Emigrantus iš buvusios Sovietų Sąjungos vilioja Izraelis
Kai tik atsirado galimybė išvykti į kitas šalis, atsirado norinčiųjų ieškoti laimės svetur. Emigracija nėra naujas reiškinys. Kai kurie mokslininkai po Antrojo pasaulinio karo vykstančią emigraciją prilygina ledkalnio viršūnei. Keičiasi ir patys emigrantai. Pavyzdžiui, tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų Rusiją paliko daugelis menininkų ir dvarininkų, kurių beveik visi įsikurdavo Paryžiuje. Po Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai vyko į Vokietiją, iš kur vėliau mėgino pasiekti Jungtines Amerikos Valstijas. Tačiau pastarąjį dešimtmetį vis daugiau rusų bei kitų buvusių sovietinių respublikų piliečių renkasi Izraelį.
Izraelio vidaus reikalų ministerijos parengtoje ataskaitoje teigiama, kad vien per pirmąjį šių metų pusmetį iš buvusios Sovietų Sąjungos į Izraelį atvyko maždaug 9500 repatriantų, kurių daugiau nei pusė nėra žydų tautybės. Po 1989-ųjų į Izraelį atvyko beveik 900 tūkst. buvusios Sovietų Sąjungos piliečių. Daugiau nei ketvirtadalis jų nėra žydai. Taigi į Izraelį atvyksta vis daugiau rusakalbių asmenų, kurie nėra žydai pagal tautybę. Religinės organizacijos skelbia pavojų. Siūloma keisti repatriacijos įstatymą, kuris esą gerokai atsilieka nuo dabartinės gyvenimo situacijos. Baiminamasi, kad atvykėliai padarys žalos Izraeliui perteikdami savo papročius ir tradicijas. Į Izraelį atvyksta ir asmenų, kurie priešiškai nusiteikę prieš Izraelio valstybę. Tačiau visiškai uždrausti repatriaciją reikštų suteikti galimybę žydams ortodoksams Izraelyje sukurti griežtai religinę valstybę.
Vienareikšmiško atsakymo į klausimą, ar atvykėlių skaičius nekelia grėsmės Izraelio valstybei, nėra ir negali būti. Dalis žydų nori, kad jų valstybė būtų demokratinė, kiti siekia, kad Izraelyje gyventų tik žydai. Derėtų ieškoti kompromiso, taip Izraelis išlaikytų žydų valstybės charakterį ir tuo pat metu būtų demokratine valstybe. Todėl ir įstatymai turi būti nuolat atnaujinami, pritaikomi esamai situacijai.
Repatriacijos įstatymas Izraelyje buvo priimtas dar 1950-aisiais. Vėlesnės pataisos buvo ne itin reikšmingos. Kiek didesnę svarbą turėjo 1971-aisiais priimta pataisa, teigianti, kad kiekvienas žydas, net ir gyvenantis ne Izraelyje, gali tapti Izraelio piliečiu dar neatvykęs į šią šalį. Ši pataisa pirmiausia taikyta žydams, negalėjusiems išvykti iš Sovietų Sąjungos. Pakito ir žydo samprata, kai žydu laikomas tas, kurio motina žydė, arba priėmęs judaizmą pagal žydų ortodoksų radicijas asmuo.
Mažėjantis atvykstančių žydų skaičius rodo, kad Izraelis vilioja vis daugiau žmonių, kurie niekuo nesusiję su šia valstybe. Pasak Izraelio vidaus reikalų ministerijos, 40 proc. atvykėlių yra žydai pagal kilmę, tačiau nederėtų pamiršti, kad buvusiose sovietinėse respublikose gyveno nemažai asmenų, turinčių žydiškus vardus ir pavardes, bet laikomų ne žydais pagal kilmę. Po 1990-ųjų į Izraelį atvykę vadinamieji ne žydai pagal kilmę paprastai yra gimę mišriose šeimose, auklėti pagal žydų tradicijas ir patys save laiko žydais. Nemaža ir tokių asmenų, kurių sutuoktinis yra žydas.
