|

Klaipėdos kulinarija – išskirtinė kulinarija (1 dalis)

Prieš karą Klaipėda visoje Europoje garsėjo savo restoranais su vasaros ir žiemos sodais, kurių įregimo pasižiūrėti restoraninio verslo žmonės atvažiuodavo net iš kitų kraštų. Klaipėdos mieste viešbučiai „Alte Gasthaus“, „Deutsches Haus“, „Hotel de Russie“ (vėliau „Baltisher Hof“, dar vėliau „Prie baltosios gulbės“, savininkas R Gudaitis), „Hotel zur Ostbah“ (savininkas H. Barštys), „Tel-Aviv“ garsėjo savo aukšto lygio restoranais. Ypatingu rafinuotumu pasižymėjo Anglų ložės ir „Memfis“ ložės restoranai. Vos spėdavo aptarnauti savo klientus Pauliaus Nėmano restoranas, „Sommer“ restoranas, „Central Cafe“, „Mokka Stuben“, „Konditerei und Cafe Hak“, daugybė mažų valgyklų, užkandinių, konditerinių, kavinių ir barų. Smiltynėje prie jūros buvo garsus restoranas „Sandkrug“, Smiltynės Kurhauzas su restoranu ir kavine terasa, šalia ant kalvos buvo garsus ir klaipėdiečių gausiai lankomas restoranas „Alte Sandkrug“ (Senoji Smiltynė), nes nuo kalvos atsiveradvo puikūs Klaipėdos vaizdai… Užsienio svečiai būdavo nustebinti ir 5 km ilgio promenadų takais (vien pavadinimas „Wieners Promenade“ – „Vienos pasivaikščiojimas“ ką tuo metu reiškė!..), vedančiais į Girulius, į Tauralaukį su jaukiomis kavinėmis ir pavėsinėmis pakelyje.

|

Klaipėdos kulinarija – išskirtinė kulinarija (2 dalis)

Tai šit, kuršių virtuvės įtakoje, Klaipėdos restoranų virėjai sugalvojo savitą, būdingą tik klaipėdiečiams patiekalą, kuris vėliau buvo miestelėnų ypač pamėgtas, pasisavintas ir gana dažnai valgomas. Štai jis: Memelio karveliai. Visi balandininkai žino kas yra garsieji Memelio balandžiai, tai unikali paukščių veislė, skirta tik kolekciniam auginimui. Šių balandžių, savaime suprantama, maistui, šiukštu! – o, be to, būtų ir per daug brangu… Memelio karvelių patiekalui tinka visi sveiki balandžiai, – tiek naminiai, tiek ir laukiniai, nors iš tiesų yra išveista speciali maistinių Memelio balandžių veislė. Jie yra didesni, greičiau nusipeni (tam augintojai dažniausiai jiems nukarpo sparnų plunksnas), jų mėsa yra minkštesnė, švelnesnė ir šviesesnė. Keturis balandžius reikia papjauti, atsargiai nupešti, galima atsargiai nusvilinti likusius pūkus ir nutrinti juos miltais. Kaklus ir kojeles nupjauti ir išmesti, taip pat išmesti ir vidurius, palikti tik kepenėles, – prireiks padažui. Balandžius iš vidaus ir išorės įtrinti druska, pipirais, prikimšti į vidų čiobrelių ir palikti taip marinuotis trims valandoms. Į keptuvę įpilti rapsų aliejaus ir gerai jį įkaitinti, kad išgaruotų nereikalinga drėgmė. Gražiai iš visų pusių apkepinti balandėlius ir, išėmus, padėti šiltai. Nulupti saują mažų svogūnėlių, saują česnako skiltelių, supjaustyti šiaudeliais pusę nulupto saliero ir viską pakepinti likusiame nuo balandėlių aliejuje.

