Šernas pasirodė daug stipresnis

Dubravos girioje (Kauno r.) medžiojome šernus su laikomis. Eglynėlyje pasigirdus lojimui, pagal išankstinį susitarimą į įvykio vietą nuskuodžiau pirmas: ogi draugo Antano rusų europinis Džekis įsikirtęs į ūgtelėjusio šernioko šerius.

Šauti nebuvo kaip, tad padėdamas šuniui stvėriau šerna už uodegos. Šmėstelėjo mintis – pajuokausiu, atsivesiu į medžiotojų liniką gyvą šerną, kaip buvau ne kartą padaręs.

Šuo, pajutęs, kad medžiotojas perėmė iš jo žvėrį, nuskuodė paskui likusią šernų bandą. Manasis ilgašnipis, atsigavęs nuo grumtynių su šunimi, pradėjo mane tempti per brūzgynus.

Kad galėčiau į žvėrį tvirčiau įsikibti ir kita ranka, šautuvą padėjau ant pasitaikiusio kelmo ir pabandžiau laisvąja ranka šerną nustverti už užpakalinės kojos. Tačiau eglaičių šakos ir šaltekšnių brūzgynas plakė į veidą, turėjau sklaidyti šakas.

O ilgašnipis vis didino greitį. Supratau, kad iš šuns perėmiau ne šiumetį paršelį, o, matyt, nelabai įmitusį vėlyvą pernykštuką. Krūmų šakos vis greičiau šmėkščiojo pro akis, skaudžiai plakdamos veidą.

Teko šerną paleisti ir medžioklės draugams nebuvo ką papasakoti: kas su šunimis nėra vaikęsis šernų eglynėliuose, tas tokiomis istorijomis nepatikės.

Lietuvos rytas, 1999 01 22