Kai Paveikslai Mokosi Bėgioti…

Vis daugiau šeimų įsigyja vaizdo kameras. Filmuotame archyve geriausiu atveju turime užfiksavę savo tėvus, tačiau prosenelių, proprosenelių tikrai neturime, nebent yra išlikę senų pageltusių fotografijų. Kaip jas perkelti į filmuotą medžiagą? Tai lengvai galima padaryti. Tereikia tik keleto instrumentų ir įgūdžių. Pabandykime.

Senosios fotografijos ir atvirukai dulka sudėti stalčiuose, o senųjų siaurajuosčių begarsių filmų taip pat niekas nebenori žiūrėti. Nesuskaičiuojamų televizijos programų, besisukančių ratu lyg laikrodžio rodyklės, bei superfilmų su stereogarsu amžiuje žiūrovų pojūčiai turi būti dirginami jau gerokai stipriau. Ir pirmiausia vaikus bei paauglius dar galima patraukti, jei dirbama naudojant tuos pačius triukus kaip kino ir televizijos produkcijos gamintojai. Lažinamės, jeigu ne taip! Rengdami savo pačių “šeimynines istorijas” tikriausiai randate labai nedaug filmuotos medžiagos. Kas anuo metu galėjo sau leisti įsigyti kino kamerą! Dažniausiai tik pageltusios nuotraukos pasakoja prosenelių ir jų meto istoriją. Tačiau kaip tik tuos užfiksuotus momentus reikia sumaniai perkelti “į sceną”. Reikia su vaizdo kamera prieiti visai arti ir atrinkti tinkamiausius paveikslų fragmentus. Mums artimų žmonių atvaizdus galima pateikti atskirai vieną po kito. Arba iš lėto siūbuoti [mojuoti] virš fotografijos. Atrodančios svarbios detalės gali būti ir iškeltos [pakeltos]. Visiškai nereikėtų slėpti, jog čia panaudotos nuotraukos. Priešingai, prieš jau įjungtą kamerą galima atversti seną albumą ir iš lėto pritraukti pirmąją nuotrauką, užpildančią visą formatą. Tos rūšies nuotraukų pavyzdžius galima paprasčiausiai atsišviesti naudojant reprostalą. Jeigu turite seną 8 mm kinojuostą, būsimo filmo įžangą galima pradėti tokia scena. Reikia pastatyti projektorių bei ekraną ir tą pageltusią juostą su proseneliais įvesti. Videokamera stabteli kairėje garsiai burzgiančio projektoriaus pusėje, filmas pradedamas rodyti ir vaizdo kamera lėtai sukasi ekrano link, kuris užpildo visą formatą. Nieko tokio, jeigu vaizdas trūkčioja ar perspektyvos atrodo kiek iškreiptos. Pagaliau tokia scena žiūrovui tik vaizdžiai iliustruoja, kokiu laiku vyksta veiksmas.

Garsas suvienija vaizdus

Norint kino medžiagą ir įterptas, sukaišiotas fotografijas sujungti į vieną visumą, reikia sugalvoti tinkamus perėjimus nuo scenos prie scenos. Maždaug taip: kamera sukasi link prosenelių namo, pvz., “Bokšto gatvė 24”; iškarpa [pjūvis]: ką tik atvykusios jaunavedžių poros nuotrauka rodoma tuojau po jo. Žinoma, tie paveikslų srautai gali pasirodyti mėgėjiškai surežisuoti, jeigu bus netinkamas garsas. To meto gatvės dainelės [kiek įmanoma – originalai] galėtų sudaryti senamiesčio nuotraukų foną ir tą trapią paveikslų medžiagą paversti harmoninga visuma. Kai tik tai pasidaro įmanoma, viskam reikia parinkti kuo autentiškesnį garsų foną.

