Kiršlys

Kiršlį sunku supainioti su kokia kita žuvimi. Tai graži žuvis su didžiuliu į burę panašiu peleku ir sidabriškai mėlynu kūnu, kurį puošia šviesios violetinės juostelės. Kiršliai turi ir individualias kiekvienai žuviai juodas dėmes šonuose. Kaip ir visos lašišinės žuvys, ant nugaros kiršlys turi riebalinį peleką. Jo galvytė maža, daili ir smaili, burnoje – smulkūs dantukai, kuriais jis sugriebia grobį. Kiršlio kvapas primena laukinių čiobrelių kvapą. Iš čia ir kilo lotyniškas šios rūšies pavadinimas – Thymallus. Kiršlių mėsa skani ir aromatinga. Paprastai jie nebūna labai dideli ir maždaug 500 g. svorio žuvis jau laikoma normalia, 1 kg žuvį pasiseka ištraukti ne kiekvienam žvejui, o pagautu 1,5 kg svorio kiršliu gali pasigirti mažai kas. Kiršlys mato labai gerai ir skiria tikslius atspalvius, bet dažnai savo rega nepasitiki ir maistą dar paragauja. Mažesni kiršliai gyvena nedidelėmis grupelėmis, o stambūs daugiau mėgsta vienatvę. Maitinimosi ir poilsio vietas jie pasirenka priklausomai nuo upės sąlygų, bet visada mėgsta atviras, negilias vietas, kur dugnas žvirgždėtas, o greta stiprios srovės yra ir ramių užutekių. Iš savo vietos jis stebi aplink vykstančius įvykius. Pamatęs vabzdį, kiršlys lėtai iškyla į paviršių, stveria grobį ir staigiai neria atgal, grįždamas tiksliai į savo vietą. Pavieniai kiršliai neskuba gaudyti plaukiančio vabzdžio, tačiau jei plaukia keletas žuvų, dėl grobio prasideda grumtynės, kuriose didesnieji tiesiog nustumia mažesniuosius.

Kiršlys (lot. Thymallus thymallus, angl. Grayling, vok. Europäische Äsche) – lašišažuvių žuvis, priklausanti lašišinių (Salmonidae) šeimai. Kūnas iš šonų suplotas. Nugara žalsvai pilka, šonai sidabriški, su juodais taškeliais ir retais gelsvais ar rusvais ruoželiais. Žvynai vidutinio dydžio. Poriniai pelekai rausvi ar gelsvi, neporiniai – violetinio atspalvio. Yra riebalinis pelekas. Galva maža su smailiu snukiu. Ant žandų nedaug mažų dantų. Paplitęs šaltavandenėse Lietuvos upėse. Reta žvejų mėgėjų gaudoma žuvis. Dažniausiai sugaunama 25-35 cm, 150-300 g.

Geriausiai kiršliai kimba pučiant šiltam vėjui, kuris raibuliuoja vandens paviršių, ir kai apsiniaukę arba lyja trumpalaikis šiltas lietus. Jei upė prisipildė ilgalaikių liūčių sunešto drumzlino vandens, kibimas baigiasi, kol vanduo nusistovės. Taip pat kiršliai bijo triukšmo, tad jei bus triukšmaujama ant kranto arba upe plaukiojama motorinėmis valtimis, kiršliai ne tik nebekibs, bet netgi gali išplaukti pasiieškoti ramesnių vietų. Jei norite gaudyti kiršlius sietuvoje nuo kranto, galima naudoti dreifuojančią lervą ir paprastą meškerę. Kaip minėjome, paprastai kiršliai maitinasi prie dugno, tačiau susidomėję medžiokle ir kova dėl maisto jie gali pakilti į vandens paviršių. Tiesa, stambių žuvų taip pagauti nepavyks. Stambios žuvys, plaukiodamos atskirai nuo bandos, pirmos suspėja prie ant dugno gulinčio maisto. Stambius geriausiai gaudyti sliekais. Todėl kartais visai neprošal pakeisti lervą slieku ir meškerę užmesti kiek žemiau pasroviui, toliau nuo pagrindinės kibimo vietos. Taip pat upėse galima mėginti pagauti kiršlį spiningu. Šaltuoju metų laiku, ankstyvą pavasarį, rudenį ir žiemą kiršliai gaudomi prie pat dugno. Vasarą, kai vandenyje apstu prikritusių vabzdžių, kiršlys gali užkibti ir ne prie dugno, ir netgi vandens paviršiuje. Labai patogu kiršlius žvejoti žiemą švariame vandenyje. Kiršlys aktyvus kiaurus metus, tačiau žiemą jam gerokai sunkiau susirasti maisto. Žvejoti galima naudojant dirbtines ir tikras museles.

Žiemos pradžioj užpuolę šalčiai nuskaidrina ir nusodina rudenį sukeltus, sudrumstus upių vandenis. Tačiau pirmas šaltukas, kaip dažnai būna pajūrio krašte, neužsilaiko ilgai. Pūsteli vakarų ar pietvakarių vėjas, ir vėl iš kažkur išlenda drėgnas rudenėlis. Oras gan žvarbus, bet pliusinė temperatūra muselininką kviečia prie upės. Tad verta pabandyti. Įdomiausia dabar žuvis – per rudenį neprisisotinęs kiršlys. Atvykus prie upės, nereikia užsimiršus skubėti prie įprastų vietų, kur žvejota rudenį ar net vasarą. Dabar stambus kiršlys, nors ir alkanas, bet atsargus. Dar labiau atsargus, kad plaukioja vos pastebimoj tėkmėj; duobikėse, kur ant upės dugno sugulę vėjų nuplėšti medžių lapai; žemiau slenksčių, išplatėjimuose ant smėliuko ar žvirgždo; šalia pajuodusių šėkštų arba už jų. Lėtoj tėkmėj, kad ir puikiai surišta muselė, kiršlys gali į ją nekreipti jokio dėmesio, nes lengva atskirti apgaulę. Tad sunkiausia – kokią muselę pasiūlyti? Šiltą žiemą virš vandens maža skraidančių mašalų. Vienas kitas. Todėl sausa muselė netinka, labiau šlapia. Nedidukė. Surišta ant 16-18 numerio kabliuko; spalvos labai nykios, drumzlinos. Geriausiai pilkos, mėlynai pilkos, plieno spalvos, net juodos. Jei ir yra kokia ryškesnė detalė, ji labai mažytė. Pati muselė, užmesta skęstančiu muselinės šniūru, turi būti kuo arčiau dugno ir iš lėto leistis pasroviui šmirinėjančių kiršlių link. Tolimų metimų reikia vengti. Geriau trumpi, tikslūs, kad išeitų kuo natūraliau pravesti.