Mylėsiu tave visą gyvenimą

Jie tokie gražūs ir įsimylėję. Šalia šypsosi kaip princesė išpuošta dukrelė. Laimingųjų porelė tiesiog nenustygsta, norėdami pasidalinti savo džiaugsmu su kitais ir deklaruoti savo meilę. Tai – dar viena laimingos meilės (arba tiksliau – jos pradžios) istorija, kurių apstu populiariuose žurnaluose. Žiūrint į tokią istoriją iliustruojančias nuotraukas, kyla dvejopas jausmas: noras pasidžiaugti kito laime ir skeptiškumas. Kyla klausimas: kiek ilgai ši graži meilė truks šį kartą? Po kiek laiko taip pat jausmingai vėl bus kalbama apie šią porą, tik ne apie jų meilę, o apie netikėtas skyrybas?

Ne vienas esame linkęs netikėti gražios istorijos tęstinumu. Žmonės tuokiasi ir skiriasi. Vieniems pakanka tik metų–dvejų, kad paaiškėtų, jog gražiausi jausmai palaipsniui išgaravo, o kiti, žiūrėk, ilgus metus drauge nugyveno, atrodė tiesiog neatskiriami, bet netikėtai, kurios nors vienos pusės iniciatyva, santykiai iširo. Natūraliai formuojasi suvokimas, kad meilė yra nuo mūsų pačių nepriklausantis jausmų antplūdis, realiai gyvenime trunkantis ribotą laiko tarpą – tik šiek tiek ilgiau nei įsimylėjimas.

Jei tik pora sugeba išlikti drauge, vėliau, romantiškiems jausmams atslūgus, meilė geriausiu atveju perauga į prisirišimą ir draugystę. Ne veltui pastaruoju metu taip dažnai kartojamas posakis: „meilė trunka trejus metus“. Visgi, ir žiūrėdami į savo pačių gyvenimą, ir į kitų besipinančias meilės istorijas, dažnai nustembame, suglumstame, atsidūstame: kaip atsitinka, kad tokia kaitri liepsna išblėsta, toks stiprus ryšys nutrūksta ir taip gražiai vienas kitą mylėję žmonės vėl ieško meilės, tik jau ne kartu? Nejau kitaip ir būti negali?

Neištikimybė, pykčio proveržiai ar tiesiog susvetimėjimas paprastai būna tos deklaruojamos arba nutylimos meilės kelio baigties priežastys. Tačiau tai, kas įvardijama kaip priežastys, dažniausiai būna jau ilgą laiką trukusio santykių atšalimo pasekmės. Taigi rašysiu apie priežastis, pavojus ir nepaliaujamas meilės paieškas, bet ne naujuose, o tuose pačiuose santykiuose.

Nėra visiems atvejams tinkančių receptų, kaip išsaugoti meilę. Tačiau noriu įvardyti ir apmąstyti keletą pavojų, su kuriais susiduria daugelis ne vienerius metus kartu gyvenančių porų. Tai – tokios grėsmės, kurios ne taip akivaizdžiai matomos, jomis viešai nesipiktinama, tačiau jos veikia santykius lėtine griaunamąja galia. Tai „drungnumas“, nuoskaudos, negatyvūs bendravimo įpročiai ir tikėjimo santykiais stoka.

„Drungnumas“

Neseniai žiūrėjau vieną pokalbių laidą, kurioje buvo gvildenamas santuokinės meilės klausimas. Viena protinga ir simpatiška vyresnio amžiaus moteris, gražiai kalbėjusi apie vyro ir moters draugystę, paklausta, ar tarp jos ir jos vyro vis dar liepsnoja meilė, atsakė: „Na, nežinau, ar tai Ta meilė. Kai tiek metų pragyveni kartu, gal ji tampa tiesiog prisirišimu?..“ Sutinku, atsakymas nuoširdus ir tikrai jau ne kartą girdėtas kalbant meilės tema, tačiau, klausantis tokių žodžių, darosi graudu.

Nejučia prisimenu rašytoją M. Bulgakovą, kuris prieš mirtį savo žmonai sakė: „Tu buvai mano žmona, pati geriausia, nepakeičiama, žavinga. Kai girdėdavau tavo kulniukų kaukšėjimą… Tu buvai geriausia moteris pasaulyje. Mano dievybė, mano laisvė, mano džiaugsmas. Aš tave myliu! Ir jeigu man dar bus lemta gyventi, mylėsiu tave visą gyvenimą!“ Šie aistringos meilės kupini žodžiai išties priešingi santykių „drungnumo“ paveiktam teiginiui, kad meilė ilgainiui tampa tiesiog prisirišimu.

