Nežinau kaip jums, bet man šią savaitę interneto pasaulyje svarbiausios naujienos buvo Google Buzz paleidimas ir Facebook atnaujinimai. Tai, kad apie abu rašau viename įraše, visai ne sutapimas — niekam ne paslaptis, kad Google Buzz buvo paleistas kaip konkurentas Facebook, Twitter ir kitiems socialiniams tinklams, nors Google to tiesiogiai lyg ir neskelbia. Pradėkim nuo Google Buzz — išgirdęs apie šią tarnybą, o gal tiksliau Gmail priedą, nelikau ypatingai sužavėtas, bet laukiau jo pasirodymo mano dėžutėje. Kuo ilgiau laukiau, tuo labiau norėjau sulaukt, ypač kai pasigirdo geri atsiliepimai iš kolegų. Galiausiai trečiadienį vakare jungiantis prie Gmail ir man buvo pasiūlyta išbandyti Buzz. Atsivertęs Buzz srautą likau visiškai nesupratęs kodėl automatiškai seku kai kuriuos žmones. Daugumos jų išvis nepažinojau, turbūt todėl, kad labiau pratęs matyti jų Twitter vartotojo vardus, nei tikruosius vardus ir pavardes. Kaip ten bebūtų, vietoj išreklamuotos galimybės dalintis informacija su artimiausiais draugais, gavau krūvą nepažįstamųjų. Kliuvo ir tai, kad Buzz sraute virė kažkokia informacijos sriuba – tik ką parašyti įrašai sumaišyti su parašytais seniau ir dar pagardinti jau ir taip sekamų žmonių twitter pranešimais. Toliau atėjo eilė išbandyti kaip Buzz veikia su Google Maps programa Android telefone. Įsijungęs Buzz, nustebau, kad tiek daug buzz’erių mano mažam mieste. Pabandžiau pats ką nors parašyt ir plaukai piestu atsistojo.

Lietuvos vartotojų didžiausiame pasaulio socialiniame tinkle “Facebook” jau yra daugiau kaip 750 tūkst. Gali būti, kad ateis laikas, kai gyventojų surašymas vyks „Facebooke”, o Seimą rinksime tiesiog spausdami „Patinka” prie mums simpatiją keliančios partijos ar kandidato vardo. Ne vienas mūsų yra girdėjęs posakį: „Jei tavęs nėra Facebooke, tu išvis neegzistuoji”. Kada nors tai taps realybe. O dabar, kai šiame puslapyje savo gyvenimus švaisto beveik trečdalis Lietuvos, mūsų tautiečių veikla „Facebooke” gali puikiai pasitarnauti atliekant sociologines įžvalgas apie mus pačius. Pasitelksime į pagalbą veidaknyge.lt, kuri pateikia mėgstamiausių lietuviškų puslapių „Facebooke” statistiką. Jei kas, ką tik grįžęs iš šiltų kraštų, pradeda niurnėti, kad Lietuvoje žmonės susiraukę ir nemieli – netikėkite. „Facebook” statistika nemeluoja: lietuvaičiai labiausiai mėgsta TV parodijų laidą „Dar pažiūrėsime”, o ketvirtas tarp visų mėgstamiausių puslapių yra „Dienos anekdotas”. Dabar paaiškėja, kodėl per vakarėlius nebeįmanoma pasakoti anekdotų, nes visi juos jau yra skaitę. Žvelgdami į topą, sužinome, kad lietuviai yra labai šeimyniška tauta ir iš visų šeimos narių labiausiai mėgsta savo mamą: antrą vietą „Facebooke” okupavęs puslapis „Aš labai myliu savo mamą”. Viena dešimtuko vieta siunčia prieštaringus signalus apie lietuvaičių prigimtį: „1 narys = 0.01 Lt vaikams” turi 69888 tūkst. mėgėjų.

Psichologas iš Olandijos Paulas Kirschneris tikina, kad jam pavyko nustatyti priežastinį ryšį tarp atsidavimo socialiniams tinklams ir moksleivių bei studentų gaunamų prastų pažymių, rašo „The Daily Mail”. Dirbdamas su viena JAV universiteto 219 studentų grupe, kurių amžius svyravo nuo 19 iki 54 metų amžiaus, profesorius nustatė, kad tie, kurie ruošdami namų darbus kartu dar naudojasi ir socialiniais tinklais, gauna 20 proc. mažesnius įvertinimus. Vidutinis „Facebooko” lankytojų įvertinimas buvo 3,06 balo skalėje nuo 0 iki 4. Tuo tarpu nesinaudojančių socialiniais tinklais studentų įvertinimų vidurkis siekė 3,82 balo. Trys ketvirtadaliai studentų, „Facebook” lankytojų, atsisakė pripažinti, kad socialiniai tinklai neigiamai veikia jų akademinės veiklos rezultatus. Pasak P. Kirschnerio, „Facebook” vartotojams kartu ruošiant namų darbus reikia nuolatos blaškytis tarp komunikavimo su kitais ir užduoties sprendimo. Dėl to šie studentai daro daugiau klaidų ir sugaišta daugiau laiko nei visą dėmesį skiriantys mokslams. Be to, „Facebook” lankytojai namų darbų metu dažnai bendrauja interneto pokalbių programomis (paprastai tekstinėmis žinutėmis) bei elektroniniu paštu.

