Emigrantai užkniso juodai

Andrius Mamontovas buvo to pradininkas, užsirašydamas ant savo marškinėlių: „Popsas užkniso juodai”. Paskui jį kopijavo kiti. Vėliau atsirado toks užrašas: „Mamontovas užkniso juodai”. Tačiau aš norėčiau ir tikrai ne vienas Lietuvoje gyvenantis paprastas pilietis, ne vienas valdininkas dabar norėtų marškinėlių su užrašu: „Emigrantai užkniso juodai”. Bet nevalia. Čia jau būtų plaukimas prieš srovę. Net ne prieš srovę, o prieš visą milžinišką meilės emigrantams bangą, gal net cunamį.

Lietuvos emigrantai Lietuvoje dabar yra beveik šventi. Tobuli. Jie patys teisingiausi, puikiausi, protingiausi tautos atstovai. Jau seniai praėjo tie laikai, kai buvo sakoma, kad emigravo padugnės arba mažaraščiai. Ne, dabar sakoma, kad būtent tokie liko Lietuvoje – „lūzeriai”, bijantys rizikuoti, tinginiai, seniai, alkoholikai, netikšos, banditėliai. O visas šviesiausias tautos žiedas žydi emigracijoje, kuri, beje, prilyginama vos ne tremčiai, žinoma, kai tai patogu.

Matyt, nebeliko tokios žiniasklaidos priemonės, kuri neturėtų laidos, rubrikos, skyrelio, skilties ar dar kažko emigrantiško. Visi laikraščiai, TV, radijo stotys, internetiniai portalai kaip skaniausius kąsnelius čiumpa žinias apie emigrantus. Girdėjau, kad pavyzdžiui Airijon emigravusi žurnalistė laikas nuo laiko parašinėdama vienam Lietuvos laikraščiui gauna už tai tūkstančius litų. Vien todėl, kad ji rašo iš Dublino, kur daugybė mūsų beveik šventųjų emigrantų. O čia dirbo, vargo, viena augino vaikus ir nebuvo pernelyg kažkam reikalinga. Tačiau tereikėjo emigruoti ir viskas pasikeitė.

Emigrantai populiarūs TV laidų herojai, nesvarbu ar jie prakutę advokatai Paryžiuje, ar prabangių viešbučių Londone valytojai, ar apelsinų skynėjos ištekėjusios už ispanų. Emigrantai patys savaime vertybė, patys savaime šaunumo simboliai. Jei nelabai tokie yra, nesunku tokius juos nupiešti. Jungtinės Karalystės Lietuvių Jaunimo Sąjungos valdybos pirmininkė Laura Dzelzytė prieš kamerą postringauja kokį aristokratišką gyvenimą ji su savo mylimuoju britu dabar gyvena ir traukdama vieną cigaretę po kitos, pasidabinusi beveik vakarine suknele aiškina kaip myli Lietuvą.

Tos pačios šalies lietuvaičių surengtas labdaringas vakaras irgi neliko nepastebėtas lietuviškoje žiniasklaidoje. Populiarusis žurnalas „Žmonės” fotoreportažui iš tos šventės skyrė bent kelis puslapius. Nesakysiu kas sakė, bet toji dama irgi buvo tose nuotraukose. Cituoju jos žodžius: „Susirinks ten nemažai tokių, kurie rūbų etikečių nenusikirps ir slėps jas po drabužiu, kad kitą dieną galėtų nunešti grąžinti atgal į parduotuvę.” Žiūriu į tas nuotraukas ir matau peroksidines blondines su neskoningomis sukniomis įsikibusias visokių naujų emigrantiškų parduotuvių, laikraščių, bizniukų savininkams arba rašytoją Zitą Čepaitę, kuri, matyt, ir išgarsėjo tik todėl, kad „metė” tuometį Lietuvos kultūros ministrą Vladimirą Prudnikovą ir išdūmusi autobusu į Londoną ėmė rašyti ilgiausius rašinius apie savo gyvenimą emigracijoje dienraščiui „Lietuvos rytas”. Mano mama juos skaito.

Emigrantai – gyvenimo būdo laidų herojai, emigrantai – diskusijų šou dalyviai. Emigrantai okupavo eterį ir laikraščių puslapius.

Naujienų portaluose krūvos skaitytojų komentarų būtent prie emigrantiškų rašinių. Ir pjaunasi ten tauta. Siunčia vieni kitus kuo toliau tie, kurie išvyko ir tie, kurie liko. Nes tuos, kurie liko emigrantai užkniso juodai. Nepaisant to, jog kiekvienas iš mūsų turime emigrantų kaimynų, šeimos narių, bičiulių ir draugų.

Emigrantams kuriami net nauji, tik jiems skirti portalai tokie kaip www.lietuviams.com.

O vos emigrantai pamoja pirštuku, visi pas juos bėga. Turiu omenyje Airijos lietuvaičių organizuotą darbo mugę Dubline. LNK televizija vos ne keliais buvo pasiryžusi ten nurėplioti, nesvarbu, kad tos mugės organizatoriai išsižioję viščiukai sunkiai besigaudantys pasaulyje. Bet jie emigrantai, beveik tobuli.

Amerikos lietuviai nėra tokie populiarūs anei žiniasklaidoje, anei valdžioje. Kelią jie skinasi sunkiau. Pavyzdžiui, grįždami į Lietuvą. Ir neva rodydami savo neapsakomą patriotizmą. Arba eina dainuoti, kaip Robertas Kupstas.

