Briedis – šmėkla

Trūkstant tinkamų pušims augti žemės plotų, buvo nutarta pušies pliusinių medžių klonų archyvą pasodinti buvusios Jiesios girininkijos šlapiose Barauskinės kaimo pievose. Nors ir nelabai man tas sprendimas patiko, teko sutikti su valdžios komisijos išvadomis. Skiepytas ir šiltnamiuose išaugintas pušeles sodinome derlingoje priemolio dirvoje, braidžiodami po vandenį. Dalyje ploto ekskavatoriumi netgi teko sukasti kauburius. Kadangi visoje Jiesios girininkijoje nebuvo nė vienos didelės ar mažos pušies, klonų archyvo želdinius užpuolė briedžiai, kurių tada Jiesios ir Pajiesio miškuose buvo daug. Gausiai mineralinėmis trąšomis tręšiant išauginti pušų skiepai girių karaliams buvo tarsi vaistai – įvairiausių mikroelementų šaltinis. Apsaugai sugalvojome kiekvieną skiepelį aptverti apgaubiant iš Klaipėdos parsigabento storo žvejų tinklo skiautėmis, pritvirtinant jas prie po tris prie kiekvieno medelio įkaltų kuolų. Tačiau briedžiams taip reikėjo mikroelementų, kad ūgtelėjusias pušaites jie kramtė net per tinklą. Ne kažin kiek nukąstų šakelių žvėrys sugebėdavo išsitraukti pro tinklo “akis”, bet medelį sužiaumodavo visą. Kai kurie patinai, kad geriau galėtų prieiti prie rūpimo pašaro, ragais nuversdavo tinklo užtvaras su visais kuolais. Tačiau vienam raguočiui nepasisekė: kol jis ragais talžė aptvarą, storas žvejų tinklas tvirtai apraizgė ragų atšakas. Tokiu būdu Barauskinės plantacijose jau buvo žuvę trejetas stirninų, bandžiusių skiepytus medelius trinti ragais. Tačiau nebūtų briedis girios karaliumi – jam pakako jėgos net ir tris kuolus išrauti. Taip ir nulapatojo briedis į girią, ant ragų nusinešdamas tinklo gabalą su trimis 1,5 m ilgio kuolais, šiurpindamas jį mačiusius žmones. Briedis – vaiduoklis po girią klaidžiojo keletą dienų, kol atsikratė nelemtos naštos. Deja, mūsų miško selekcijos ir sėklininkystės centro darbuotojų, sunkiu triūsu įveistas pušų klonų archyvas žvėrių buvo visiškai suniokotas. Plotą teko užsodinti eglės želdiniais.

Tėviškės gamta, 1999 m. balandis