Diskusijas dėl repatriantų kelia vadinamosios ortodoksų grupuotės bei politinės partijos, už kurias atvykėliai tikrai nebalsuos, jie rems vadinamąsias rusų partijas. Ultraortodoksai siekia sumažinti kitų partijų elektoratą ir iš dalies yra teisūs. Tačiau jei atvykėliai iš tiesų keltų realią grėsmę valstybei, Knesetas jau būtų priėmęs repatriacijos įstatymo pataisas. Didžioji dalis atvykusiųjų tampa nė kiek ne prastesniais šalies piliečiais nei ortodoksai. Jie tarnauja armijoje, moka mokesčius ir paprastai būna labai darbštūs. Tačiau ar iš tiesų atvykėliams rusakalbiams gera Izraelyje?
Rusakalbiai žydai ir tie, kurie atvyko kartu su jais, įsiliejo į žydų bendruomenę. Tiesa, adaptacijos procesas čia kitoks nei bet kurioje kitoje šalyje. Todėl rusakalbiai Izraelio gyventojai sukūrė savą kultūrinę autonomiją. Jie kalba rusiškai, naudojasi rusų kalba leidžiamomis žiniasklaidos priemonėmis, tačiau tai netrukdo naujiems Izraelio piliečiams integruotis į žydų bendruomenę. Netgi priešingai – taip sušvelninamas kultūrinis ir kalbinis šokas.
Šiandien 77 proc. Izraelio gyventojų yra žydai ir išpažįsta judaizmą, krikščionys sudaro tik 2 proc. gyventojų. Savo religinių pažiūrų nenurodo 3,5 proc. gyventojų. Tai rodo, kad Izraelis, kaip ir anksčiau, lieka etnine valstybe, kur vyrauja nacija, sudaranti šios valstybės pagrindą. Atvykstantieji ne žydai tik nežymiai padidina mažą krikščionių ar kitų religinių konfesijų narių skaičių. Reikia pažymėti, jog tokie asmenys sudaro dvi grupes. Vieni jų lieka Izraelyje ir palaipsniui tampa vidutiniais statistiniais Izraelio piliečiais. Kiti iš Izraelio išvyksta į Kanadą, Čekiją, Vokietiją ir kitas šalis ar, kiek pagerinę savo materialinę padėtį, grįžta namo.
Izraelyje itin daug kalbama apie vidinį antisemitizmą, kurį atvežė atvykėliai iš buvusios Sovietų Sąjungos. Be abejo, ši problema opi. Tačiau antisemitizmo bangos nekelia pats atvykėlių skaičius, kaip teigia stačiatikiai. Į šią problemą reikia žvelgti objektyviai ir bešališkai. Apskritai Izraelyje yra labai daug susiskaidymų: socialinis, finansinis, etninis ir kiti. Atvykėliai sukūrė rusų getą, tam tikrą kultūrinį socialinį Izraelio fenomeną, dar vieną skiriamąją liniją. Ir tai normalu.
Manoma, kad Izraelyje yra 100 -150 rusiškų masinės informacijos priemonių, įskaitant televizijos kanalus ir radijo stotis, spaudą, interneto svetaines bei kitas priemones. Izraelyje koncertuoja Rusijos estrados žvaigždės, veikia daug parduotuvių, kuriose susikalbėsi tik rusiškai. Taip įvyko dėl kelių priežasčių, kurių svarbiausia – kalbos problema. Maždaug 60 proc. per pastarąjį dešimtmetį į Izraelį atvykusių repatriantų taip ir nesugebėjo išmokti ivrito. Kyla nesutarimų tarp atvykusiųjų į Izraelį anksčiau ir tarp atvykstančiųjų dabar.
Rusakalbė bendruomenė sudaro dalį Izraelio visuomenės. Rusų kalba leidžiama spauda rašo apie įvykius Izraelyje, skelbia šalies naujienas, gandus ir paskalas. Ją skaitantieji sužino tokias pačias naujienas kaip ir skaitantieji Izraelio valstybine kalba leidžiamą spaudą. Rusakalbė Izraelio bendruomenė iš esmės nesiskiria nuo bet kurios kitos Izraelio bendruomenės, kurią sudaro kitakalbiai. Tie, kurie nesugeba prisitaikyti, iš Izraelio išvyksta į kitas šalis, tačiau tokių nėra itin daug. Daugeliui atvykusiųjų Izraelis tampa antraisiais namais.
Parengė Gražina MINKAUSKAITĖ
