Sąmokslo teorijos ir praktika
Pesimistai ir šiaip silpnesnių nervų žmonės tvirtina, kad blogiau, nei šiuo metu yra Lietuvoje, būti negali. Optimistas atšautų: gali. Juk Lietuvoje neparankių valdžiai žmonių radioaktyviu poloniu-210 dar nenuodija, kaip Aleksandro Litvinenkos, ir net nešaudo, kaip Anos Politkovskajos. Nebent praradusius vadovybės pasitikėjimą pareigūnus išsiunčia į Baltarusiją, kur jie patys paslaugiai iškrenta iš devinto aukšto. Tokias įtikinamas oficialias nelaimingo atsitikimo versijas bando paneigti tik visokie niekingi sąmokslo teorijų kūrėjai. Tokie ir platina fantazijas, kad Rusijos specialiosios tarnybos nuodija ir šaudo V. Putino priešininkus. Šių sapalų Kremlius net nekomentuoja. Rusijos specialiosios tarnybos nėra kokie mokslinio tyrimo institutai, kad užsiiminėtų sąmokslo ar kitomis teorijomis. Jas domina ne sąmokslo teorija, o praktika. Šiuo atžvilgiu Lietuvos Valstybės saugumo departamentas dar išgyvena kūdikystės amžių ir vartosi teorijos vystykluose. Kyla rimtų įtarimų, kad Valstybės saugumo departamento vadovybė vis dar tiki, kad sąmokslo teorijos egzistuoja, ir šiais prietarais klaidina visuomenę. Ir net valstybės vadovus – Prezidentą, Premjerą ir Seimo Pirmininką. Todėl jie ir stojo mūru ginti Valstybės saugumo departamento. Nuo ko? Be abejo, nuo priešų, be kurių negali išsiversti visos sąmokslo teorijos, teigiančios, jog nelaimės, kurios nutinka visuomenei, o šiuo atveju Saugumui, yra galingų žmonių arba jų grupių klastingų planų padarinys. Kas tie priešai?