Leisgyvė sistema: kaip kapitalizmas nuvažiavo nuo vėžių (II)

Praėjus septuneriems metams po JAV banko „Lehman Brothers“ katastrofos, industrializuotas pasaulis kenčia nuo Japonijos sindromo. Augimas – minimalus, neatmestina dar vieno kracho galimybė, o praraja tarp turtingųjų ir vargšų nesiliauja augusi. Ar globali ekonomika gali pasikeisti? Atsakymo į šį klausimą ieško Vokietijos savaitraštis „Der Spiegel“.

Pirma dalį skaitykite čia.

Neapskaičiuojamos rizikos

Naujos apskaitos taisyklės buvo priimtos, bet finansų valdytojai vis dar gali paslėpti savo gaunamus pinigus už tokių miglotų terminų, kaip „transakcija“ ar „kliento užsakymas“. Bankų balansai, kaip kandžiai įvardino Anglijos centrinio banko atstovas Andrew Haldane`as, vis dar yra „tamsiausios dėžutės“.

Prieš griūtį investicijų bankai lošė su išvestinėmis finansinėmis priemonėmis, žinomomis pagal tokius akronimus, kaip CDO ar CDS. Šiandien Volstryto institucijos bando pasipelnyti, naudodamos itin greitą prekybą, slaptus pinigų šaltinius ir milisekundes skaičiuojančius algoritmus. Prižiūrėtojai bijo, kad itin greita prekyba, dar žinoma kaip žaibinė prekyba, gali sukurti neapskaičiuojamas rizikas pasaulinei finansų sistemai.

Kai analitikas M. Mayo pagalvoja apie modernų bankų pasaulį, jis įsivaizduoja veikėją iš režisieriaus Romano Polanskio filmo „Kinų kvartalas“ (Chinatown) – detektyvą iš Kalifornijos Jake`ą Gittesą. Vyras išsprendžia vieną korupcijos bylą po kitos, tačiau nusikalstamumo lygis Los Angele niekaip nekrenta. „Kodėl taip yra?“ – galiausiai paklausia kito veikėjo, kuris atsako: „Užmiršk tai, Jake`ai. Juk esame kinų kvartale“.

Panašiai yra ir su bankų industrija, sako analitikas. Atskiros bendrovės nėra problema: problema yra sistema. „Bankai yra kinų kvartalas, – sako M. Mayo, – situacija šiandien nė kiek nepakitusi.“

Nedidelis Wimmiso kaimas yra Šveicarijos vietovėje, kuri vis dar atrodo iš esmės šveicariška – Berno aukštumose, kur šalies vėliavos plazda namų kiemuose. Vietinis soliariumas vadinasi „Sunne Stübli“ (saulės kambarėlis), o pagal penktą  šalia miesto administracijos pastato iškabinto naujausio leidimo įsako punktą, organizacijos savo skelbimus turi pritvirtini smeigtukais, o ne sąsagomis. Viskas turi savo vietą Wimmise. Taip pat yra ir Markuso Wengerio langų gamykloje. Po truputį plinkantis ir darbščių akių verslininkas yra tikras posakio „laikas yra pinigai“ įsikūnijimas. Jis spėriai vaikšto po savo futbolo aikštės dydžio cechą, kuriame gaminami energiją taupantys viršulangiai, energiją taupančios durys ir energiją taupantys stoglangiai, kuriuos galima įrengti tarp saulės modulių, taip dar labiau taupant energiją. Tai sistemą, kurią M. Wengeris pats ir sukūrė. „Mums nuolat būtina sugalvoti ką nors naujo, – sako jis, – kitaip čekai mus pralenks.“

M. Wengeris gali pasirodyti it idealus verslininkas iš regioninės verslo šakos, jei ne jo palaikoma politinė iniciatyva, kuri yra beveik tokia pat nešveicariška, kaip sūrio gamybos draudimas Ementalio regione. M. Wengeris pasisako už didesnius paveldėjimo mokesčius.

Dešimtmečius Šveicarija buvo grįsta unikalia populiaraus kapitalizmo forma, kuri žadėjo smulkiems amatininkams tokias pat privilegijas, kaip ir dirbantiems finansų sektoriuje. Šveicarija buvo diskretiškas mokesčių rojus pasaulio turtuoliams, ir tuo pačiu reiškė pretenzijas į aukščiausius atlyginimus Europoje. Tai buvo savotiškas gerovės valstybės „Rolex“ modelis.