Jeigu veiksmas vyksta kaime, reikia natūralių gamtos garsų, t.y. paukščių čiulbėjimo, lengvai medžių šakas šlaminančio vėjo. Tokią atmosferą jau ir šiandien galima užfiksuoti mikrofonu. Norint iš to paveikslų ir garsų srauto padaryti patrauklų videofilmą, reikėtų dar ir pasakotojo, kuris komentuotų įvykius. Patys verčiau nekalbėkite, o paieškokite kiek galima jaunesnio pasakotojo. Geriausiai įgarsinimui tiktų 13-mečiai giminės pratęsėjai. Jie galėtų tuos paveikslus kuo ramiausiai komentuoti naiviu ir net stačiokišku tonu: “…o čia matote prosenelį Gedą dėliojantį malkas, tai juk pritinka dykūnui…” Žinoma, pakankamai ūgtelėjęs palikuonis prosenelį jau pavadintų Gediminu, ir tai atrodytų gal ir per daug žavu. “O čia Gedas apkabina mūsų prosenelę. Elena turėjo iš tiesų puikią figūrą! Tik su tais skarmalais aš negalėčiau apsiprasti”. Prosenelė Elena tokius komentarus praleidžia pro ausis, lyg jos čia nebūtų, tačiau šypsena kitame paveiksle išduoda, kad jos niekas neišmuš iš vėžių. Muzikinė užuomina: “Ką čia darai su keliu, mielas Gedai”, ekrane – karčema, nufilmuota iš seno atviruko pilnutėlė šokių salė. Komentaras: “Čia – mėgstamiausia Gedo ir Elės gegužinė. Atrodo, ten jie ir susipažino”. Abu apsirengę savo geriausiais sekmadieniniais drabužiais. “Kaip jie, apsirėdę tokiais skarmalais, galėjo susipažinti, man, be abejo, lieka mįslė”. Pastabos, žinoma, neturėtų būti vien storžieviškos. Be to, jos turėtų būti orientuotos į nuolat augančio berniuko perspektyvą. Pasvarstykite jau atrinkdami paveikslus, kas iš anų laikų galėtų labiausiai dominti jaunimą. Berniukus greičiausiai traukia tokie technikos išradimai kaip geležinkelis ir automobilis. Arba pirmieji lėktuvai. Mergaitės gali būti sužavėtos karietų blizgesio. Visos šios aplinkybės tik pabrėžia prosenelių gyvenimo pojūtį. Atitinkamus paveikslus nesunkiai galima perimti iš istorinių filmų bei dokumentikos. Tuomet tik būtų svarbu ir šias scenas iš naujo įgarsinti, kad eigoje nebūtų jokių šuolių. Garsas, kaip sakėme, turi viską sujungti [suvienyti]. Jeigu neturite videoprocesoriaus su garso maišymo pultu, reikėtų gauti nors nedidelį garso maišymo pultą. Optimalus modelis būtų su vadinamaisiais aukštutinio futstoko įėjimais [angomis] ir mikrofono įjungimu. Stereobalansas turėtų būti reguliuojamas kiekvienam įėjimui atskirai.Tuomet komentaras gali palengva eiti iš dešinės, arba garsai [šlamesiai] tuo pačiu pasukimu keliauja su paveikslu drauge. Pro šalį dardantis lokomotyvo tempiamas traukinys išnyra paveikslo dešinėje, o jo šnypštimas visų pirma girdimas tik dešiniajame garsiakalbyje. Taigi naudodami įvairius triukus jūs namuose įkursite savotišką kino studiją.

Filmo montuotojo įrankiai

Senas fotografijas ir didesnius pavyzdžius paprasčiausia [per]fotografuoti naudojant reprostalą. Tai atliekant, vaizdo kamera pritvirtinama prie vertikalaus strypo (tinka seno didintuvo stovas), ir jį paslankiai galima stumdyti aukštyn bei žemyn. Tokie reprostalai gaminami ir parduodami su apšvietimo dėže arba be jos. Papildoma apšvietimo dėžė turi prasmę, jeigu dar ir diapozityvus reikia perkelti į video. Jeigu jau labai dažnai tenka perkėlinėti diapozityvus arba dar ir negatyvus į video, patogus sprendimas būtų įsigyti dia-duplikatorių, kurį galima prisukti prie vaizdo kameros filtro sriegio. Taigi iš diapozityvų galima tikslingai parinkti paveikslų iškarpas arba palengva priartinti diapozityvų detales. Priešingai, prasmės įsigyti duplikatorių suteiktų poreikis perkėlinėti negatyvus. Vadinamasis dichroitinis filtras prisukamas tarp vaizdo kameros ir videokopijuotojo ir tokiu būdu negatyvai paverčiami pozityvais. Naudojant perrašymo dėžes galima fotografuoti ne tik diapozityvus, bet ir siaurajuosčius filmus bei, reikalui esant, atvirukus ir nuotraukas.

Papildomai įgarsinti stereogarsu!

Seni vaizdo filmų vilkai galėtų prieštarauti: įgarsinti papildomai stereogarsu – su kokiu vaizdo magnetofonu tai būtų įmanoma? Teisingai! Tai įmanoma tik padarius vieną triuką. Visas garsas lygiagrečiai su vaizdu įrašomi į stereokasetinį magnetofoną arba, pvz., į DAT rekorderį. Kadangi garsas neturi būti sinchroniškas lūpų judesiams, keičiantis scenoms neiškyla jokių problemų. Be to, garsas visada bus profesionalesnis, jeigu šokinės, t.y. nesikeis kartu su paveikslu. Sykiais jis gali įsijungti anksčiau negu nauji paveikslai, kitą kartą – porą sekundžių vėliau. O dažnai jis paprasčiausiai perbėga, kad paveikslus išlaikytų kartu. Kai pagaliau video- ir audiodalys sukomplektuotos, jos tuo pačiu metu perrašomos [perkeliamos] į namų magnetofoną. Reikia videosignalą [geltonas tamprus Cinch kabelis arba… jungiklis prie S-VHS] sujungti su įrašymo magnetofonu, o audioišėjimus [Cinch raudona/balta] – su videomagnetofono audioišėjimais [įvadais]. Paskui įjungti videomagnetofoną įrašymo režimu, tada tuo pačiu metu – audiokasetinį magnetofoną ir vaizdo kamerą arba antrąjį videomagnetofoną, ant kurio jie buvo sumontuoti. O juk būtų gražu, jeigu senosios fotografijos ir filmai prisikeltų naujam gyvenimui. Žiūrovai mažumėlę šypsodamiesi ir susimąstę bandytų suvokti tolimą prosenelių pasaulį. Galbūt net šelmis mažasis komentatorius staiga susivoktų, jog bet kuri ateitis keliauja iš praeities.