Ko tik medžioklėje nebūna
Jūsų dėmesiui keletas pasakojimų apie gamtą, medžioklę. Autorius – senas medžiotojas, miškininkas ir gamtos mylėtojas Vytautas Ribikauskas. Šie pasakojimai įvairiu laiku išspausdinti laikraščiose “Ūkininko patarėjas”, “Kauno diena”, “Tėviškės žinios ” ir kituose leidinuose.
***
Šernė su trim kojom
Medžiojome šernus netoli Lekėčių, dabartinio “Ovos” medžiotojų klubo plotuose. Vietinių nurodytu maršrutu šernų ieškoti nuėjome dviese su trimis laikomis. Po kiek laiko tankiame eglių jaunuolyne pasigirdo šunų lojimas.
Iš jų elgesio supratau, kad laikos aptikusios vieną šerną: pamaniau, kad nelabai stambų patiną. Tačiau tankiame eglynėlyje sunku buvo greitai pasirinkti momentą sėkmingam šūviui. Nors laikos aršiai atakavo žvėrį, šernas nuolatos keitė vietą. Keletą kartų žvėrį pamačiau šūvio atstumu, bet iššauti vis sutrukdydavo tarp eglaičių šmižinėjantys šunys. Kelis kartus pamatęs šerną, supratau, kad tai ne kuilys, o šimtinė (sveria 100 kg) kiaulė.
Tais laikais šernų buvo daugiau, tad daugelis medžiotojų būrelių bent pirmoje šernų medžioklės sezono pusėje medžiodavo ir pateles. Ilgokai panardęs eglynėlyje, pagaliau pritaikiau momentą, kai visi šunys buvo atšokę nuo žvėries, ir iššoviau. Įsiminęs žvėries kritimo vietą, nuėjau į medžiotojų liniją. Ir koks buvo visų, o juo labiau mano nustebimas, kai su keletu medžiotojų nuėjęs ištempti žvėries pamatėme, kad nušautoji šernė teturi tris kojas.
Visiškai nebuvo vienos priekinės kojos. Ne tai, kad koja būtų buvusi anksčiau numušta šūvio, kaip kartais pasitaiko, – jos nebuvo visiškai, matyt, nuo pat šerno gimimo. Žvėries šone, kur turėjo būti koja, oda buvo lygi, be jokio rando. Tik stebėtis beliko, kaip šernė ant trijų kojų taip greitai bėgiojo eglynėlyje, netgi sėkmingai atsimušinėdama nuo trijų agresyvių šunų, kad net negalėjai įtarti ją esant invalide.
Netgi patys seniausi būrelio medžiotojai kraipė galvas, sakydami, jog tikrai nepatikėtų, kad taip gali būti, jei patys savo akimis to nematytų.
Kaip šernas šautuvą atėmė
Su laikomis šernus medžiojome Dubravos girioje. Į mažą, bet tankų eglynėlį, kuriame tą sezoną jau buvau nušovęs trejetą vienišių kuilių, įlindau kartu su trimis laikomis. Lojimas pasigirdo iš karto. Kadangi šauti tankmėje, kai žvėrį puola trys šunys, rizikinga, iššokau į netoliese esančią kvartalinę liniją. Vos ne kartu su manimi į liniją iššoko ir šernas – vėl nemenkas vienišius, jau ketvirtas toje pačioje vietoje. Netoliese yra ąžuolynas, o tą rudenį buvo gausus gilių derlius, tad šernai, jų prisišveitę ir tingėdami toli eiti, guolius įsiruošdavo kad ir mažame, bet tankiame eglynėlyje, esančiame prie pat ąžuolyno.
Iššoviau skubotai, kol dar nuo žvėries buvo kiek atsilikę šunys ir kol šernas nespėjo pasislėpti eglaitėse už kvartalinės linijos. Sužeistas kuilys krito vietoje, o ant jo suvirto visi trys šunys. Skubiai pertaisiau šautuvą, nes iš patirties žinojau, kad po skuboto šūvio iš didelio šerno gali visko laukti. Taip ir atsitiko: šernas pamažu pradėjo keltis, nors iš visų pusių jį laikė į šerius įsikirtę šunys, trukdantys žvėrį pribaigti šūviu.
Kadangi šernas atrodė gana silpnas, perėmęs šautuvą į kairiąją ranką, dešiniąja išsitraukiau medžioklinį peilį ir nutariau juo žvėrį pribaigti. Priėjau prie sunkiai besikeliančio kuilio. Net neįmanoma suprasti, iš kur jėgų pasisėmęs, jis staiga padarė tokį didelį šuolį, kad akimirksniu atsidūrė prie manęs. Kaip kamščiai iš šampano butelių, į šonus nulakstė šunys, o kuilys, atsidūręs prie mano kojų, savo ilga tvirta kruvinom putom aptiškusia knysle trenkė į nuleistoje rankoje laikomo šautuvo buožę.
Šautuvas, kaip strėlė paleista iš lanko, išlėkė į viršų ir, apsivertęs ore, vamzdžiais įsmigo į sniegą. Šunys vėl suvirto ant sužeisto žvėries, nukreipdami jo dėmesį nuo manęs. Pasistvėriau šautuvą, bet jokios naudos iš jo nebuvo, nes vamzdžiai buvo užkimšti sniegu ir samanomis.
O šernas vis dar bandė pasitraukti į eglaičių tankmę. Buvau jaunas ir vikrus. Užšokau ant kuilio nugaros raitas tarp šunų ir suvariau peilį po šerno mente. Padaręs dar keletą žingsnių, vienišius sukniubo, o aš, nusipjovęs lazdyno vytelę, krapščiau iš šautuvo vamzdžių sniegą. Medžioklės draugams girtis nebuvo kuo – galėjo ir blogiau baigtis.
Valstiečių laikraštis, 1999 02 23
