Lietuvišką verslą stabdo ribotos rinkos galimybės

Pastaruoju metu pastebima tendencija – Jungtinėse Valstijose silpsta į siaurą lietuvių vartotojų ratą orientuotas verslas. Lietuviams verslininkams tenka parodyti visą savo apsukrumą bei sugebėjimus, kad išsilaikyti ir užkariauti pasiūlos išlepintų amerikiečių dėmesį. Atrodo, kad netrukus vien tik į tautiečių poreikius nukreiptas biznis taps hobi. Tačiau galbūt lietuviškų pavardžių atsiras JAV verslo magnatų sąrašuose? Taigi, kodėl merdi lietuviškas verslas, kai lietuviams verslininkams visai neblogai sekasi?

“Emigrantas” ne kartą aprašė lietuvių sėkmės istorijas, kuriant ir plėtojant savo verslą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tačiau jeigu kalba pasisuka ne apie pavienes kompanijas bei įmones, bet apie patį “lietuvišką” verslą, iš pokalbių su vietos verslininkais susidaro ne guodžiantis vaizdas – atrodo, kad “trečiosios bangos” lietuvių verslas pamažu užleidžia savo pozicijas ant lietuviškumo pakylos ir geriausios jo dienos jau praeityje. Ar tikrai verta pasiduoti pesimistinėms nuotaikoms? O gal tiesiog vyksta natūralūs pokyčiai ir jėgų persigrupavimas?

Ne paslaptis, kad pastaraisiais metais gerokai sumažėjo lietuvių, įsigyjančių gyvenamuosius namus. Šia verslo šaka užsiimantys asmenys ima skambinti pavojaus varpais, sakydami, kad į lietuvius orientuota nekilnojamo turto rinka, klestėjusi prieš keletą metų, dabar ima merdėti. Taip pat nerimą keliančių ženklų dėl sumažėjusio renginių lankymo akcentuoja ir renginius organizuojančių kompanijų atstovai.

Panagrinėkime tokių tendencijų priežastis ir pabandykime rasti atsakymą į tai, kas iš tiesų vyksta?

Ribotos į tautinius poreikius orientuoto verslo galimybės

Visi suvokiame, kad į lietuvius emigrantus orientuota rinka yra savotiškai ribota – šalyje gyvena tam tikras ribotas skaičius žmonių, kuriems reikia tam tikro riboto kiekio gyvenamųjų namų ar apartamentų, kurie suvalgo ribotą kiekį maisto produktų ir įsigyja tam tikrą kiekį lietuviška simbolika papuoštų marškinėlių.

Taip yra todėl, kad esant griežtai vizų sistemai bei imigracijos kontrolei, vartotojų skaičius nepasipildo taip sparčiai, kaip to galbūt norėtųsi į lietuvišką rinką orientuotiems verslininkams. Be to, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir atsiradus galimybei legaliai dirbti kai kuriose jos šalyse, vis mažiau ekonominių emigrantų iš Lietuvos vyksta į Jungtines Amerikos Valstijas, savo sėkmės kelio ieškodami artimesnėje ir geriau pažįstamoje Europoje. Ateityje greičiausiai galima tikėtis tik dar mažesnio atvykėlių emigrantų į JAV skaičiaus. Ypač, jeigu nebus pokyčių bevizio režimo srityje. Vasario mėnesį Jungtinėse valstijose vykusio Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus vizito metu, jo susitikimuose su aukštais JAV pareigūnais ir prezidentu Georges Bush bevizio režimo klausimas skambėjo ne kartą. Visi sutiko, kad lietuviai yra nusipelnę lengvesnių patekimo į Jungtines Valstijas galimybių, tačiau paanalizavus tampa aišku, kad ir šį kartą be paguodos žodžių ir paraginimo neatsisakyti Lietuvos dalyvavimo sąjungininkų misijose Irake bei Afganistane, jokių realių pažadų dėl bevizio režimo nebuvo duota. Vadinasi, tikėtis staigaus lietuvių antplūdžio į Ameriką neverta ir į lietuvius orientuotam verslui teks verstis su tais “vartotojų ištekliais”, kuriuos turi.

Lietuviai nebesiveržia pirktis būsto

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę ir į Jungtines Valstijas plūstelėjus trečiajai lietuvių emigrantų bangai, atsirado nauja verslo niša, kuria reikėjo užpildyti. Praėjus kuria laikui ir sutvirtėjus naujųjų emigrantų finansinėms pozicijoms, šiai asmenų grupei prireikė nuosavo gyvenamojo ploto, nostalgija tėvynei vertė juos ieškoti lietuviškų prekių, atributikos. Taip pat ir tikro lietuviško žodžio bei skambesio pasiilgę vyresnės kartos išeiviai noriai lankydavosi iš Lietuvos atvykusių atlikėjų pasirodymuose.