Tačiau šalyje įsitvirtinusi klasių sutartis sugriuvo per finansų krizę, kai buvo išmokėtas 60 mlrd. dolerių gelbėjimo planas jos didžiausiam bankui UBS ir milijonai „auksinių parašiutų“ skirti jo vadovams, kad jie neperbėgtų pas konkurentus po to, kai juos išmetė už borto.

Nuo tada klasių kovos užuominos sklando po Šveicarijos Alpių slėnius. Paleista eilė populiarių iniciatyvų, kurias finansiniai laikraščiai pavadino „nukreiptais prieš verslą“. Visų pirma, šveicarai prabalsavo už vadinamųjų „plėšikiškų atlyginimų“ apribojimus. Kitame referendume norėta įtvirtinti lubas vadovų kompensacijomis, tačiau tai nepavyko. Socialdemokratai, žalieji ir socialkonservatyvi EVP partija pasiūlė valstybines pensijas remti iš naujo mokesčio paveldėjimui, ir jau greitai šiuo klausimu bus surengtas dar vienas referendumas.
„Viduramžių princų turtai“

Atlyginimai Šveicarijoje, kur atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų yra ne didesnė, nei Vokietijoje ar Prancūzijoje, nėra problema. Problema slypi turte. Jokia kita šalis neturi tiek daug pagrindinių akcininkų, finansuotojų ir investuotojų, ir jokioje kitoje šalyje kapitalas nėra taip sukoncentruotas. 100 turtingiausių Šveicarijos piliečių turtas padidėjo beveik 5 kartus per pastaruosius 25 metus. Ciuricho kantone 10 turtingiausių gyventojų valdo tiek pat turto, kiek 500 tūkst. vargingiausių. Kai neseniai mirė vienas Šveicarijos verslininkas, jo įpėdiniai paveldėjo turto, verto tiek pat, kiek visi vienos šeimos namai ir butai, kuriuose gyvena jų šeimininkai Appenzellio Innerrhodeno kantone. „Turtas Šveicarijoje tapo toks koncentruotas, –sako buvęs Ciuricho statistikos departamento vadovas, – kad jis prilygsta viduramžių princų turtams.“

Valstybė iš to negauna beveik jokios naudos. Šveicarija neseniai surinko 864 mln. Šveicarijos frankų (715 mln. eurų) paveldėjimo mokesčio, ir šis pajamų šaltinis artimiausiu metu greičiausiai nedidės. Siekdami pritraukti turtingus asmenis, šalies kantonai sumažino savo mokesčius iki tokių žemumų, kad milijardų verti turtai gali būti palikti kitoms kartoms nesumokėjus nė cento mokesčių.

Praeityje šveicarai didžiavosi savo išdaigia visuomenės grietinėle, kurios gyvenimas tokiose prabangiose vietose, kaip Lugano kurortas, buvo toks pat impozantiškas, kaip ir jos bankrotai. Tačiau dabar didžioji dalis ypač turtingų yra iš finansų sektoriaus, ir net toks doras langų gamintojas, kaip M. Wengeris, dažnai negali suprasti, ką daryti su reikalavimais, kuriuos gauna iš savo aukštosios klasės klientų.

Vienas namų šeimininkas neseniai paprašė M. Wengerio auksu padailintų langų. Kitą kartą jis stovėjo vyresnės poros 500 kv. metrų bute ir negalėjo nustoti galvojęs: kaip jie šitą vietą šildo?

Pavojingas kelias

M. Wengeris nėra revoliucionierius. Rinkos ekonomika jam patinka, ir jis sako: „Už nuopelnus reikia atlyginti“. Didesnį paveldėjimo mokestį jis remia ne dėl to, kad norėtų didesnio teisingumo, bet todėl, kad mato jo neįvedimo kainą, kurią paaiškina taip pat žvaliai, kaip ir savo langų įrengimą.

