažvirblio dydžio paukštelį su ryškiai mėlyna dėme pagurklyje. Žado netekau.
Gana kuklių spalvų paukštelis (pilka nugara, ruda uodega) turėjo ryškiai mėlyną šilku blizgantį pagurklį, juodu dryželiu atskirtą nuo rudos krūtinės, su balta dėmele viduryje. Sakytum, mažam paukšteliui smeigtuku buvo prisegtas rugiagėlės žiedas. Tarsi iš pasakos nusileidęs paukštelis, grakščiai kilnodamas rudą uodegą, dideliais šuoliais striksėjo dar nepraskydusios durpių masės pakraščiais ir kraipydamas galvą dairėsi laimikio. Suradęs kažkokį durpės tyrėje įklimpusį vorą, kaipmat sudorojo ir toliau nustriksėjo tiesiai po arklių kojomis.
Iš profesoriaus T.Ivanausko knygų žinojau, kad šis nuostabus paukštelis vadinamas mėlyngurkle. Profesorius rašė, kad tai retas Lietuvoje giesmininkas, pastebėtas tik Nemuno deltoje ir prie Žuvinto ežero. Man tais laikais šios vietovės atrodė tokios tolimos ir paslaptingos. Ir štai šis gamtos stebuklas čia, mano tėviškėje. Tada man tarsi atsivėrė akys. Ėmiau vis labiau gilintis į prof. T.Ivanausko knygas, ir tų “stebuklų” tėviškės pelkutėse ir laukuose vis gausėjo. Tie retieji gyvūnai ne visada būna jau tokie reti – ne visada juos pastebime.
Mėlyngurkles apie 100 ha dydžio durpyne vėliau matydavau nuolat. Išmokau jas atskirti pagal giesmę, beje gana malonią, jungiančią įvairių kitų paukščių giesmininkų balsus, netgi garsiosios lakštingalos trelių nuotrupas. Mėlyngurklių patinėliai čiulba dažniausiai, kaip ir lakštingalų, vakarais ar ankstyvais rytmečiais. Iš karklų viršūnių čiulbėdami jie kyla į orą ir nenutraukdami giesmelės vėl leidžiasi įstriža linija į savo buveines krūmų viršūnėse.
Mėlyngurklės – didelės slapukės. Kaip ir lakštingalos jos gyvena pusiau naktinį gyvenimą tankių karklynų, susimaišiusių su nendrynais ir kita pelkių augalija, paunksmėje. Lengviausia jas būdavo pamatyti kasant durpes. Palikę vešliu durpyno sąžalynus, paukšteliai išskrisdavo ieškoti maisto ant džiovinamų durpių “lysvių” ar strykčiodavo, ieškodami įvairių kirminų ant jau pradžiūvusių durpių “plytų”. Vėliau toks durpių ruošimas kurui baigėsi. Durpynas apaugo tankiais karklų, ievų, šaltekšnių krūmais, beržynėliais, juodalksniais, drebulėmis. Aikštelėse tarp krūmų ir medelių suvešėjo neįžengiami, lipikų priaugę avietynai, o šlapiose vietose mūro siena pakilo nendrynai. Mėlyngurkles pamatyti tose džiunglėse buvo sunku. Nebežinau, ar gyvena dabar šie paslaptingi paukšteliai su rugiagėlės žiedu pagurklyje (beje, tokie puošnūs yra tik mėlyngurklių patinėliai) tėviškės durpyne.
Jau daugiau kaip 20 metų, kai tėvų sodybos vietoje ir plytgalio nerasi… Vis rečiau bepavyksta užklysti į gimtąsias vietas, o valandai kitai užsukęs nesurasi slapukų paukščių iš pasakų karalijos. Durpynas ne itin pakitęs. Tik gerokai sustorėję juodalksniai, beržai ir drebulės, o po jų lajomis apnykę karklai. Išartos ir durpyno pakraščių pievos. Jeigu paslaptingiesiems paukšteliams neatsitiko kokių kitokių nelaimių, išlikusioje aplinkoje jie dar galėtų gyventi. Dar vis puoselėju viltį kada nors, atitrūkęs nuo vis nepabaigiamų darbų ir reikalų, nuvykti į durpyną ir susirasti jaunystės laikų paslaptinguosius giesmininkus.
Tenegąsdina jaunųjų ornitologų paukščių aprašymuose pavartoti žodžiai “retas”, “mažai žinomas”, “pastebėtas tik keletą kartų”. Kas atkakliai ieško, tas randa. Jeigu ir ne tą stebuklą, kurio ieškojo, tai kitą.
Mėlyngurklė, kaip reta, nepakankamai ištirta paukščių rūšis, ketvirta kategorija įrašyta į Lietuvos, Estijos, Lenkijos, RUsijos (Kaliningrado srities) bei Baltarusijos raudonąsias knygas. Lietuvos raudonojoje knygoje paminėtos šių paukščių perimvietės Nemuno deltoje, Nevėžio žemupyje, Marijampolės rajone.
Deja, VIlkaviškio rajonas nepaminėtas, nors tais tolimais metais aptiktos mėlyngurklės gimtajame durpyne.
Belieka tik pasidžiaugti, kad ekonominiai ir politiniai pakitimai mūsų šalyje sustabdė vis didėjančiais mastais natūralią gamtą niokojusius melioratorius. Gal bent išliks tos pelkės ir tos trumpos natūralių upelių atkarpos, kurios dar yra šiandieną. Kuo daugiau išliks natūralių biotopų, tuo didesnė bus mūsų gyvūnų ir augalų įvairovė, tuo plonesnė darysis Raudonoji knyga.
Kauno diena, 1999 06 15
