Greitkelių trasos užtveria žvėrių migracijos kelius
Jūsų dėmesiui keletas pasakojimų apie gamtą, medžioklę. Autorius – senas medžiotojas, miškininkas ir gamtos mylėtojas Vytautas Ribikauskas. Šie pasakojimai įvairiu laiku išspausdinti laikraščiose “Ūkininko patarėjas”, “Kauno diena”, “Tėviškės žinios ” ir kituose leidinuose.
***
Kiekvieną pavasarį ir rudenį didžiuliais būriais, grupėmis ar pavieniui iš šiaurės į pietus ir atgal migruoja daugybė paukščių. Šimtus ir tūkstančius kilometrų nuplaukia nerštaviečių ieškančios žuvys. Keliauja žvėrys, žvėreliai.
Į vasaros ganyklas ir atgal skuba šiaurės elniai, daug keliauti ieškant pašarų tenka Afrikos ir Azijos pusdykumių žolėdžiams, taip pat ir plėšrūnams. Kalnuotų rajonų žvėrys besikeičiant metų sezonams migruoja “vertikalia” kryptimi.
Mūsų šalyje nebūna tokių ekstremalių gamtos sąlygų, kad dėl pašaro žvėrys būtų priversti atlikti tolimas keliones, tačiau ir žvėrių migracijos vis dėl to vyksta. Gana tolimas keliones atlieka briedžiai, pasklisdami į vasaros ganyklas ir vėl susirinkdami žiemai į didelius miškų masyvus. Mano įsitikinimu, briedžiai į Lietuvą atsibeldžia netgi iš Latvijos, Estijos ar net Karelijos. Bent taip būdavo, kai šių žvėrių buvo gausu.
Po rujos, ieškodami vietos praleisti žiemą, kartais net dešimtis kilometrų nukeliauja tauriųjų elnių patinai. Pamėgtose giriose jie susiburia į “vyriškas kompanijas”, kad sulaukę rujos pradžios vėl sugrįžtų kiekvienas į savo “vestuvių” vietą. Po plačias apylinkes bastosi ir šernai. Tai jie pajunta, kur gausiai užderėjo ąžuolai, kur ūkininkai pasėjo didesnius kviečių ir mišinių plotus. Tai paprasčiausiai vyksta žvėrių individų pasikeitimas tarp mikropopuliacijų. Ar niekas netrukdo laisvam gyvūnų judėjimui žmogaus, save laikančio gamtos valdovu, įsavintose teritorijose? Paukščiai turi sparnus, jiems atrodo, lengviausia įveikti net didelius atstumus. Tačiau ir jų kelionių trasose tyko daugybė pavojų: kilometrų kilometrus per laukus besidriekiantys elektros linijų laidai, savo maršrutais skrendantys lėktuvai. Vakaruose elektros oro linijos keičiamos požeminiais kabeliais, mūsų šalyje – taip pat, tačiau paukščiai dar ilgai kentės nuo ore ištemptų vielų raizgalyno.
Į upių aukštupius neršti migruojančioms žuvims kelią pastoja užtvankos. Išsivysčiusiose šalyse prie užtvankų įrengiami šliuzai žuvims ir laivams praplaukti, o mes, įrodę sovietinio žmogaus pranašumą prieš gamtą ir užtvenkę Nemuną, tuo nepasirūpinome. Dabar vėl plačiai kalbama apie mūsų hidroelektrinių statybą. Nors ir mažesnes upes užtvenkiant vis dėlto reikėtų pasirūpinti, kad užtvankos neužkirstų žuvims kelio į nerštavietes.
Keturkojams gyvūnams migracijų kelius užtveria plentai, autostrados, geležinkelių linijos. Lietuvą iš rytų į vakarus perskrodžia autostrada Vilnius-Klaipėda. Šiam greitkeliui mažai tenusileidžia automagistralė Vilnius-Panevėžys. Veržiantis į Europą artimiausioje ateityje bus baigta statyti kraštą iš pietų į šiaurę perkertanti automagistralė VIA BALTICA, bent iki Kauno nusidrieks greitaeigiams traukiniams pritaikyta geležinkelio linija. Visi šie keliai nuo žvėrių turės būti aptverti tvoromis, kaip tai yra padaryta beveik visoje Europoje. O šios užtvaros suskaldys Lietuvos laukinių gyvūnų populiacijų teritorijas. Susisiekimo keliai, plačiomis trasomis perkirsdami miškus ir miškelius, užtvers per metus nusistovėjusius gyvūnų migracijos maršrutus.
Pats laikas mums pasimokyti iš tų šalių, kurios ankščiau už mus išvystė savo ekonomiką, klaidų. Žvėrys, kaip ir paukščiai ar žuvys, turi savo “tradicijas”: iš miško į mišką jie dažniausiai prabėga tomis pačiomis vietomis. Gaila tik, kad žvėrių migracijų takai mažai ištirti. Vis dėlto kelių statytojams, rengiantiems tunelius po greitkeliais, geležinkelio linijomis, reikėtų bendradarbiauti su biologais. O tokie tuneliai būtini. Gyvūnai vadovaujasi ne protu, o instinktais, kurių greitai nepakeisi jokiomis užtvaromis.
Kiek metų jau stovi Kauno HE užtvanka, o prie jos dar vis susigrūda į nemuno aukštupio intakus plaukiančios neršti žuvys. Lygiai taip pat per automagistrales ir geležinkelius ropos varlės, bėgs šernai, stirnos, elniai, briedžiai… Jie sukels autoavarijas, , kurių skaičių galėtų sumažinti tik patikimos tvoros. Bet tai ne išeitis – negalima visą laiką laukinių gyvūnų spiesti į kampą. Tuneliai žvėrims praeiti turi būti įrengti bent tose vietose, kur trasos kerta miškus ir miškelius. Ropliams galbūt pakaktų po kelių sankasomis paklotų didesnio diametro vamzdžių. Kur ir kokie perėjimai gyvūnams reikalingi, atsakyti turėtų biologai, o lemiamą žodį turėtų tarti Aplinkos ministerija. Taip pat jau pats laikas nuo kalbų pereiti prie darbų: reikia rengti šliuzus prie Kauno marių užtvankos, kad būtų atvertas kelias į Nemuno aukštupį plaukiančioms neršti žuvims.
Tėviškės žinios, 1998 08 19, Kauno diena, 1998 09 15, Lietuvos rytas, 1998 09 18, Tėviškės gamta, 1998 m. gruodis, “Greitkeliai ir žvėrys” – Valstiečių laikraštis, 1998 11 24
