Žyma: Papročiai

"Užsitęsusią žiemą keičiantis pavasaris neištirpins dvasios įšalo, jei neišgirsite Prisikėlimo varpų", - kalba kardinolas Audrys Juozas Bačkis, sveikindamas Lietuvą šv.Velykų proga. "Švęsdami gamtos pabudimą, budinkime ir savo dvasią", - ragina baltiškų tradicijų puoselėtojai. Velykos yra šventė, kurioje stebėtinai tiksliai susilieja baltiškieji ir krikščioniškieji liaudies papročiai ir ritualai. Bet šiandien, vartojimo, informacijos lavinos ir skubėjimo eroje, tikroji jų prasmė grimzta užmarštin. "Velykos labai dažnai vadinamos pavasario švente, jos suvokiamos kaip margučių marginimo pramoga, bet akcentuoti tik pramogą būtų pernelyg siauras Velykų supratimas", - kalba...

Tarsi smagi niekad nesibaigianti gaida liejasi mums iš gilios nežinomybės ištrūkusiems šio buvimo po Saule akimirkos. Niekuo nesistebintys ir netikintys eilinio amžiaus pabaigos vaikai nežinome iš kur ir kam atėjome, kur ir kodėl einame. Taip ir gyvename ramiame sielos patamsių snauduly. Ir gyventumėm amžinai, jei į sklandų gyvenimo sapną neįsiveržtų - mirtis - pažadinanti visus - tikinčius ir netikinčius, galingus ir vargšus. Visus sulyginanti, visus alei vieną suvalanti. Kai kelio gale suspindusi šviesa šaukia išeinantį - mes - dar trumpam liekame šiapus… Kadais...

Po rudens lygiadienio prasideda Vėlių laikas. Jis trunka visą rudens metą, o lapkričio pradžioje pažymimos Vėlinės arba Ilgės. Tai išlikusios mirusiųjų gerbimo šventės, prie kurių teko prisitaikyti ir Romos katalikų bažnyčiai. Būta ir daugiau tokių švenčių. Dzūkijoje jos vadinamos Dziedais ir kitais vardais. Tai - Stalų kėlimas, Ažynkos, Ragaišio nešimas, Diedai, Diedaduonė, Diediniai. Viena iš šventės dalių - vaišės. Jose dalyvauja ir mirusieji. Maistas šiuo atveju susijęs su auka, su derliumi, todėl suprantamas mirusiųjų sureikšminimas rudeniop. Nuėmus nuo laukų javus, žemdirbiai švęsdavo. Apeigos...

Rudenį, artėjant Ilgėms ir Vėlinėms, nejučia aplanko mintis apie mirtį. Gal todėl, kad apmiršta gamta ir viskas aplinkui pasikeičia – pasikeičia augalija, persimaino oras. Lygiai taip mainosi ir žmogaus nusiteikimas... Aplanko mintys, kad panašiai kaip ir gamta bei oras, keičiasi ir žmogaus gyvenimas... Ateis laikas, ir reikės mirti kūnui, o sielai tikriausiai labai pasikeisti. Kitimas niekada nevyksta be kančios, be skausmo. Suprantama, kad kančios nujautimas neramina žmogų, bet be kančios negimsta nieko naujo ir tikrai vertingo. Mirti yra nelengva. Tai slėpiningas gyvenimo dėsnis,...

Nuo seniausių laikų rudenį svarbiausia švente laikyta Visų šventųjų diena ir Vėlinės. Visų šventųjų diena buvo skirta šventiesiems pagerbti, o Vėlinės – mirusiuosius prisiminti. Abi šventės glaudžiai susijusios. Žmonės tikėjo gyvųjų ir mirusiųjų bendravimu, pastarųjų pagalba savo artimiesiems. Buvo tikima, kad žmogui mirštant atsiskiria jo vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais juos nuolat lankydama. Mėgstamiausias dvasių lankymosi laikas – gūdus ruduo. Tad ne veltui senovėje žmonės lapkritį vadino vėlių mėnesiu. Kiti kraštai Vėlinių taip rimtai nešvenčia, tad mūsų tradicijos labai stiprios. Žmonės suvokia...

Vėlinės – mirusiųjų šventė. Gyvieji eina į kapines mirusiųjų aplankyti, o prietaringi žmonės tiki, jog mirusieji ateina pas gyvuosius. Žmonėse ir šiandien galime išgirsti šiurpiausių pasakojimų apie numirėlių apsilankymą pas gyvuosius. Gal nieko kito žmonės taip nebijo kaip numirėlių. Taip jau yra nuo seniausių laikų. Turbūt dėl to toks stiprus mirusiųjų garbinimo kultas. Vėlinių kilmė siejama su lietuvių tikėjimu, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri paskui bendrauja su gyvaisiais, juos lanko. Vėlių garbei rengiamos šventės tradicija siekia pagonybės laikus. Ji būna...