P

1949-1956 m. mokėsi Švenčionių rajono Kaltanėnų septynmetėje mokykloje, nuo 1956 m. – Vilniaus 1-ojoje vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1960 m. Tais pačiais metais ji įstojo į Vilniaus universiteto Pramonės ekonomikos fakultetą, kurį 1965 m. baigė su pagyrimu ir pradėjo savo kaip ekonomistės karjerą. 1971 m. apgynė ekonomikos mokslų kandidatės disertaciją, 1978 m. tapo Vilniaus universiteto docente, 1986 m. – ekonomikos mokslų habilituota daktare. 1982, 1986 m. ir vėliau dirbo mokslinį darbą Vokietijos Federacinėje Respublikoje. 1986-1988 m. dirbo Lietuvos žemės ūkio ekonomikos instituto direktoriaus pavaduotoja. 1988-1989 m. tapo Liaudies ūkio vadovaujančių darbuotojų ir specialistų kvalifikacijos kėlimo instituto rektore, profesore. 1989 m. paskirta Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoja.

Vilniaus apygardos teismas 2003 metų gegužės 15-ąją panaikino prieš dešimt metų (1992-aisiais) paskelbtą Aukščiausiojo Teismo sprendimą, kuriuo pripažinta, jog K.Prunskienė sąmoningai bendradarbiavo su Sovietų Sąjungos slaptosiomis tarnybomis. Taigi ekspremjerė po dešimties metų bylinėjimosi atsikratė KGB kupros. Svarbiausias įkaltis 1992-aisiais buvo pačios K.Prunskienės pasirašytas pasižadėjimas, jog ji sutinka talkinti sovietų saugumui. Dokumente, kurį 1980 metais pasirašė K.Prunskienė, teigiama, kad ji sutinka “padėti Valstybinio saugumo organams spręsti kai kuriuos juos dominančius klausimus”. 1992-aisiais Lietuvos teismai nustatė, jog pasižadėjimas – nesufalsifikuotas. Tačiau K.Prunskienė visąlaik kategoriškai neigė, jog raštelis – jos pasirašytas. Ji teigė, esą tuometinio Valstybės vadovo profesoriaus Vytauto Landsbergio tuometiniam Aukščiausiosios Tarybos Komisijos KGB veiklai tirti pirmininkui Baliui Gajauskui paduotas ją kompromituojantis raštelis – pati tikriausia klastotė, pats tikriausias falsifikatas. Bet kas tada pasižadėjimą parašė? Kodėl parašė? Šiandieninis teismas į tokius klausimus nesigilino. Pati K.Prunskienė po reabilitacijos teigė įtarianti, jog ją sukompromituoti tais laikais norėjusi profesoriaus V.Landsbergio aplinka. Jos nuomone, žmogus, rašęs ją kompromituojantį pasižadėjimą, šiuo metu gali būti kur nors Maskvoje.

Lietuvos AT rinkimams 1990 m. neteko ruoštis kažkaip ypatingai. Tuo metu dirbau vicepremjere ir praktiškai diena iš dienos perėmiau iš jau atsipalaiduojančios ir bejėgiškos senosios Vyriausybės vadovavimo iniciatyvą.
Sąjūdžio vyrai pasirūpino, kad man atitektų labai nelengva Vilniaus (Verkių) apygarda, kur lietuviai tesudarė tik apie 25%, o su manimi konkuravo net 6 vyrai. Susirinkus tik ką išrinktiems deputatams, nustebino tai, kad didžioji jų dalis man buvo niekada nematyta. Paskui supratau, kad tuo pasirūpino tie, kurių svarbiausias rūpestis buvo suburti sau palankius ir paklusnius asmenis, tapusius naujosios balsavimo mašinos sraigteliais ir vadų valios vykdytojais. Kovo 11 d. tapo lemtinga data Lietuvos valstybės istorijoje. Didžiulį džiaugsmą ir susijaudinimą išgyveno visa Lietuva, viso pasaulio lietuviai, mūsų sprendimus stebėjo išorinis pasaulis. Niekas negalėjo būti visiškai tikras, kad pavyks pereiti visus išbandymus, išvengti didelių aukų ar net susinaikinimo, kurį šiandien, deja, matome Čečėnijoje, buvusios Jugoslavijos regionuose. Mes prisiėmėme atsakomybę prieš tautą, prieš pasaulį ir pasiekėme tikslą, nors ir nepavyko išvengti žmonių aukų, nors patyrėme didžiulius materialinius ir dvasinius nuostolius.