Dėl privatizacijos
Grįžkime prie elektroenergetikos. Įgyvendinus LR Seimo įstatymą dėl AB “Lietuvos energija” reorganizavimo nuo 2002 metų Lietuvos elektros energetika formaliai tenkina vieną svarbų Europos Parlamento ir Europos Komisijos Tarybos Elektros direktyvos 92/96 EC reikalavimą – atskirti elektros perdavimo, skirstymo ir gamybos sąnaudas. Tuo tarpu elektros gamybos išskaidymas į atskiras elektrines kaip nepriklausomas bendroves tik iš šalies sudaro iliuziją, kad įgyvendintas kitas Elektros direktyvos reikalavimas – sudarytos sąlygos konkurencijai elektros gamyboje. Faktiškai tokia elektros gamybos struktūra yra kliūtis korektiškai konkurencijai. Elektros rinkoje gali konkuruoti tik panašūs tiek pagal savo dydį, tiek pagal savo charakteristikas nepriklausomi gamintojai. Ignalinos AE negali konkuruoti Su Lietuvos elektrine ne tik dėl skirtingų gamybos savikainų, bet ir dėl to, kad Lietuvos elektrinė rezervuoja Ignalinos AE. Ir kitos elektrinės negali be pagalbos gaminti elektrą pagal vartotojų pareikalavimą. Todėl vadinamam laisvajam vartotojui vienos sutarties apsirūpinti elektra nepakanka.
O kaip Lietuvos elektrinės po vieną galės konkuruoti Baltijos elektros rinkoje ( ją patvirtino Baltijos šalių Vyriausybių vadovai 2001 m.), kai ir Latvijoje, ir Estijoje visos didžiausios elektrinės yra vienoje bendrovėje?
Tokiom sąlygom ir Lietuvos elektrines investuotojams pavyks parduoti tik jiems primokant.
Kaip nurodo Pasaulio Energetikos Tarybos studija (Electricity Market Design and creation in Asia Pacific, May 2001), tik Argentinoje ir Australijos Viktorijos valstijoje elektros gamyboje konkuruoja atskiros elektrinės, bet ne generavimo kompanijos. Australai, nurodoma, rengiasi tai keisti.
Dveji skirstomieji tinklai irgi nesudaro sąlygų konkurencijai, o tik padaro skirtingas elektros kainas tokiems vartotojams, t.y. Ignalinos rajono gyventojams elektra bus brangesnė nei Skuodo rajono gyventojams. Be to, skirstomųjų tinklų bendrovės yra rizikingai mažos, nes Vakarų ekspertai rekomenduoja, kad bendrovės turėtų aptarnauti per milijoną vartotojų. Kuo daugiau, tuo geriau, nes tada bendrovių didesnė finansinė galia. Tuo tarpu Lietuvoje tėra 1,3 milijono vartotojų. Todėl investuotojui pirkti kuriuos nors vienus skirstomuosius tinklus yra rizikinga, ir nereikia tikėtis geros kainos.
Kadangi visos Lietuvos elektrinės yra atskiros nepriklausomos bendrovės, o jų ūkinė situacija komplikuota, tai Ūkio ministerijai, kaip pagrindinių akcijų paketo laikytojai teks užsiimti ūkine veikla, kad bendrovės nebankrutuotų.
Tas pats pasakytina apie techninius standartus, norminę dokumentaciją. Dabar Ūkio ministerija bando tai spręsti įvairių dokumentų rengimui samdydama darbo grupes. Specialistų pasirinkimas Lietuvoje nėra didelis. Todėl tokių dokumentų kokybė, kai jie rengiami paskubomis, labai abejotina, o ministerijoje nėra kam įvertinti dokumentų tinkamumą. Visų tų trūkumų priežastis viena – elektros energetikos reformą, deja, rengė ne Lietuvos energetikos specialistai-profesionalai, ne jų lemiamas žodis, ne jiems ir atsakyti, vis tiek už klaidas apmokės vartotojai.
prof. Leonas Ašmantas
Asociacijos Lietuvos energetikų sąjunga Prezidentas
