Įveikiant krizę

-Vadinasi, šį sunkmetį reikėtų vertinti kaip vertybių permainų metą? – Net neabejoju, kad taip. Gyvojoje gamtoje natūraliai veikia švytuoklės principas. Kai mes pernelyg toli nukeliaujame į vieną polių – kraštutinumą, tuomet mus numeta į kitą kraštutinumą. Kai mes pernelyg išaukštiname materialias vertybes, mus nusviedžia į dvasinių vertybių sritį.Bet, kaip žinia, brandus žmogus turėtų išmokti gyventi pusiausvyroje. Šis laikotarpis – mūsų mokymosi metas, kaip rasti aukso vidurį. Taigi dabar turėsime daugiau kabintis į dvasines vertybes. Labiausiai šioje situacijoje mums leidžia išgyventi dvasinis raumuo. Arba anksčiau tą dvasinį raumenį treniravai ir jį dabar turi. Arba dabar esi silpnas it viščiukas, tad skausmingai būsi priverstas kažką daryti, nes nuskęsi. Dvasinis raumuo – tai žmogaus gebėjimas save pažinti, atskirti, kokie yra jo pagrindiniai poreikiai. Krizę reikėtų vertinti kaip virsmo metą. Ne vien ekonomikoje, kai sena miršta, nes turi gimti nauja.Kas yra krizė? Tai – laikotarpis, kai dar nėra aiškiai matomi nauji dalykai, o seni nebeveikia. Štai kodėl jame tiek daug nesaugumo ir neaiškumo. Todėl krizė reiškia naujo pradžią ir žmonių santykiuose. Mes būsime priversti vėl tapti labiau bendruomeniški. Kai kabinomės į materialines vertybes, labiau rūpinomės savimi (man, mane, mano). Dabar turėsime mokytis išgyventi kartu. Krizės metu žmonės išgyvena ne po vieną. Išgyvenama būryje. Todėl žmonės turės grįžti prie socialumo, bendruomeniškumo.

Ko verti yra pinigai? Juk tai tik globalus susitarimas tarp žmonių, kad pinigai – tarpusavio atsiskaitymo matas, kuris turi bendrą vardiklį, vykstant prekių ir paslaugų mainams. Kažkada valstybės pinigus išleisdavo į apyvartą juos padengusios aukso rezervu, dabar tų laikų jau nebėr. Bet kas yra auksas? Tai juk irgi yra susitarimas, jog šis metalas yra vertybė. Man asmeniškai jis nėra vertybė ir aš to aukso nė kiek neturiu. Pats svarbiausias ir vertingiausias mūsų gyvenime yra LAIKAS. Taigi, paslaugų ir prekių kaina priklauso nuo to, kiek žmogaus valandų buvo sunaudota tai prekei pagaminti ar paslaugai atlikti. Kuo daugiau žmonių prisideda prie to darbo, ar gaminant ir parduodant prekes ar teikiant paslaugas, tuo brangiau visa tai turėtų kainuoti. Pinigai – tai tik bendras susitarimas dėl patogesnio atsiskaitymo būdo. Didieji bankininkai ir prekybininkai psichologiškai prikaustė šiuolaikinį žmogų prie pinigų turėjimo ir jų išleidimo. Iš tikrųjų, tai tėra iliuzija. Iliuzija, kad tu esi priklausomas nuo pinigų. Pabandykite pagyventi pora dienų be pinigų, ir jums bus daug kur užvertos durys. Nes visi žmonės yra priklausomi nuo popieriaus lapelių, vadinamų pinigais. Žmonės jaučiai bejėgiai, jei jie neturi pinigų. Istorijoje turbūt daug kartų yra buvę, kai pinigai tai brangsta, tai pinga, priklausomai nuo to, ką už tą popierių gali įsigyti. Pavyzdžiui, šiuo metu Zimbabvėje infliacija siekia milijonus procentų ir šimtas milijonų Zimbabvės dolerių yra lygus vienam JAV doleriui.

Ekonomikos ir finansų sunkmečiu laimėtojais galėsime pavadinti visus, kurie išgyvens šią krizę, o daugiausia uždirbti dabar gali tik turintieji daug pinigų ar galintieji jų pasiskolinti. Dabartinės pasaulinės finansų krizės metu didesnioji investuotojų dalis patyrė nuostolių, tačiau nedidelė grupelė alternatyvaus investavimo fondų savininkų jau dabar skaičiuoja pasakiškus pelnus. Kiti potencialūs laimėtojai dėl pergalės kaunasi dabar. Lietuvos banko (LB) Ekonomikos departamento direktorius R.Kuodis sako, kad pasaulio finansų rinkose veikia ne tik ribotos rizikos ar alternatyvaus investavimo (AIF) fondai, bet ir neviešai veikiančios investicinės organizacijos, į kurias paprastas pilietis negali patekti. Tai – turtingųjų pasaulis. Apskritai ne kiekvienas mirtingas investuotojas gali praverti kai kurių ribotos rizikos (angl. Hedge Fund) fondų duris. Į kai kuriuos „hedge“ fondus pateksite pasiūlę investuoti ne mažiau kaip 2-3 mln. dolerių. Todėl kartais tokie fondai dar vadinami milijonierių klubais. Šios investavimo struktūros pritraukė ne tik daug pinigų, bet ir pasaulio finansų protų. Jose dirba gausybė, pavyzdžiui, iš Rusijos emigravusių matematikų, mokslų daktarų. Jie kuria modelius, kaip uždirbti daug ir labai daug. Nors kai kurie „hedge“ fondai patyrė nuostolių, tačiau stambieji uždirbo pasakiškus pelnus. Pastaruoju metu tokios investavimo struktūros veikė labai ciniškai. Tikėtina, kad dėl jų veiklos į krizę pateko Islandija.

Jei prieš kelis mėnesius apie pasaulinę krizę kalbėdavo tik vienas kitas, šiandien jos padarinius jaučiame kiekvienas: planai pasikelti atlyginimus atsidėjo neribotam laikui, kol kas belieka džiaugtis, jei apskritai turime darbą, didesnių paskolų bankuose gauti jau praktiškai nebeįmanoma, kainos parduotuvėse gerokai padidėjo ir ko gero dar didės. Prie viso to “gėrio” prisideda ir valstybė: planuojamas lengvatinio 5 procentų pridėtinės vertės mokesčio spaudai nuėmimas (sudėjus su krizė spauda dabar dėl to išgyvens sunkiausius metus), planuojamas autorinių atlyginimų panaikinimas dirbantiems (tai sąžininga darbuotojų atžvilgiu, tačiau šoką leidykloms padidins dvigubai), pajamų mokesčio didinimas, staigus apie 70 proc. važiavimo Vilniaus viešuoju transportu pabrangimas (”labai laiku”, turint omenyje globalujį atšilimą bei krizę: skatinkime vairuoti kuo daugiau žmonių, kad užteržtų orą ir užkimštų miestų gatves galutinai). Paskutinius tris dalykus paminėjau dėl to, kad apie juos kol kas mažai kur rašoma ir kalbama, be to visa tai susiję ir su manim. Kadangi neigiamų nuomonių, straipsnių apie krizę šiuo metu apstu, pasistengsiu į visą šią situaciją pažvelgti teigiamai. Pradžiai tiesiog siūlau perskaityti porą straipsnių, kurių autorių mintims labai pritariu, po to pateiksiu ir savo išvadas krizės klausimu: Pirma nuomonė: dienraščio “Klaipėda” žurnalistės Dovilės Jablonskaitės straipsnyje “Ačiū Dievui – krizė”.