|

Įdaryti valgiai Kūčioms ir Kalėdoms

Kepta antis, įdaryta obuoliais ir riešutais su bruknių padažu. Antį gerai išplauti, nusausinti, ištraukioti padaigus, įtrinti druska ir maltais kvapiaisiais pipirais iš vidaus ir išorės. Palikti porai valandų. 300g baltos duonos supjaustyti kubeliais, apskrudinti aliejuje ir atvėsinti. 300g obuolių supjaustyti kubeliais, 200g riešutų sukapoti, viską suberti į vieną dubenį, išmaišyti su 100g pasiruotų svogūnų, 8g druskos, žiupsniu maltų juodųjų pipirų ir vienos citrinos nutarkuota cedra. Tris kiaušinius išplakti, išmaišyti su įdaru, prikimšti antį, užsiūti, odą prabadyti, kad galėtų nuvarvėti riebalai. Įkaitinti orkaitę iki 175ºC. Į kaitintuvą sudėti 200g morkų griežinėlių, paguldyti antį krūtine žemyn ant morkų įpilti (2 cm nuo dugno) šalto vandens. Kepti 175ºC įkaitintoje orkaitėje 90 minučių, tada apversti. Temperatūrą padidinti iki 200 laipsnių ir dar kepti 90 minučių. Antį sukarpyti paukštienos žirklėmis į atskiras porcijas, jas sudėti ant padėklo, atskirame dubenyje sudėti įdarą, didelėje padažinėje patiekti 360g bruknių padažo. Kepta iškaulinta ir įdaryta višta. Vištą per krūtinėlę perpjauti per pusę, išimti kaulus ir nulupti odą. Vištienos mėsą, 0,5 kg kiaulienos sumalti, įdėti 50g nuplikytų ir nuvalytų nuo odelių graikinių riešutų puselių, 50g džiovintų abrikosų ir 50g džiovintų slyvų be kauliukų. Įdarą pagardinti druska, maltais juodaisiais pipirais, malta ciberžole ir maltais muskatų riešutais.

|

Per Adventą išmokime valgyti sveikas ir skanias salotas

Vincento saldžiarūgštis aliejaus su medumi užpilas salotoms. 400g alyvų aliejaus) suplakti su 60g 6% obuolių acto arba citrinos sulčių, 75g skysto medaus, 9g druskos, 9g išspausto česnako, 3g maltos saldžiosios raudonos paprikos, 1g maltų aitriųjų kajeno arba čilės paprikų. Aliejiniai užpilai staigiai susisluoksniuoja ir sunkiai yra plakami. Todėl patyrę kulinarai aliejinius užpilus rekomenduoja supilti į užsukamu dangteliu butelį. Butelį geriausiai imti nuo sulčių su didesniu dangteliu, jame išbadyti skylutes. Prieš naudojant, stipriai kartu su buteliu suplakti ir apšlakstyti salotas. Ant indo turi būti užrašas „Vincento užpilas“ ir etiketė su pagaminimo data. Šaldytuve uždarame inde galima laikyti tris savaites. Autentiškos Cezario salotos. 50g romėniškų salotų lapus atidžiai nuplauti, nusausinti ir neuždengtas padėti į šaldytuvą. 40g baltos duonos (geriau itališkos čebatos) supjaustyti 1,5×1,5 cm dydžio kubeliais, 10g aliejaus pakepinti česnako skiltele, česnaką išimti ir karštame aliejuje iš visų pusių apskrudinti duoną. Krutonai turi gautis minkšti viduje, bet su lengva traškia plutele. Specialiu arba paprastu peiliu pridrožti 40g labai plonų Parmigiano Reggiano sūrio drožlių. Salotinę ištrinti česnako skiltele, gabalėliais suplėšyti romėniškų salotų lapus, sukrauti juos salotinėn kalvele. 40g alyvų aliejaus šluotele suplakti su 10g minkštai virto kiaušinio skystu tryniu, 8g citrinos sulčių ir 5g vorčesteršyro padažo.

|

Kitokie kepiniai Kalėdų stalui

Senovinis žemaitiškas Kalėdų plokštainis. Kiaušinių trynius sutrinti su ištirpintu medumi iki baltumo, supilti grietinę, suberti išsijotus miltus, supjaustytas džiovintas slyvas, pakepintus ir smulkintus lazdynų riešutus ir išmaišyti tešlą. Baltymus su žiupsneliu druskos išplakti iki standumo, atsargiai įmaišyti į tešlą, sudėti į skardą, išteptą sviestu ir sočiai išbarstytą maltais džiūvėsiais, išlyginti ir kepti 175ºC orkaitėje 50 minučių. Glajui išsijotą cukraus pudrą išplakti su citrinos sultimis, jei per tirštas įmaišyti po pusę šaukštelio citrinos sulčių iki norimos konsistencijos. Glajų užpilti ant plokštainio, papuošti džiovintų abrikosų, razinų, be odelės migdolų, graikinių riešutų ornamentais. Vincento kalėdinis spanguolių pyragas. Kiaušinių trynius sutrinti su 100 g spanguolių kisieliaus miltelių ir 20g vandens iki baltumo, į juos supilti ištirpintą margariną, suberti miltus, išmaišytus su kepimo milteliais, spanguolių kisieliaus miltelius ir gerai išmaišyti. Po to kiaušinių baltymus su žiupsneliu druskos išplakti iki standumo, atsargiai įmaišyti į tešlą ir sudėti į sviestu pateptą ir maltais džiūvėsėliais išbarstytą apvalią torto formą. Kepti 175ºC orkaitėje 45 minutes.