Apibendrindamas liepos mėnesį „Kultūros subtitrų“ rubrikoje publikuotus tekstus apie Web 2.0 technologijas, daugiausia iš jų – apie Facebook’ą, Ramūnas Čičelis apie interaktyvias bendravimo priemones kalbina žurnalistą Artūrą Račą. Kodėl nesinaudojate Facebook’u? Man nereikia nei Facebook’o, nei Twitter’io. Šiuo atžvilgiu esu konservatyvus. Begalybė, šimtai ar tūkstančiai, vadinamųjų draugų, kurių dažniausia net nepažįsti, nėra man priimtini. Tai nėra mano bendravimo forma. Kai man reikia žmogaus, kai noriu jam ką nors pasakyti, mieliau rašau laišką ar skambinu. Neskelbiu savo asmeninių naujienų būriui žmonių, kurių net nesu matęs. Facebook’as kai kuriems dažnai tampa noru padidinti savo reikšmingumą, susimažinti savo vienatvę. Manau, tai nėra tikra. Facebook’e svarbiau kiekybė? Kai noriu kuo nors pasigirti ar pasidalinti, geriau bendrauju tiesiogiai. Facebook’as yra skelbimų lenta. Abu mano sūnūs bando įtikinti, kad tai – labai naudinga, padeda daugeliu atvejų, bet aš puikiausiai išsiverčiu be to instrumento. Kita vertus, jei žmonėms tai padeda, tuomet aš labai džiaugiuosi, bet man to nereikia. Kokią galią keisti žmogaus gyvenimą turi Facebook’as? Ypatingai jaunesniems žmonėms labai svarbu tai, kiek jie apie save paskleidžia informacijos, kuri išlieka virtualiojoje erdvėje ilgą laiką. Beje, tas išlikimas net nepriklauso nuo paskleidusiojo norų.

Atrodytų, na, kur dar be krepšinio ta Erlicko apraudota Lietuva gali pirmauti?… Pasirodo gali – ir pirmauja! Bent jau informacinės visuomenės plėtros frontuose – tai tikrai. Mobilaus ryšio vartotojų skaičius, interneto sklaida ir ryšio kokybė, dalyvavimas socialiniuose tinkluose – tai tik kelios sritys, kur Lietuva ne tik, kad nesivelka Europos uodegoje, tačiau aršiai pirmauja. Sako, kad „Facebook“ prisiregistravo jau virš šešių šimtų tūkstančių vartotojų iš Lietuvos, o tai yra, ko gero, kas antras darbingo amžiaus pilietis. Taigi sparčiai kraustomės ne tik į Airiją, bet ir į virtualią erdvę. Tik… kas ten mūsų laukia? Praėjo tie laikai, kai interneto tyruose klajojo išimtinai tinklų administratoriai ir jų amžini priešai – mistiški „hakeriai“, o visi mes buvome nedrąsiai „windausų“ langus „klikinantys“ „useriai“… Dabar internetas – jokia prabanga, o juo naudotis – joks sugebėjimas. Tą daro kiekvienas vaikas. Štai čia ir atsiranda kontekstas kalbėti, kaip visuotinė žmonijos skaitmenizacija paveiks pačius žmones ir pakeis visuomenę. Kai dalykai tampa kasdienybe, jie nebekeičia pasaulio drastiškomis revoliucijomis, mes patys imame nepastebimai keistis. Tai vadinasi evoliucija. Sukūrę ir savo poreikiams pritaikę kompiuterius, mes patys imame prie jų taikytis. Sukūrę skaičiavimo mašinėlę, mes netekome sugebėjimo skaičiuoti mintinai. Sukūrę animacinius filmukus, nustojome vaikams sekti pasakas. Sukūrę internetą – vis mažiau liečiame realybę.

Darbuotojai, darbo metu mėgstantys apsilankyti „Facebook”, „Twiter” ir kituose socialiniuose tinklapiuose, britų verslui kainuoja milijonus, rodo tyrimo duomenys, kuriuos skelbia naujienų agentūra „Reuters”. Britiškas įdarbinimo tinklapis MyJobGroup.co.uk išsiaiškino, kad beveik 6 proc. – 2 mln. darbuotojų iš 34 mln. dirbančiųjų – per darbo dieną praleidžia daugiau negu valandą naršydami socialiniuose tinkluose. Taip išvaistoma viena aštuntoji produktyvaus darbo laiko. „Tyrimo rezultatai aiškiai rodo, kad britai darbo metu praleidžia per daug laiko naršydami socialiniuose tinkluose. Tai gali turėti neigiamų pasekmių darbo produktyvumui daugelyje kompanijų visoje šalyje”, – teigė MyJobGroup.co.uk komercijos direktorius Lee Fayeris. Laikas, praleistas „Facebook”, „Twiter” ir kituose socialiniuose tinkluose, britų verslui gali kainuoti 14 mlrd. svarų sterlingų. Taip pat tyrimas atskleidė, kad į socialinius tinklus darbo metu užsuka, bet mažiau nei valandą juose praleidžia, daugiau negu pusė dirbančių britų (55 proc.).