M. Wengerio skaičiavimas veikia taip: šiandien jis vienam dailidei, kuris uždirba 54 tūkst. eurų per metus, moka maždaug 8 tūkst. eurų socialinių įmokų. Tačiau Šveicarijos visuomenė sensta, dėl to įmokos į pensijų fondus greitai gali smarkiai išaugti. „Ar neatrodo protinga, – klausia jis, – kad iš tų Šveicarijos piliečių, kurie šiandien nemoka beveik jokių mokesčių už savo vis augančius turtus, būtų paimta bent maža dalis?“

M. Wengeriui atsakymas akivaizdus. Bet jis taip pat žino, kad dauguma kitų verslininkų į tai žiūri kitaip. Jie jaudinasi dėl „puolimo iš kairės“, ir jiems labiau patinka remti jų tariamą čempioną Christophą Blocherį, milijardierių ir Šveicarijos Žmonių partijos dvasinį vedlį. Visai neseniai Ch. Blocheris įtikino šveicarus apriboti imigraciją iš kitų Europos šalių. Dabar M. Wengeris laukia, kol Ch. Blocheris pradės naują kampaniją su šūkiu: „Ar bandote išvaryti verslininkus iš mūsų šalies?“

Sprendžiasi ne tik kelių milijonų frankų nacionaliniame pensijų fonde ateitis. Tikrasis klausimas yra apie tai, ar tokios turtingos valstybės, kaip Šveicarija, turėtų tapti jų elito žaisliukais. M. Wengeris galvoja, kad pramoninės šalys žengia pavojingu keliu, godumo ir nuolaidžiavimo savo silpnybėms keliu, ir jis tiki, jog Ch. Blocherio partija yra labiausiai matomas to atspindys. „Ch. Blocheris siekia didiesiems finansams palankios politikos, – sako M. Wengeris, – jis kovoja pinigų pusėje.“

Iš Berno aukštumų kilęs verslininkas neturi iliuzijų dėl konflikto su didžiausiu šalies panikos kėlėju. Šveicarai dėl paveldėjimo mokesčio greičiausiai balsuos kitąmet. „Galiausiai pralaimėsime rezultatu 60 prieš 40“, – prognozuoja M. Wengeris.
————————
Jis buvo Reagano revoliucijos veidu: jaunas vyras vešliais plaukais, per dideliu kostiumu ir nešiojantis akinius su raginiais rėmeliais sėdėdavo greta konservatyviosios Amerikos herojaus. Buvęs JAV prezidento Ronaldo Reagano biudžeto vadovas Davidas Stockmanas buvo didžiausio mokesčių mažinimo šalies istorijoje architektu ir propagavo „nutekėjimo žemyn“ teoriją – respublikonų dogmą, kuri teigia, jog turtingųjų uždirbtas pelnas ilgainiui duos naudos ir vargšams.

Praėjus 30 metų D. Stockmanas sėdi gilioje sofoje savo didžiulėje viloje Niujorko pasiturinčiųjų priemiestyje Grinviče, Konektikute. Ten pat rizikos draudimo fondų žvaigždės slepia savo beskones vilas iš raudonų plytų sienų, o privačių apsaugos įmonių džipai priparkuoti ant kiekvieno gatvės kampo.

D. Stockmanas užsidėjęs žalią beisbolo kepurę ir vilki juodus marškinėlius. Už lango – saulėtas ankstyvo rudens rytas, tačiau ryškiai apšviestuose kambariuose nuotaika yra keistai niūri. Kambariai tušti, jų kampuose sukrautos dėžės, o tarnai valgomajame pakuoja stalo sidabrą.

D. Stockmanas kraustosi į Niujorką, į butą, kurį jau yra išsinuomojęs Manhatane. Nėra visiškai aišku, ar ten jis kraustosi  dėl to, kad būtų arčiau televizijos studijų ir laikraščių redaktorių, ar šis žingsnis simbolizuoja pasitraukimą iš jo ankstesnio gyvenimo. Tame gyvenime jis nuolat sėdėjo aukščiausių Vašingtono politikų kabinetuose ir bendravo su JAV finansų industrija, tas gyvenimas D. Stockmaną pastatė į beveik beprecedentę poziciją, iš kurios jis galėjo išsamiai nupasakoti pastarųjų trijų dešimtmečių Amerikos nukrypimus nuo normos. „Mes turime kazino, kuriame dominuoja centrinis bankas, ir jis kenkia sveikai augančios kapitalistinės ekonomikos pamatams“, – sako jis.

Likimo ironija, kad D. Stockmanas buvo tas, kuris šią visuomenę 1980-aisias norėjo pakeisti, kai R. Reaganas jį paskyrė pokyčio į pasiūlos varomą ekonomiką organizatoriumi. Kaip ir prezidentu tapęs aktorius iš Kalifornijos, D. Stockmanas tikėjo laisvąja rinka, žemais mokesčiais ir valstybės vaidmens ekonomikoje mažinimu.