Lietuvių valgiai

Socialistinė santvarka daugelio lietuvių sąmonėje įdiegė iškreiptą gastronominę estetiką. Net ir šiandien pastebimai pasireiškia sovietinio “obščepito” įtaka visur – maisto produktų ir valgių pasirinkime, įgytuose ir jau “savais” tapusiais skoniuose ir valgymo įpročiuose, patiekalų pasirinkime, jų puošime ir patiekime. Tai suprantama, nes nuo vaikystės įprasti, vieni ir tie patys maisto produktai (teisingiau, košmariškas jų nebuvimas sovietinėse parduotuvėse), jų kasdienis skonis ir kvapas sekė visą gyvenimą. Taip įprotis tapo antrąja natūra, antrąja prigimtimi, nežiūrint į tai, kad ji neatitiko nuo amžių pripratusių prie savo nacionalinės virtuvės valgių lietuvių poreikių. Sovietinė diktatūra maisto vartojime dar tebėra taip įaugusi į lietuvių buitį, kad nūnai, kai maisto parduotuvėse galima rasti beveik viso pasaulio maisto produktus, tik dabar, po truputį, labai atsargiai pradedama išsivaduoti nuo senųjų rutininių įpročių, pripratimo savo racione naudoti vienus ir tuos pačius maisto produktus, nors čia pat, toje pačioje parduotuvėje, toje pačioje lentynoje žmogus gali pasirinkti žymiai pigesnį ir daug vertingesį maisto produktą.

Televizijos kanaluose kulinarines laidas veda visi kas netingi, net nesuvokdami, kad šioje veikloje reikalingas ne tik išmanymas, bet ir specialus aukštasis išsilavinimas. Maisto gamybą tautai propaguoja ne kulinarai, o analfabetai diletantams, kitaip sakant kulinarinės laidos Lietuvos televizijos kanaluose tapo mažamokslių kičistų išsidirbinėjimo vieta, kur bet koks egzotiškas pipiras gali “kabinti” ir kvailinti nesubrendusią ir giliamintiškumu nepasižyminčią lietuvišką pupelę. Na, o LTV savo „Kulinarinėse kelionėse“ nuvažiavo tiek toli, jog regis reikėjo visą Lietuvą išnaršyti, kad laidos vedėju tokį marazmatiką surasti. Jei šio televizijos kanalo Loreta savo kulinarinį neišprusimą ir neišmanymą bent dangstydavo dainomis, dabar „Kulinarinės kelionės“ kelia nebe gėdą, o rūpestį, - ar viskas tvarkoje laidos sumanytojų ir vedėjų smegeninėse?..

Prieš karą Klaipėda visoje Europoje garsėjo savo restoranais su vasaros ir žiemos sodais, kurių įregimo pasižiūrėti restoraninio verslo žmonės atvažiuodavo net iš viso pasaulio. Būdavo jie nustebinti ir promenadų takais, vedančiais į Girulius, į Tauralaukį su jaukiomis kavinėmis. Šiose kavinėse galėdavai gauti įvairiausių kavų – Vienos ir Berlyno, Paryžiaus ir Atėnų, turkiškos ir arabiškos, braziliškos ir meksikietiškos, būdavo daugybė įvairiausių arbatų, daug kakavos gėrimų, dar daugiau šokolado gėrimų. O jau saldumynų !..Kokių būdavo pyragaičių, tortų, keksų, ptifūrų, eklerų, meduolių, štraizelių, štrizelių, o Klaipėdos štrudelis buvo žodžiai nenusakomas gardėsis, - jo paragavęs, amžiams skonį prisimindavai...

Lietuvių tauta, švęsdama savo valstybingumo tūkstantmetį, gali didžiuotis savo sena, tūkstančius metų skaičiuojama ir turtinga kulinarijos istorija, atskirų regionų virtuvių skirtumais ir ypatumais, maisto produktų ir valgių gausa, maisto atsargų ruošimo ir valgių gamybos būdų įvairove. Tauta, turėdama tokią turtingą istoriją, dar turtingesnę kulinarijos istoriją ir kultūrą, jokiu būdu, kad ir kaip stengtųsi neišprusėliai ir kulinarijos analfabetai, negali turėti vieną kokį nors nacionalinį patiekalą (tai yra arba jau mirusios, arba išmirštančios tautos požymis). Privalu žinoti, kad mūsuose kulinariniai neišprususių žinasklaidininkų prievartiniai peršami cepelinai jau žymiai anksčiau negu Lietuvoje buvo gaminami visose Europos tautose, tik jos, įdiegusios sveikesnės mitybos principus, cepelinų atsisakė, tad nūnai bulvinius kukulius gamina tik žemesnės kulinarinės kultūros šalys, - čekai - knedlius, lenkai - kliockus, na, ir mes, prie žagrės prisirišę lietuvaičiai - cepelinus.

Iš lietuvių savo miltiniais valgiais labiausiai garsėja aukštaičiai ir daugelį jų gaminamų valgių perėmė lenkai, ukrainiečiai, gudai ir rusai, pavyzdžiui, ukrainiečiai iš aukštaičių išmoko gaminti „vareniki“, t.y. šaltanosius iš mėlynių ir vyšnių, (rusai „пельмени“ ne tik gamybą, bet ir pavadinimą perėmė iš komių), lenkai iš aukštaičių išmoko gamintis „nalesniki“, t.y blynelius, tačiau blynelius jie gaminasi iš „ciasto nalesnikove“, aplamai lenkai mažiausiai ką nors patys mokėjo gaminti iš miltų, todėl ir jų miltiniai valgiai, kaip ir jų pavadininami yra skolinti iš lietuvių, čekų, rusų, vėliau ir italų kalbų. Senosiose lietuviškose kulinarinėse knygose, kurios buvo rašomos ir spausdinamos dviem šimtais metų anksčiau nei Rusijoje, rašoma, kad „blynas turi būti didelis, kaip saulė; apvalus, kaip saulė; raudonas, kaip saulė, karštas kaip saulė“. Kitaip sakant, blynai yra kepami per visą keptuvės dydį, apskrudinami iš abiejų pusių ir taip patiekiami stalan.