Kultūrinė rezistencija holokausto metais
1941 m. vasarą Vokietija užpuolė Tarybų Sąjungą. Okupavę Lietuvą, naciai, talkinami lietuvių parankinių, ėmė masiškai žudyti žydus. Čia, Lietuvoje, hitlerininkai pradėjo įgyvendinti “galutinį žydų klausimo sprendimą”, kaip jie eufemistiškai vadino visišką žydų sunaikinimą. Pradėta nuo šlykščiausios antižydiškos propagandos, kaltinant žydus visomis Vokietijos reicho, viso pasaulio, taip pat lietuvių tautos bėdomis; sutapatinant žydus ir komunizmą, buvo teigiama, kad likviduoti komunizmą galima tik sunaikinant žydus. Žydų tautybės žmonėms įvesti žeminantys apribojimai, siekiant eliminuoti juos iš visuomenės; žydams uždrausta būti viešose vietose, naudotis visuomeniniu transportu, vaikščioti šaligatviais, įvestas privalomas skiriamasis ženklas – Dovydo žvaigždė – ir kt. Tuo siekta pažeminti žydų orumą, palaužti jų gebėjimą priešintis, kita vertus, “pagrįsti” nusistatymą žudyti žydus. Jau pirmosiomis hitlerinės okupacijos dienomis įvykdyti pasibaisėtini pogromai – birželio 25-26 d.
Vilijampolėje žiauriai nužudyta apie 1000 žmonių. Per keletą mėnesių sunaikinta didesnė dalis Lietuvos žydų, likusieji suvaryti į Vilniaus, Kauno ir Šiaulių getus.
Nežmoniškomis, sunkiai įsivaizduojamomis sąlygomis žydai parodė neregėtą tautinį atsparumą. Getuose imtasi kultūrinės švietėjiškos veiklos. Prie seniūnų tarybų sudaryti padaliniai, rūpinęsi kultūriniu gyvenimu; Kauno gete šiam padaliniui vadovavo N. Šapira. Getuose veikė bibliotekos, Vilniaus gete bibliotekai vadovavo žinomas kultūrininkas Hermanas Krukas, karo pradžioje pabėgęs iš Varšuvos į Vilnių; jis rašė dienoraštį fiksuodamas svarbesnius įvykius ir dažnai vadinamas Vilniaus geto metraštininku. Buvo organizuojamos paskaitos literatūros, kultūros, filosofijos, gamtos mokslų temomis, rengiamos dailės parodos, literatūros konkursai, koncertai, disputai. Įkurtos mokyklos; Vilniaus gete mokėsi iš esmės visi likę gyvi vaikai; čia veikė ir ješiva. Vilniaus gete įsikūrė teatras; jame vaidinami – mirties akivaizdoje! – pasaulio ir žydų klasikų kūrinai, organizuojami koncertai. Teatras veikė tol, kol visi aktoriai buvo išvežti į Panerius ir sušaudyti. Kultūros švietimo veikla palaikė žmonių nuotaiką, neleido hitlerininkams nužmoginti geto kalinių. Kai kurie mokslininkai getuose tęsė net mokslinę veiklą; dr. Nachmanas Šapira Kauno gete parašė pedagoginę studiją, kaip pripratinti geto vaikus prie minties apie neišvengiamą žūtį.
Kultūrinė veikla nebuvo vienintelė pasipriešinimo forma. Getuose susikūrė ir ginkluotos organizacijos, Vilniaus gete bandyta organizuoti sukilimą. Geto kovotojams padėjo antifašistai už geto ribų, su jais užmegzti glaudūs ryšiai. Nepaprastai reikšminga buvo kilnių lietuvių, lenkų, rusų žmonių, kaip gydytojų Petro Baublio, Elenos Kutorgienės, kunigo Broniaus Paukščio ir daugelio kitų pastangos gelbėti žydus, pirmiausia vaikus. Taip išgelbėta apie tūkstantis būsimų žydų kultūros vartotojų ir kūrėjų.
Kai kurie geto kaliniai, kuriuos okupantai privertė rūšiuoti kultūros vertybes ir paruošti jas išvežti į Vokietiją, stengėsi išgelbėti bent nedidelę jų dalį. Radosi pasišventusių žmonių, kaip Ona Šimaitė ir kiti, kurie padėjo tuos kultūros lobius išnešti iš geto ir patikimai paslėpti.
Tačiau getų gyventojai buvo pasmerkti. Hitlerininkai kartu su vietos kolaborantais išžudė daugiau nei 90% Lietuvos žydų; jokioje kitoje okupuotoje Europos šalyje nebuvo sunaikinta tokia didelė dalis žydų. Vilniaus Paneriai, Kauno fortai, ypač IX, daugelis kitų Lietuvos vietų tapo dešimčių tūkstančių žydų kapais. Iš viso Lietuvoje yra apie 200 masinių žydų žudynių vietų. Sunaikinta dešimtadalis Lietuvos gyventojų, ištisa tautinė bendruomenė, praturtinusi Lietuvą didžiuliais kultūros lobiais.