|

Šv. Velykų stalas žemaičių bajoro namuose

Per pirmąją Šventųjų Velykų dieną ant stalo dėdavo iš bažnyčios parsineštą pašventintą Velykų bobą, jau rudenį būtent šiam šventiniam stalui paruoštą garsųjį žemaitiškai rūkytą ir gerai subrandintą avienos kumpį (vėliau, kai buvo pamirštas gaminti šis autentiškas sakralinis avienos valgis, ant Velykų stalo atsirado veršienos kumpis), bajorams, dvarininkams, klebonams be to dar patiekdavo įdarytą keptą ėriuką. Ėriuko galva būdavo įdaryta svieste su džiūvėsėliais ir prieskoninėmis žolelėmis keptomis smegenėlėmis, o pats ėriukas būdavo įdaromas malta aviena, išmaišyta su kiaušinių tryniais, džiūvėsėliais ir pagardinta cinamonais, muskatų riešutais, pipirais bei čiobreliais. Būtinai ant stalo būdavo dedami įvairiausiai rūkyti, virti, sūdyti, kvapiomis žolelėmis prieskoniuoti lašiniai: sniego baltumo lašiniai su raudonos mėsytės tarpsluoksniais, rusva traškia odele ir gardaus rūkymo dūmelio aromatu, dvelkiančiu kadagiais; sūdyti balti kaip gulbės; virti gintariniai (dažyti svogūnų lukštais) minkštučiai su raudonos mėsytės tarpsluoksniais, virti aitrūs su įvairiausiais prieksoniais. Šiandien apie tokius dalykus mažai kas yra net ir girdėję. Atskirų padažų prie šių mėsos patiekalų neruošdavo, tačiau krienų būdavo apsčiai: baltieji aitrūs, nuo kurių kvapo ašaros bėgdavo, o įsidėjus burnon net amą atimdavo; raudonieji, dažyti burokėlių sunka; rūgštoki su trintomis spanguolėmis; švelnesni su grietine; salsvi aksominio skonio su virta obuolių koše ir grietinėle, – ypač mėgiami vaikelių.

Lietuviai valgomuosius ledus atrado didžiojo kunigaikščio Gedimino laikais
|

Lietuviai valgomuosius ledus atrado didžiojo kunigaikščio Gedimino laikais

Valgomieji ledai į Lietuvą yra patekę įvairiais keliais. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino (1316-1341) valdymo laikais. Pirmąsias žinas apie valgomųjų ledų, tiksliau sakant, šerbeto gamybą į Lietuvos dižiąją kunigaikštystę bus atvežę Aukso Ordos, persų ir armėnų pirkliai bei armėnų gydytojai, kurie su savimi imdavo ir savo virėjus. Platesniam šerbetų išplitimui Lietuvos didikų ir bajorų rūmuose bei dvaruose ypač daug įtakos turėjo 1582-1584 m. Nesvyžiaus kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio ir didelio būrio Lietuvos didikų ir bajorų kelionė į Šventąją žemę, Siriją ir Egiptą. Kunigaikščio Radvilos Našlaitėlio palydoje buvo ir asmeninis kunigaikščio virėjas iš Lietuvos Jeremijus. Būtent Jeremijus 1584 metais M.K. Radvilos Našlaitėliui ir jo palydai grįžus į Lietuvą, svečius vaišino egzotiškais gėrimais – „kafa” ir „sorbetu”. Osmanų, totorių, karaimų, armėnų šerbetai būdavo skystoki, skirti gėrimui. Juos gamindavo iš granatų, raugerškių, sedulų, šilkmedžio, citrusinių vaisių, arba vynuogių sulčių, rožių nuoviro, rytietiškų uogienių, gardindavo kvapiosiomis žolelėmis. Šie šerbetai būdavo rūgštoki, nes medaus arba cukraus dėdavo labai mažai.

