Pagonybė

Yra žinoma, kad žodis pagonims arba stabmeldžiams apibūdinti – paganus atsiranda pas kai kuriuos antikinius lotynų rašytojus, tokius kaip Livijus, neturėdamas ypatingai neigiamo pobūdžio. Bet tai nepaneigia to fakto, kad kartu su naujojo tikėjimo atėjimu, žodis paganus tapo neabejotinai menkinamąja sąvoka, kurią naudojo ankstyvieji krikščionių apologetai. Ji yra kildinama iš pagus, reiškiančio mažą miestą arba kaimą; taigi, paganus nurodo į prasčiokišką mąstymo būdą: nekultūringą, primityvų ir prietaringą mąstymo būdą. Tam, kad skatintų ir šlovintų naująjį tikėjimą, apologetai turėjo prastą įprotį aukštinti save, žemindami svetimus tikėjimus. Būta dažnai sąmoningo, o neretai ir sistemingo paneigimo bei neteisingo nušvietimo beveik visų ankstesniųjų tradicijų, mokymų ir religijų, kurios buvo išskirtos į grupę, įvardintą paniekinančia pagonybės arba stabmeldystės etikete. Norėdami pasiekti savo tikslų, apologetai veikiausiai specialiai stengėsi išryškinti tuos ikikrikščioniškųjų religijų ir tradicijų aspektus, kurie neturėjo jokių normalių arba pirmapradžių bruožų, bet neabejotinai buvo žlungančiomis formomis. Tokia poleminė metodika ypatingai vedė prie to, kad viskas kas buvo iki krikščionybės ir todėl nekrikščioniška buvo apibūdinama kaip neišvengiamai antikrikščioniška.

Iš tiesų, pagonybe nelabai besidominčiam žmogui nelabai aišku, kaip turėtų vykti apeigos, kokiais maldos žodžiais reikėtų kreiptis į gamtos reiškinius, vadinamus dievais. Tačiau Gediminas Jakavonis teigia, jog pagonybėje, kaip ir daugelyje kitų religijų dievas yra tik vienas. “Ta didžioji kurianti jėga, kurią mes vadiname dievu, visose religijose yra ta pati, tik kelias į ją skirtingas. Be to, šiek tiek neteisingas yra manymas, kad senovės baltų tikėjime buvo daug dievų. Nemažai buvo vertinamų dievybių, miško ar upės globėjų, bet tas pats didysis, aukščiausias vis tik buvo vienas”, – sako pagonybę išpažystantis parlamentaras.

Pagonybė. Kas tai yra? Religija ar gyvenimo būdas? Iš kur ji atėjo? Kas tai buvo per žmonės, kurie kreipė dėmesį į Saulę, Mėnulį, žvaigždes ir įvairius gamtos reiškinius. Pabandykime sugrįžti kelis tūkstantmečius metų atgal ir paieškoti viso to ištakų. Pasirodo toli eiti ir nereikia. Pagonybė – tai tikėjimas, kuris egzistavo iki krikščionybės. Skirtumas yra tas, kad Romos imperijoje pagonių tikėjimas nuskendo užmarštin prieš 2000 metų, o pas mus šis procesas įvyko prieš kelis šimtus metų. Iki šių dienų ji nėra visiškai išnaikinta, tai šen, tai ten sužiba jo židiniai. Tai ar ne laikas išsiaiškinti, sužinoti, kokia tauta garbino dangaus šviesulius? Na juk ir maldose sakoma“kaip danguje, taip ir žemėje”. Vadinasi, mokėti skaityti dangaus šviesulius reiškia gyventi darnoje ir harmonijoje su mus supančia gamta, gerbti Žemę, Orą, Vandenį, Ugnį ir, žinoma, Dievo kūrinius – pačius save, nes kiekviename žmoguje yra dalelytė Dieviškos ugnies. Vadinasi mūsų ainiai (pagonys–mitraistai, Zoroastros pasekėjai) garbino Viešpatį, pripažindami Visatos ritmus, o juk tai astrologiją, ne šarlatanizmas, kuo dabar užsiima, kas tik netingi, nors niekas jos dorai nežino.