Kas yra „drungnumas“? Tai per laiką išvystytas paviršutiniškas pakantumas įsisenėjusioms problemoms. Tai – gyvenimas kartu, bet nusisukus vienam nuo kito. Dabartinėje visuomenėje toks ne vienerius metus drauge gyvenančios poros santykių „drugnumas“ tapo norma, tarsi taip ir turi būti. Paprastai logika tokia: „Jis nei geria, nei smurtauja. Na taip, dažnai nesusikalbame ir nesutariame, bet juk visiems taip būna, gyventi su tuo galima.“ Arba: „Vis dar pasimylim. Ji – rūpestinga mama. Jau tiek metų kartu pragyvenom, galima gyventi ir toliau.“

Būtent tas „galima gyventi“ ir yra tikra grėsmė santykiams. Pasitenkinimas atšalusiu bendravimu stabdo judėjimą, siekimą, gilesnį vienas kito supratimą. Santykiai paliekami merdėjimo būsenos, nes taip tiesiog paprasčiau: nereikia gydyti kito žaizdų, dėti didelių pastangų, stengiantis pažinti ir suprasti vienas kitą, nereikia „sukramtyti“ ir priimti nemalonios tiesos, nebūtina keistis, augti. O pasiteisinimas paprastas – juk dauguma taip gyvena.

Kitokių santykių ilgesys vis tik lieka širdyje ir, kai vieną kurią pusę supurto jausmų antplūdis, tik jau ne savo išrinktajai (ar išrinktajam), o trečiam asmeniui, tuomet tampa akivaizdu, kad šiems santykiams labai trūko gyvybės. Todėl sveika šiek tiek nerimti: ieškoti, domėtis, klausti, spręsti ir nesijausti pernelyg patogiai, – nesielgti taip, lyg meilė būtų pyragaitis, kartą pateiktas ant lėkštutės, kurį suvalgius ir patogiai įsitaisius tereikia virškinti.

Kitas kraštutinumas – bet kokio „drungnumo“ baimė (maksimalizmas). Kaip teigia analitinės krypties psichoterapeutė ir rašytoja K. P. Estés, ir fiziniame, ir dvasiniame, ir santykių pasauliuose nuolat kartojasi ciklas: gimimas, raida, nuosmukis, mirtis ir vėl gimimas. Jei pirmuoju, „drungnumo“, atveju santykiai tarsi užstringa nuosmukio viduryje, tai antruoju – maksimalizmo – užstringama esant gimimo stadijai. Taip kiekvieni santykiai ištveria tik vieną gimimo–mirties ciklą, prarasdami galimybę „užaugti“.

Išmintinga ne bijoti laikino santykių atvėsimo, o priimti tai kaip pereinamąjį ciklo etapą, tuo pačiu išlaikant budrumą ir laiku savęs paklausiant, ar tas „drungnumas“ netapo nuolatine būsena, netikra užuovėja. Jei reikia, geriau pačiam tuos santykius supurtyti: kalbėti apie tai, imtis iniciatyvos, įvardyti, ko jiems trūksta, ieškoti problemos sprendimo, stengtis paįvairinti kasdienybę, labiau suprasti partnerį.

Nuoskaudos

Kad ir kaip to nenorėtume, mes skaudiname vienas kitą. Kartais tai darome tikrai iš piktumo, kartais gindamiesi ar iš baimės, o retkarčiais visai nesąmoningai, nevalingai. Bet kokiu atveju, padaroma trumpalaikė ar ilgalaikė žala, kuri palieka nuosėdas. Jei tos nuosėdos neišvalomos, jos kaupiasi kažkur povandeninėje santykių sferoje tol, kol taip apkartina buvimą drauge, kad galiausiai tiesiogiai ar netiesiogiai pasakoma: „Gana, noriu išsilaisvinti iš kartėlio ir atversti naują lapą.“

Deja, dažnai tas naujas lapas atverčiamas jau su kitu žmogumi. Nuosėdas palieka ne tik nuoskaudos, bet ir kaltės jausmas. Jei nuoskauda yra negalėjimas iki galo atleisti kitam, tai kaltė – negalėjimas atleisti sau pačiam. Reikšmingą terapinį vaidmenį čia gali atlikti krikščioniškasis išpažinties sakramentas: tai galimybė išsilaisvinti ir iš nuoskaudos, ir iš kaltės bei atversti naują puslapį ten, kur esi, su tuo pačiu žmogumi.

