"Jaunystė – paikystė", "jaunimui ne dorovė rūpi", "neklauso tėvų", "nesilaiko papročių", "nemoka senųjų dainų". Atrodytų, kad tai šiomis dienomis vartojami žodžiai. Tačiau juos galima surasti ne tik Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos, Motiejaus Valančiaus ir kituose XVIII a. pabaigos – XIX a. rašiniuose, tautosakoje, – Europoje apie tai plačiai kalbėta nuo antikos laikų. Dešimtys kartų liudijo blogėjantį jaunimo būdą ir su siaubu laukė pasaulio pabaigos. Ne taip lengva peržengti kartų konflikto barjerą ir į pasaulį pažvelgti jaunesnės kartos akimis, kartu ir kritiškai įvertinti savo jaunąsias...