Jaukūs mangutai
Jūsų dėmesiui keletas pasakojimų apie gamtą, medžioklę. Autorius – senas medžiotojas, miškininkas ir gamtos mylėtojas Vytautas Ribikauskas. Šie pasakojimai įvairiu laiku išspausdinti laikraščiose “Ūkininko patarėjas”, “Kauno diena”, “Tėviškės žinios ” ir kituose leidinuose.
***
Vieną liepos vakarą medžiotojas Artūras Gedminas, sėdėdamas bokštelyje prie Kauno marių karklynų, už Piliuonos pakaunėje, laukė bene į avižų lauką užsuks pasmaguriauti šernas ar stirninas. Tačiau pritemus atsliūkino usūrinis šuo. Jis buvo vasariškai beveik plikai “išsirengęs”, su susivėlusia uodega ir tik ilgo plauko “bakenbardai” styrojo galvos šonuose. Kiek pašmirinėjęs avižų lauko pakraštyje žvėrelis atitipeno tiesiai po bokšteliu. Trumpindamas ilgą žvėrių laukimo vakarą medžiotojas bokštelyje gliaudė saulėgrąžas. Iš bokštelio byrančiais saulėgrąžų lukštais susidomėjo usūriokas. Tada šaulys jam tiesiai ant nugaros pabėrė saujelę neišlukštentų sėklų. Kiek išsigandęs žvėrelis šastelėjo į šoną, bet tuoj sugrįžo ir ėmė doroti saulėgrąžas. Kramtė jas su visais lukštais – net dantys girkšėjo. Atrodė, šalimais karklus būtų pradėjęs griaužti bebras. Vieną saulėgrąžų saujelę medžiotojas pabėrė į vandens klaną, telkšantį prie bokštelio, šunėkas ilgai nesvarstęs įbrido vandenin ir surankiojo visus vandens paviršiuje plaukiojančius grūdus. Taip šaulys sušėrė žvėreliui visas saulėgrąžų atsargas, o mainais gavo malonumą stebėti tokį neįprastai jaukų žvėrelį. Ir laikas visiškai neprailgo, kol į avižas grakščiai įžingsniavo stirninas. Beje, dorodamas saulėgrąžas mangutas visiškai nereagavo į prožektoriaus šviesą, nors buvo apšviečiamas maždaug iš trijų metrų atstumo.
Šiek tiek ankščiau man tykojant stirnino miško želdinių plote, kur ožys įjunko ragais trinti medelius, vos tik pritemus melioracijos grioviu iki pat surenkamojo bokštelio buvo atitipenę net du mangutai. Vakaro prieblandoje jie aiškiai mane matė, tačiau bėgti neskubėjo: tupėjo ant uodegų griovio šlaite kaip naminiai šuneliai ir žvelgė į viršų. Kadangi aš saulėgrąžų neturėjau, o pasiūlyti saldainių nesusiprotėjau, po kurio laiko šunys nenorom paliko griovą (sąžalynuose melioracijos grioviai žvėrims tarnauja kaip susisiekimo trasos ir tą vakarą tuo pačiu grioviu dar praliuoksėjo pilkasis ir baltasis kiškiai, du jau ūgtelėjusius jauniklius prasivedė stirna, prabindzeno apšepusi šernė su dar mažais dryžuotais paršeliais) ir sulindo į šlapių neseniai pro praėjusio lietaus, žolių sąžalyną.
Belaukdami kanopinių žvėrių, mangutus dažnai mato ir kiti medžiotojai. Gausu ir lapių, kurios šiuo metu pavakarėmis šmirinėja su jaunikliais. Gražu pasižiūrėti, kaip dūksta judrūs lapiūkščiai, net laikas bokštelyje neprailgsta stebint jų išdaigas. Tačiau rudenį ir žiemą (vasarą nekyla ranka šauti kad ir į mangutą) medžiotojai turėtų skirti daugiau laiko plėšrūnų medžioklėms. Labai jau daug priviso lapių ir usūrinių šunų. Matyt, dėl jų nepaklausių kailių. Jeigu nesumažinsime šių kailiniuotųjų, galime sulaukti įvairių ligų išplitimo. Be to, kai medžioklės plotuose labai gausu plėšrūnų, nukenčia kita smulkioji fauna. Blogai, kai kiškiaudamas apleistuose dirvonuose dažniau išvysti lapę nei kiškį.
Kauno diena, 1998 08 11, Tėviškės gamta, 1998 m. Nr.8, Valstiečių laikraštis, 1998 09 29