Ne mažiau terapiška yra ir atgaila. Daug kas atgailą galbūt supranta kaip bausmę sau. Iš tiesų atgaila – tai empatijos aktas, nuoširdus pajautimas to, ką tavo įskaudintas žmogus jaučia. Žinoma, daug lengviau nuo šio patyrimo bėgti, jo nematyti ir visaip gintis, nes juk pats ir esi skausmo sukėlėjas. Tačiau, būtent per empatiją ar, kitaip sakant, per atgailą, gali suprasti kitą žmogų, ką jis jaučia ir kodėl elgiasi atitinkamai kaip įskaudintas žmogus.

Supratimas veda į suartėjimą. Tikrai atleisti – kita medalio pusė. Viena – atleisti „dėl šventos ramybės, kad būtų galima toliau kartu gyventi“. Kita – atleisti ir iš tiesų pamiršti, nesitempti tos nuoskaudos naštos nei sąmoningai, nei (kiek įmanoma) nesąmoningai ir „neišsitraukti“ kaip šalto ginklo kaskart, įvykus rimtesniam konfliktui. Atsiprašyti ir atleisti svarbu esant ir nedideliems nesutarimams, nes gebėjimas susitaikyti ugdo pakantumą kito silpnybėms, jos tada nebe taip sureikšminamos. Todėl verta mokytis tiesiog nenueiti miegoti susipykus, dieną užbaigti santarvės gaidele.

Kitas dalykas – išsilaisvinti iš tikrai didelės nuoskaudos: atleisti patirtą melą, asmenybės įžeidimą, agresijos protrūkį, nusigręžimą tada, kai to žmogaus labiausiai reikia, neištikimybę. Tam dažnai reikia laiko – išgyti, atgauti pasitikėjimą mylimuoju. Kiekvienas pats nusprendžia, kiek jis gali atleisti. Kas gali padėti? Išpažintis, terapija ar paties susikurtas atleidimo ritualas.

Bet kokiu atveju svarbu aiškiai sau įvardyti tai, už ką nori atleisti, iš kokios nuoskaudos išsilaisvinti. Gerai, jei šį apsisprendimą atleisti patvirtiname simbolišku veiksmu – tai gali būti nuoskaudą simbolizuojančio medžio nuolaužos įmetimas į laužą ar tokio akmens išmetimas į vandenį. Taip pat vertinga apsisprendimą tikrai atleisti aiškiai išsakyti ir tam, kuris įskaudino, – palengvinti jo ar jos atleidimą sau. Galiausiai, atleidimas iš tiesų suartina.

Negatyvūs bendravimo įpročiai

Užtenka to, kad jinai, nutaisiusi apatišką miną, atsidūsta ir lyg sau pasako „ir vėl…“, ir jam tai skamba kaip didžiausias priekaištas, visiškai išvedantis jį iš pusiausvyros. Kai ji pradeda kalbėti apie savo vidinius išgyvenimus, jis lyg niekur nieko pakyla ir nueina atsigerti vandens arba patikrinti, ar nėra praleistų žinučių telefone, na, besiklausydamas. Jai tiesiog kraujas užverda!

Kiekviena pora turi savus, nuolat pasireiškiančius tuos pačius konfliktų užuomazgų „kabliukus“. Dažniausiai tai arba ne vietoj, ne laiku ir / ar netinkamai išsakoma kritika (jos atveju), arba kokia nors silpnybė, nesuvokimas, kad tam tikras elgesys iš tiesų nemaloniai veikia kitą žmogų (jo atveju). Tačiau eiga tokia pati: vienas suirzta, kitas arba ginasi, arba puola irgi suirzęs. Taip uždaro rato istorija ir kartojasi. Galbūt, žiūrint iš šalies, tai atrodo nereikšminga, tokių nesutarimų visiems pasitaiko. Tai tiesa, tačiau nepastebimai toks bendravimas gali dažnėti ir atimti iš poros tikro intymumo, malonių potyrių, mėgavimosi buvimu drauge valandėles, vesti į susvetimėjimą.