Ir Lietuvos valdžią emigrantai užkniso juodai. Bet jie sako, kad ne. Sako, kad emigrantus myli, saugo ir rūpinasi. Kviečia juos pas save į priėmimus, susitikimus, siunčia jiems dovanas, organizuoja jiems konferencijas, šventes, dovanoja eglutes, knygas, rengia akcijas jų garbei. Viskas jiems. Net specialios strategijos iš daugybės puslapių. Visam tam negailima pinigų. Nes jei šiais laikais nekalbėsi apie emigraciją ir šauniuosius mūsų šalies emigrantus, tai nebūsi populiarus, nebūsi žiniasklaidoje, tiesiog nebūsi.

Emigrantai reikalingi visiems, pradedant miestų savivaldybėmis (čia pirmauja Vilnius, žinoma), baigiant ministerijomis, departamentais, nevyriausybinėmis organizacijomis, Seimu (čia pirmauja parlamentarė Laima Mogenienė, žinoma) ir visais kitais.

Tačiau neretas valdžios atstovas „mylintis” emigrantus su malonumu užsivilktų marškinėlius su užrašu „Emigrantai užkniso juodai”. Bent jau savo užmiesčio sodyboje.

Jokio malonumo, kai tave šokdina Lietuvoje buvusi paprasta pradinių klasių mokytoja ar universitetą pusiaukelėje metęs vaikinukas. Ko gero, patyliukais labiausiai nekenčiama Airijos Lietuvių Bendruomenė (ALB). Jie garsiausiai šaukia, garsiausiai reikalauja. Jų labiausiai ir nekenčiame. Teko girdėti, kad ALB vadai žada veržtis į Lietuvos Seimą. Kontraversiškai vertinami ir ALB apsilankymai pas buvusį Vilniaus merą Artūrą Zuoką. Sunku suprasti kodėl bendruomenė taip politizuojasi. O gal ir nesunku – ambicijos ir oportunizmas.

Beje, teko viena ausim girdėti, kad ALB jei jau reikalauja (jokiu būdu neprašo), tai tik visiško savo projektų finansavimo, jiems nepakanka dalinio lėšų skyrimo. O valdininkėliams pabandžius diplomatiškai kažką užsiminti, paprieštarauti tuoj pakeliamas vėjas: „Jūs kam dirbat? Mums!”

Jau minėjau, kad Amerikos lietuviai savo geriausius laikus jau pragyveno. Vienas to įrodymas – bendra Seimo ir JAV Lietuvių Bendruomenės komisija verčiama į visų emigrantų komisiją, nes Seimo narius erzina nukvakę ir nesusigaudantys Lietuvos aktualijose „amerikonai”, jie nori patenkinti „airių”, „anglų”, „ispanų” savimeilę.

Bet emigrantai nedėkingi. Jiems vis negana. Jie pyksta, kad Lietuvos žiniasklaida pernelyg mažai dėmesio skiria dvigubos pilietybės problemai. Jie pyksta, kad Lietuva vis siunčia netinkamus vadovėlius jų vaikams, nesvarbu, kad kiekviena šalis, o gal net kiekviena mokyklėlė turi savo specifiką ir nori tik jai tinkamų knygų ar pratybų sąsiuvinių. Jie nori, kad Lietuva jiems statytų lietuviškas mokyklas, jie nori, kad Tėvynė pirktų ar išnuomotų jiems patalpas susibūrimams, skirtų pinigų viskam, pradedant mokyklėlių mokytojų algoms, baigiant „tūsais”. Nesvarbu, kad jie Lietuvoje mokesčių nemoka ir viskas turi būti daroma už tų likusių Lietuvoje „lūzerių” pinigus. Bet emigrantai tuoj pasakytų: O kiek mes pinigų atsiunčiame savo artimiesiems, kiek išleidžiame grįžę atostogų, kiek investuojame į nekilnojamąjį turtą ar verslą! Airijos lietuvių verslininkų vadas Mindaugas Maciulevičius vienoje konferencijoje tarstelėjo esą, kodėl ta Lietuva nenori skirti pinigų Lietuvos TV retransliavimui, juk mes jau seniai prisiuntėme čia tiek pinigų, kad užsidirbome matyti tą televizijos kanalą…

Emigrantai riečia nosis, nes jie „baliavoja” su Andriumi Mamontovu, nes pas juos važiuoja visos Lietuvos žvaigždės. Lietuvoje buvusi batų pardavėja arba mažos firmelės vadybininkas dabar yra bendruomenės aktyvistas ir lietuviškų žvaigždžių draugas – turi jų telefono numerius ir elektroninio pašto adresus.

Emigrantai užkniso juodai, nes net prisiima visus laurus dėl Lietuvos ekonomikos suklestėjimo. Esą jie išvyko tam, kad nuimtų įtampą nuo Lietuvos darbo rinkos ir atgaivintų šalies ūkį atsiųstais pinigais. Nė velnio. Išvažiavo, nes patys norėjo, be jokio pasiaukojimo. O dabar jie laukiami, kompanijų vadovai juos kviečia sugrįžti, valdžia juos kviečia sugrįžti. Sukamos galvos kaip palengvinti tą jų grįžimą. O kai išleidžiama kokia knygutė turinti palengvinti emigrantų reintegraciją, tai jie piktinasi, kad juos, matyt, laiko kvailais, nes toji knygutė pernelyg paprastai parašyta…

Beje, emigrantams nepatinka, kai juos taip vadina. Į juos derėtų kreiptis „užsienyje gyvenantys lietuviai”. Ir jokiu būdu ne išeiviai.

Ir dėl to jie irgi užkniso juodai.