Žolinė

Rugpjūčio 15-oji, Švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena, ir sykiu Žolinė – žalumos suvešėjimo apogėjaus ir derliaus brandos šventė. Taisyklių, kaip švęsti, nėra – tai priklauso nuo bendruomenės temperamento, vaizduotės ir papročių. Pasakojama, jog V-ame amžiuje Jeruzalėje apaštalai, atvėrę Marijos kapą, nerado jos kūno, tik daug gėlių ir žolynų. “Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas”, – taip Jėzaus mokinys apaštalas Jonas aprašė regėjimuose matytą Saulėtąją Moterį – Bažnyčios, kovojančios prieš biblinį slibiną, simbolį. Per iškilmingas Žolinės atlaidų mišias giedama Marijos garbinimo giesmė Magnifika, o kaimo žmonės atneša pašventinti naujojo derliaus gėrybes ir žolynus, kurie vėliau, užkišti gryčioje už šventų paveikslų, sergi nuo gaisro, maro, bado bei kitų negandų. Vos nugriaudės perkūnija, žolynais smilkoma, geriamos jų arbatėlės.

Ma­ri­ja – išraiškin­gas sim­bo­lis to, kas krikš­čio­ny­bė­je gi­liau­sia ir ge­riau­sia. Daž­nai sa­ko­ma: „Jei tai sim­bo­lis, va­di­na­si – ne­tik­ra.“ Sim­bo­liai yra tik­ri, pa­tys tik­riau­si žmo­giš­ki iš­gy­ve­ni­mai, nes be jų mes ne­bū­tu­me žmo­nės. Mes ben­drau­ja­me sim­bo­liais. Mū­sų kal­ba yra sim­bo­liš­ka. Sim­bo­liai tu­ri ga­lią pa­ža­din­ti gi­liau­sius žmo­giš­kos pa­tir­ties ir su­pra­ti­mo klo­dus ne tik pa­vie­niui, bet ir ko­lek­ty­viai, ne tik šian­dien, bet ir per vi­są žmo­ni­jos is­to­ri­ją. Sa­ky­ti, jog Jė­zus ir Ma­ri­ja yra iš­raiš­kin­gi sim­bo­liai, reiš­kia pa­tvir­tin­ti di­de­lę ir le­mia­mą jų svar­bą vi­sai žmo­ni­jai. Psi­cho­lo­gas ir ko­lek­ty­vi­nės pa­są­mo­nės ty­rė­jas K. G. Jun­gas ma­nė, kad ne­kal­to­jo pra­dė­ji­mo dok­tri­na (su­for­mu­luo­ta 1854 m.) tu­rė­jo le­mia­mą reikš­mę, nes psi­cho­lo­gi­nia­me lyg­me­ny­je mo­te­riš­ku­mas bu­vo pa­tal­pin­tas die­viš­ku­me. Aiš­ku, pra­ei­ty­je pro­tes­tan­tai daž­nai kal­ti­no ka­ta­li­kus, esą šie Ma­ri­ją pa­ver­tė dei­ve. Kar­tais toks su­vo­ki­mas pa­si­tai­ko vi­suo­ti­nia­me mąs­ty­me. Ben­drą su­ta­ri­mą ran­da­me rem­da­mie­si Nau­juo­ju Te­sta­men­tu. Čia Ma­ri­jos svar­ba są­ly­go­ja­ma jos san­ty­kio su Jė­zu­mi, ji yra Jo mo­ti­na. Pas­ta­ruo­ju me­tu daž­nai mė­gi­na­ma vėl at­ras­ti „is­to­ri­nę“ Ma­ri­ją iš Na­za­re­to. Iš­ky­la iš­raiš­kin­gi Ma­ri­jos įvaiz­džiai, ku­rie anks­čiau gal­būt lik­da­vo ne­pa­ste­bė­ti: ne­te­kė­ju­si mo­ti­na (Mt 1, 18–19); pa­bė­gė­lė mo­ti­na su vai­ku (Mt 2, 13–15); naš­lė; im­pe­ri­jos ga­ly­bės per­se­kio­to ir nu­žu­dy­to ne­kal­to žmo­gaus mo­ti­na ir t. t. Šie Ma­ri­jos ir Jė­zaus įvaiz­džiai at­spin­di varg­šų ir per­se­kio­ja­mų­jų pa­tir­tį. Bet pir­miau­sia Ma­ri­ja yra ti­kin­ti mo­te­ris, pa­si­ry­žu­si ei­ti su Sū­nu­mi iki pat kry­žiaus.

Žolinės šventė. Su rudenėjančiam danguj besipulkuojančiais gandrais, geltonuojančiom kaimo ražienom, ryškiaspalviais gėlių žiedais, kurie, pašventinti ir išlaikyti rankoj per Šventąsias Mišias, dar ilgai kvepės kaimo pirkios kertėlėj ar miestelėno namuos… Padėti giliau suprasti šios Mergelės Marijos šventės prasmę paprašėme kunigą pranciškoną Ramūną Mizgirį. Kai galvoju apie artėjančią Žolinę, apima keistas jausmas. Rugpjūčio 15-oji – valstybinė šventė, tad ją švenčia visa Lietuva. Tačiau, manau, dažnas net nežinome, ką gi iš tiesų minim tądien… /…/ Kokia tai šventė? Ką reiškia Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų slėpinys? Mergelės Marijos Užmigimo (gr. koimisis, lot. pausatio) šventė, paskelbta imperatoriaus Mauricijaus, buvo pradėta iškilmingai švęsti visoje Romos imperijoje VI amžiuje. Praėjus porai šimtmečių, Vakarų Bažnyčioje ši šventė gavo Mergelės Marijos Dangun paėmimo pavadinimą. Seniausioje liturginėje maldoje – VIII amžiaus popiežiaus Grigaliaus mišiole – yra pabrėžiama vienybė tarp Mergelės Marijos paėmimo į Dangų ir jos dieviškosios motinystės (gr. Theotokos), nes „Dievas, atkreipęs savo žvilgsnį į Mergelės nuolankumą, jai suteikė malonę būti savo Sūnaus Motina ir ją apvainikavo aukščiausia garbe“. Tiek Rytų, tiek ir Vakarų Bažnyčios liturgija tyli apie Mergelės Marijos mirtį, nes ji, būdama nekaltai pradėtoji, yra tobulai atpirktas žmogus, kuris yra su kūnu ir siela paimtas į trijų dieviškų asmenų garbę. Gilesnė Mergelės Marijos paėmimo į Dangų samprata plaukia iš mirusiųjų prisikėlimo, kaip žmonių atbaigimo apmąstymų (1 Kor 15, 35-57).