Apie politizaciją
Mokslas ir technologija negali būti “aukščiau etikos”. Praėjusį rudenį Lietuvos politikai priėmė sprendimą po ketverių metų uždaryti pirmąjį Ignalinos AE reaktorių ir vėliau nuspręsti, kada uždaryti visą elektrinę. Šis paskutinis iracionalus teiginys, įteigtas nebe užsienio pagalbos, ir vaidina tą dramatišką vaidmenį šiandieninėje situacijoje. Juk negrąžinamą paramą, mums danajų dovaną, gavo beveik visos atominės elektrinės su RBMK reaktoriais, bet be papildomų įsipareigojimų, o mes, ne be akademinių sluoksnių pritarimo, ją priėmėme su įsipareigojimais. Šis mūsų sprendimas komplikuoja ir kitų šalių stojančių į ES ir turinčių branduolines jėgaines pozicijas.
Taigi politiniai veiksniai užgožia techninius ir ekonominius. Konjunktūrinėmis vadžiomis pažabotos institucijos nuolankiai pritaria valdančiųjų ar ES emisarų per mūsų valdžios institucijas išreikštiems norams. Aukščiausios grandies politikams ir vadovams yra patogu turėti galimybę tiesiogiai daryti įtaką analitinėms institucijoms, jei pastarosios pateikia pageidaujamus “argumentus”, pateisinančius ekonomiškai nepagrįstus politikų sprendimus. Taip prarandama mokslininkų savigarba, pažeidžiama mokslininko etika, be to aplinka, kurioje atliekami tyrimai gali būti morališkai bauginanti. Politizuotos “mokslinių” veikalų išvados prie kurių priskiriama ir Nacionalinė energetikos strategija (1999 m.), nedaro garbės nei mokslininkams, nei ją užsakiusiems politikams. Kai tie patys ekonominiai rodikliai interpretuojami skirtingai, praėjus vos ketvertui metų.
Lietuvos energetikos instituto, tuomet jo pavadinimas buvo kitoks, vadovų abejingumas ( tiksliau būtų vienaskaita ) valstybės ir tautos likimui pasireiškė jau pirmaisiais nepriklausomybės metais. Tai išryškėjo blokados pradžioje, kai Energetikos ministerija pabandė pasitelkti techninę inteligentiją aptarti alternatyvių kuro rūšių ir energijos išteklių paieškas ir panaudojimą Lietuvoje. Nebuvo aišku kaip klostysis politinis klimatas. Sekantis fiasko patirtas, jau po blokados, kviečiant įvairias institucijas, tame tarpe ir Lietuvos mokslų akademiją, aptarti spręstinas energetikos problemas. Neatidėliojant tvarkytini buvo šie reikalai: Lietuvos Respublikos energetikos strategija; energetikos įstatymas; alternatyvių energijos rūšių prioritetai ir jų naudojimo galimybės; elektros ir šilumos energijos tarifų struktūra bei jų taikymo tvarka; šilumos nuostolių mažinimas kuo plačiausiu mastu; technologijų, kurioms reikia kuo mažiau energijos diegimas ir t.t.
Kiek tik įstengėme ieškojome visų pagalbos Lietuvos energetikos ūkiui tvarkyti, bet jos beveik nesulaukėme. Energetikos ekonomikos klausimus kėlėme visiems žymesniems ekonomistams, tarp jų – ir akademikams, tačiau veltui. Taigi dirbti, imtis atsakomybės nepageidavo niekas, bet vėliau populistiškai mokyti, kaip dirbti, priviso tiek ir tiek – nuo akademikų iki Darbininkų sąjungos.
prof. Leonas Ašmantas
Asociacijos Lietuvos energetikų sąjunga Prezidentas
