Seimas politiko akimis
Atėjęs į Seimą pradžioje patyriau lengvą “šoką”. Pasitvirtino abejonės, kad dabarties Seimas nėra ta vieta, kur politikai vadovaujasi vien savo įsitikinimais, tiesa ir sąžine. Jame susiklostė taisyklės, kai nelieka vietos moraliai politikai. Dažniausiai iš kelių blogybių pasirenkama mažesnioji. Didesnioji Seimo narių dalis yra valdoma politinės konjunktūros ir ne visada atsižvelgia į savo ar savo partijos idealus. Partijų programos yra mimikrinės (supanašėjusios), praradusios ideologinį tapatumą. Nedaug kuo skiriasi, tarkime, liberalių partijų programos, beveik vienodos kairiųjų ir dešiniųjų partijų socialinės programos, mokesčių sistema ir kita. Rinkėjas atskiria partijas tik pagal jų lyderius (lyderių partijos). Žiniasklaida jas vadina lyderių vardais ir lyderiams sudaro išskirtines galimybes reklamuotis. Visuomenė kitų iškilesnių ir gabesnių partijos veikėjų praktiškai nemato ir negirdi. Nuolatinis tų pačių veidų ir kalbų vaizdinys didina nepasitikėjimą ir visuomenės depresiją. O koks nuostolis partijai, jei lyderiai įkyrėję ir nesimpatiški? Seime juntamas svarbių postų godulys. Ketvirtadalis parlamentarų yra „politiniai turistai“, nes yra perbėgę į naujai susikūrusias partijas ar kitas frakcijas. Juos vilioja aukštesni postai, priimtinesni komitetai. Ar perbėgėliai gali atstovauti juos į Seimą rinkusiems rinkėjams? Senbuviai Seimo nariai iš anksčiau yra suradę nišas politinės veiklos erdvėje.