|

Avys – pamirštas gėrybių šaltinis

Per sovietmetį lietuviai visiškai pamiršo ir jau nebemoka gamintis valgių iš avienos, – šiandien žmonėse yra įsigalėjusi nuomonė, kad aviena nemaloniai kvepia, jos riebalai greitai užšąla ir yra nepageidautini mityboje. Tai visiška nesąmonė, kurią diegia nemokantys gaminti avienos patiekalų, valgių kulinarijos analfabetai. Aviena yra pati geriausia, perspektyvi mėsa, valgiai iš kurios yra lengvai virškinami ir gerai organizmo įsisavinami. Nė pusės šimto metų nespėjo praeiti, kai lietuviai pamiršo, kaip reikia gaminti valgius iš avienos, kad visiškai dingtų nepageidaujami avienos kvapai, o lajus ilgai neužšaltų, taptų skaniu ir aromatingu maistu. Senovėje lietuviai gana daug augindavo avių, nes jos duodavo daugiausia naudos, iš jų būdavo galima pasigaminti aibes visokiausių maisto produktų. Štai, vien iš avių pieno kiek produktų mokėjo pasigaminti žemaičiai: avių pieną, rūgpienį, nusunktą rūgpienį, padžiovintą rūgpienį ilgesniam vartojimui, avių pieno raugpienį (gaminamą su specialaus raugo pagalba, dzūkai sėkmingai šiam raugui naudojo net rūgštynes).

|

Senovėje lietuviai garsėjo savo puotomis

Lietuvos kulinarai, konditeriai (arba kaip dabar prastuomenėje priimta vadinti – virėjai ir kepėjai) nuo senų senovės garsėjo savo kūrybiškumu ir meistriškumu, matyt, ne be reikalo viduramžiais didikai ir bajorai juos vadino archimagyrais ir magyrais (nuo graikiško žodžio mageiros – virėjas) net iki 17 amžiaus ir šiuos magus, tuos virtuvės burtininkus vežiodavosi su savimi po visą pasaulį, pridėdavo kaip kraitį per vaikų santuokas. Prisiminkime, kad Lietuvos didieji kunigaikščiai, kunigaikščiai, didikai ir bajorai buvo susigiminiavę ne tik su Bizantijos ir Romos imperatoriškomis šeimomis, bet ir su Prancūzijos, Anglijos, Vokietijos, Švedijos, Vengrijos, Čekijos, Rusijos, Moldavijos ir t.t. ir pan. kunigaikščiais, didikais ir bajorais, ir pagalvokime po kiek pasaulio šalių lietuvių kulinarai išplatino lietuviškos virtuvės valgių. O kokias puotas rengdavo tomis vestuvių dienomis! Anų dienų užsienio metraštininkai apstulbę rašė apie vežimus keptų stumbrų, briedžių, stirnų, kiškių, laukinių paukščių, apie valtis visokiausios jiems nei girdėtos, nei regėtos žuvies, apie statines degtinės, midaus, alaus ir giros upes.

|

Medžioklės trofėjų valgiai

Nuo senų senovės giria lietuviams buvo maisto aruodu, o medžioklė buvo visų lietuvių verslas, tačiau suskilus visuomenei į klases, medžioklė tampa tik privilegijuotų asmenų pradžioje verslo, o išnaikinus ir girias, ir žvėris, tik privilegijuotų asmenų pramogų objektu. 1588 m. Lietuvos Statute taip pat numatytos bausmės ir piniginės baudos už svetimų žvėrių sumedžiojimą: už stumbrą – dvylika rublių grašiais, už briedį, danielių ar elnią – šešis rublius grašiais, už mešką arba laukinį arklį – tris rublius grašiais, už šerną – rublį grašiais, už stirną – kapą grašių. Ypač žiauriai buvo baudžiama už padarytus bitynams nuostolius, – už drevės medžio su medumi sunaikinimą, būdavo atskaitomi šeši rubliai grašių, o jei pagaudavo su įkalčiais, pasmerkdavo miriop. Aplamai, tais laikais įstatymai buvo griežti, bet teisingi – jei šlėktą nužudydavo gauja, tai mirtimi bausdavo visą gaują, bet už vieną šlėktą nukirsdindavo ne daugiau trijų galvų, o kas šlėktą sumušdavo ar sužeisdavo, tam viešai nukirsdindavo ranką…