Ką daryti? Iš dalies toks nepakantumas vienas kitam gali išsivystyti dėl nuoskaudų, kurias nešiojamės viduje. Apie tai, ką su jomis daryti, jau kalbėjome. Tačiau tokie ydingi bendravimo įpročiai susiformuoja dar ir dėl kasdienio sąmoningumo stokos, nesugebėjimo pamatyti, kad tam tikri pasakymai ar veiksmai tik pakursto nepakantumą ir neišvengiamai veda į konfliktą, net jei tai atrodo tik smulkmenos. Didžioji dalis tokių santykių klaidelių yra bendražmogiškos. Bendravimą tyrinėjantys psichologai klasikines bendravimo klaidas jau seniai yra įvardiję ir davę nuorodas, kaip ir kodėl reikėtų išmokti jų nedaryti. Todėl verta pasidomėti bendravimo psichologija. Žinoma, ir patiems galima tuos bendravimo „virusus“ atpažinti bei mokytis jų atsikratyti.

Nors ir nelengva būti savo paties sekliu, bet jei jau pasisekė užčiuopti vieną ar kitą savo „bendravimo klaidą“, reikia būti pasirengusiems, kad atsikratyti jos greičiausiai pavyks ne iš karto, tam prireiks laiko. Pravartu susitarti, kad tas, kuris pastebės, jog vėl pasireiškia jums būdingas konflikto „kabliukas“, ne reaguotų į situaciją, bet sustotų ir pasakytų: „Palauk, sustokim, mes vėl darom tą „klaidą“, ir padėtų abiems pamatyti save iš šalies. Sklandaus, pagarbaus bendravimo menas nėra lengvai įvaldomas, bet mokytis verta.

Apsipratimas ir tikėjimo santykiais stoka

Santykiai su artimu žmogumi tuo ir žavūs, kad gali būti natūralus, be kaukės. Tai gražioji tam tikro apsipratimo pusė. Tačiau dabar noriu pakalbėti apie kitokį, perdėtą apsipratimą, kai sakoma „žinau jį kaip nuluptą“ arba „aš ją pažįstu, ji to tikrai nesugebės padaryti“. Iš vienos pusės tokiu pasakymu, rodos, deklaruojamas artimumas žmogui, bet tai – apgaulinga, nes mes niekada nepažįstame vienas kito iki galo. Pažindami tik dalį ir įsivaizduodami, kad tai ir yra viskas, paprasčiausiai užtveriame kelius tolesniam vienas kito pažinimui. Dažniausiai, mes ir elgiamės taip, kaip iš mūsų tikimasi, tačiau jei jaučiamės įsprausti į rėmus, anksčiau ar vėliau įvyksta sprogimas.

Pernelyg dažnai nutinka taip, kad artimą žmogų tikrai įvertinam, kai jis ilgam laikui išvažiuoja, palieka mus ar numiršta. Kad ir kaip būtų gaila, net artimiausiems santykiams dažnai tinka pasakymas „savam kaime pranašu nebūsi“, nors, rodos, kaip tik mylimasis galėtų būti žmogus, kuriam esi tas pranašas, net jei kiti to ir nemato. Sąmoningai ar nesąmoningai iš savo išrinktojo ar išrinktosios tikimės būtent šito: kad būdami su juo ar ja, o ne kitu žmogumi, labiausiai atsiskleisime kaip vyras, kaip moteris, kaip asmenybė ir taip pat atsiskleis jis ar ji.

Ne kartą esu stebėjusi situaciją, kai kokiame nors susibūrime vienas iš poros pasakoja savo išgyvenimus, o kitas visiškai tuo nesidomi. Nors esu tikra, kad pastarasis klausytųsi susidomėjęs, jei kalbėtų kas nors kitas. Arba kitas paplitęs variantas: klausomasis su tam tikru nervingumu, vis pataisant, pakritikuojant, nutildant partnerį, lyg gėdijantis. Toks elgesys ypač būdingas partneriams, kurie drauge jau ilgą laiką.

Gyvenant kartu, neišvengiamai tenka daug bendrauti paviršutiniškai, aptarinėti kasdienius reikalus, rūpesčius. Tampame tarsi „per arti vienas kito padėti“, kad tikrai pamatytume vienas kitą, matymas susiaurėja, lyg būtume tik tos kasdieniškos būtybės ir kažko ypatingo jau nebesitikime. Nauji santykiai patraukia tuo, kad atrodo kaip nauja galimybė būti kitokiam: vyriškesniam, moteriškesnei, kūrybingesniam, gyvybingesnei. Bet tai ne visada reiškia, kad tos pačios galimybės tikrai nėra įmanomos su savo partneriu. Yra, tik jos nebematome. Todėl žinant, kad mums būdingas toks artimo žmogaus matymo susiaurėjimas verta:

– Kartkartėmis priminti sau, kad abu esame „daugiaspalvės“ asmenybės ir neprarasti tikėjimo, kad mūsų laukia dar daug atradimų ir nepatirtų išgyvenimų drauge.