Tuo metu į lietuvius pirkėjus orientuota nekilnojamo turto rinka iš tiesų klestėjo. Tačiau šiuo metu joje pastebimas atoslūgis, kuris neramina vietos verslininkus. Gali būti, jog tai laikinas reiškinys – prakutę lietuviai įsigijo savo būstą, o vėliau atvykusieji arba tie, kas dėl įvairių priežasčių nesiryžo to padaryti, padarys vėliau. Taigi, gali būti, kad sulauksime dar ne vienos lietuvių emigrantų nekilnojamo turto pirkimo bangos.

Lietuviški renginiai nebeįdomūs lietuviams?

Panaši situacija ir pramogų versle. Jeigu prieš 10-15 metų į lietuviškus renginius minias sugindavo nostalgija ir vienatvės svetimoje šalyje jausmas, tai dabar, įsikūrę ir apsipratę, nesiskubiname išgirsti kiekvienos skambančios lietuviškos dainos, atidžiau renkamės atlikėjus. Be to, per tiek laiko nemažai lietuvaičių sėkmingai įsiliejo į JAV veikiančių dainų ar liaudies šokių kolektyvų sudėtį, bendruomenių veiklą, todėl ir lietuviškumo puoselėjimas atrodo savaime suprantamas dalykas, nebereikalaujantis tokių pastangų, kaip iš Lietuvos atvykusių atlikėjų programos stebėjimas vien dėl to, kad ji – lietuviška ir kad ją pateikė lietuviai renginių organizatoriai. Tiesa, yra dar viena “bėda” – per tuos keliolika metų pamatėme (ir ne po kartą) bemaž visus dėmesio vertus kūrėjus ir atlikėjus iš Lietuvos, o mūsų gimtinė yra per maža šalis, kad sugebėtų taip greitai išauginti naujų dėmesio vertų veidų, su kuriais reikia susipažinti, priprasti prie jų. Gyvenant toli nuo tėvynės tai nėra taip lengva ir paprasta.

Taigi, pilnas sales žiūrovų dabar jau surenka toli gražu ne visi ir ne visų lietuvių renginių organizatorių organizuojami renginiai.

Šioje šviesoje itin gražiai atrodo Balzeko muziejaus, Lietuvos Garbės Konsulatų, vietos bendruomenių organizuojami renginiai, skirti paminėti lietuviškoms šventėms, iškilmingoms datoms. Malonu, kad bandoma ieškoti naujų švenčių šventimo formų – demonstruojami lietuviški kino filmai, organizuojami mini festivaliai, atsisakant nusistovėjusių “minėjimo” šablonų. Netgi tos pačios bendruomenių organizuojamos šventės pastaruoju metu pasižymi tuo, kad tampa judresnės, smagesnės, jose sakoma mažiau prakalbų, tačiau palieka laiko ir erdvės bendravimui tarpusavyje, nuotaikingai programai.

Lietuviai orientuojasi į platesnes rinkas

Toliau kalbant apie ribotas lietuviškos rinkos už Atlanto galimybes, pastebima lietuvių verslininkų orientavimosi į platesnį klientų ratą tendencija. Vis daugiau jų savo veiklą sieja ne vien su tautiečių poreikiais, tačiau ieško ir suranda priėjimą net prie amerikiečių vartotojų. Žinoma, ta reikia ilgėliau pagyventi šalyje, perprasti tam tikrus joje veikiančius dėsnius, susigyventi su kultūriniais ir veiklos skirtumais. Tačiau pasirodo, kad norint ir turint sugebėjimų – viskas įmanoma.

Be to, pastebimas dar vienas reiškinys – daugėja savo verslu užsiimančių, o ne samdomą darbą dirbančių lietuvaičių. Laikui bėgant, plečiasi Jungtinėse Valstijose gyvenančių lietuvių kontaktų ratas, atsiranda didesnės galimybės, todėl šiuo metu lietuvių kompanijos daugiau dėmesio skiria savo įvaizdžio kūrimui bei formavimui. Kaip teigė Čikagoje veikiančios interneto dizaino bei reklamos kompanijos “TDS SOLUTIONS” vadovas, per pastaruosius metus ženkliai padaugėjo verslininkų, nusiteikusių investuoti į kokybiškos reklamos gamybą bei kompanijos tinklapių kūrimą. Viena vertus, tai rodo jų dėmesį klientams ir norą būti matomiems palankioje šviesoje. Kita vertus, tai jau reiškia naujų verslo standartų pradžią – lietuviai verslininkai išeina iš siauro bendruomeniškumo rato ir bando savo veiklą pristatyti gerokai platesniam vartotojų būriui, tam pasirinkdami šiuolaikinių technologijų teikiamas galimybes.

Dabar kurdami savo verslo planą, lietuvaičiai jau svarsto, ar jų paslaugomis naudosis, ar jų prekes įsigis ne vien tik solidarūs tautiečiai, bet ir kiti Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojai. Galima sakyti, kad lietuviškas verslas keičia sentimentalų tautinį rūbą į visam pasauliui priimtiną ir suprantamą kostiumo bei kaklaraiščio derinį.