– Retkarčiais vienam nuo kito atsitraukti, psichologiškai ar fiziškai, kad galėtume pasiilgti ir vėl pažiūrėti vienas į kitą nauju žvilgsniu.

– Ne laukti, kol kas nors atskleis mūsų potencialą, bet imtis to patiems, nes kai iš savo partnerio per daug tikimės, neišvengiamai nusiviliame. Svarbu patiems ieškoti būdų, kaip atskleisti savo kūrybingumą, geriau save pažinti, gryninti sąmonę, „maitinti“ savo moteriškumą ar vyriškumą. Galbūt tai, ką pats sau atrasiu, nustebins ir įkvėps ne tik mane patį, bet ir mylimąjį ar mylimąją.

Vis tik vienas esminių dalykų santykiuose – abipusiškumas. Vienas gali tikėti meile, domėtis mylimuoju ir stengtis rasti naujų jausmų išraiškų, bet kol tai vienpusiška, išsipildymo nėra. Kartais mums tenka vienas kito palaukti, nes pasitaiko, kad kuris nors „užstringa“ ir nebeauga arba tarsi „nuaugame į skirtingas puses“. Kiek esu pasiruošęs laukti, kiek nutolti, kad vėl suartėčiau, – tai gali pasakyti tik mano paties širdis.

Amžinasis klausimas

Vienas mano bičiulis, nemažai laiko praleidęs Irane, pasakojo, kad žmonės ten mėgsta būriuotis, ilgiau drauge pavakaroti ir diskutuoti įvairiausiomis temomis. Egzistuoja savotiška tradicija: kad ir kokio pobūdžio diskusija vyktų – rimta, akademinė, intelektualų ar menininkų pokalbis, o gal šiaip vakarėlyje susibūrusių žmonių pašnekesys, – jai išsisėmus, galiausiai vienas iš dalyvių tradiciškai paklausia, kas yra meilė, Ir pokalbis vėl atgyja. Kaskart klausimas užduodamas vis tas pats, o galutinio atsakymo tarsi ir nesistengiama surasti, nes esmė yra pats jo ieškojimas. Todėl kalbėti apie tai niekada nenuobodu, klausimas niekad nepraranda aktualumo.

Galbūt ir mums dažniau reikia užduoti sau šį klausimą: „Kas yra meilė?“, ir kaskart nuoširdžiai ieškoti atsakymo. Tiesiog suvokti, kad, pamilus žmogų, meilės paieškos tik prasideda, o ne baigiasi. Skirtumas tas, kad po to, kai savo mylimąjį sutinkame, meilės paieškos vyksta ne tiek horizontaliai, kiek vertikaliai (ieškome nebe ką mylėti, o kaip, vėl ir vėl).

Ieškoti meilės reikia ne tik tada, kai jautiesi galutinai nusivylęs santykiais ir vienišas, bet ir tada, kai nuobodulys dar tik bando atsėlinti, kai nepajėgi ar net nenori suprasti savo mylimojo, kai santykiai tampa kasdieniški, viskas – per daug pažįstama. Ieškoti įvairiausių meilės išraiškų ir atspalvių – ne tik kitų, bet ir savo. Kaip poetas mistikas O. Milašius yra rašęs: „Juk tai ir reiškia – myli, juk tai ir reiškia – meilė, kada su meile ieškai meilės.“

Naujame žurnalo „Aš ir psichologija“ numeryje rasite:

Kęstutis Rugevičius: „Nuolat mokausi iš gyvenimo“
Pokalbis su kunigu apie dvasines ir žemiškąsias sielos dimensijas.

Derybos: sunkios ir lengvos
Sėkmingai vesti derybas svarbu ne tik pardavėjams.

Mokytojas ir mokinys – asmenybės iš skirtingų amžių
Kalbėti mokame visi, o susikalbėti?..

Savi svetimi
Keliautojų diskusija apie savo paieškas svetimame krašte.

Transakcinė analizė: artumas be žaidimų
Žaidžiame visi. Tik ne visi tuo esame patenkinti.

Išgirsti kūno kalbą
Mauri – būdas prakalbinti save.

Grojantys dubenys
Tibetietiškų dubenų masažas atgaivina dvasią.

Tyla
Apie mirtį geriausia tylėti.

4’33
Muzika, pagal kurią šoka mūsų mirę protėviai.

Su žurnalu gausite dovanų – kompaktinę relaksacijų su muzika plokštelę “Ramybės sodas”.