Lyderiai?
Įdomu stebėti, kaip per kiekvienus rinkimus į politikos padangę iškopę naujokai pavergia rinkėjų širdis. Ironiška, tačiau tauta greitai nusigręžia nuo jų, jie praranda netikėtai įgytą viltingą pasitikėjimą ir po kurio laiko rinkėjai jau skundžiasi, kokia bloga valdžia išrinkta. Ir dar ironiškiau, kad tie, kurie garsiausiai piktinasi esama situacija, per ateinančius rinkimus vėl lenkia galvas prieš naujai susikūrusią partiją ar kandidatą, kurio iki tol niekas politinėje viešumoje nematė ir negirdėjo. Į valdžią bandantys eiti ir einantys žmonės dažniausiai neturi net minimalios politinės praktikos, nėra dirbę ne tik kad politinėse, bet ir visuomeninėse organizacijose. Todėl nenuostabu, kad jų politinis debiutas dažnai patiria fiasko. Priežastis paprasta – per tuos dvidešimt nepriklausomos Lietuvos metų taip ir nesusikūrė gera politinė mokykla, kuri ugdytų lyderius. Kas yra lyderis, kokias savybes jis turi būti išsiugdęs? Pabandykime atsakyti į šiuos klausimus ir žinosime, ar ir kitą Prezidentą rinksime be konkurencijos.
Yra daug būdų lyderiauti ir kiekviena charizmatinė asmenybė, kuri buvo kurios nors šalies aukščiausioje valdžioje, gebėjo valdyti bent vieną iš jų. Franklinas Ruzveltas, 32-asis Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentas, patraukdavo piliečius savo jaudinančiomis kalbomis, kurios minias žmonių priversdavo eiti paskui jį. Vinstonas Čerčilis, Didžiosios Britanijos premjeras, buvo ne tik puikus oratorius, bet ir asmenybė, kurios patraukliu pavyzdžiu sekdavo kiti žmonės. Kaip ir Ronaldas Reiganas, 40-asis Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentas, žavėjęs savo charakteriu ir nuoseklumu. Doug¬las MacArt¬hu¬ras, Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenės generolas, taip pat pasižymėjo puikiais oratoriniais sugebėjimais bei įtikinančiu pavyzdžiu savo kareiviams. Taigi, žinant atitinkamus pavyzdžius, galima lengvai suprasti, kurie metodai ir priemonės veikia geriausiai. Esminė gairė – įtikinti žmones daryti tai, ką manai esant reikalinga, reikia ne prievarta, o tuo, jog jie suvoktų ir suprastų, kodėl tai daryti buvo geriausia. „Lyderis – tai žmogus, kuris turi rodyti ne savo jėga, bet žmoniškumą”, sako buvęs Niujorko meras Rudolfas Džiulianis.
Šalia to, kas paminėta, reikia nepamiršti ir tokio dalyko, kaip gebėjimas burti ir telkti komandą, kurioje būtų autoritetingi ir nestandartiškai mąstantys žmonės. Savos nuomonės turėjimas, mokėjimas ją pagrįsti, situacijų įvertinimas ir valdymas, netradicinis požiūris į visuomenės gyvenimo reiškinius, pagaliau buvimas sektinu pavyzdžiu žmonėms. Tai kertiniai aspektai, padedantys ne tik gauti valdžią, bet ir ją sėkmingai išlaikyti. Deja, daugelis šiuolaikinių jaunosios kartos politikų (jaunosios ne amžiumi, bet patirtimi) dažnai užmiršta, kad svarbu ne tik į valdžią patekti, bet ir prisiminti, kodėl ir kokiu tikslu į ją ėjai. Partijų rinkiminių pažadų netesėjimas ar akivaizdus siekis pasipelnyti šiandien jau nė vieno nebestebina, bet įrodo, kad politika (ar „politika”) – geriausias būdas asmeniniams interesams užtikrinti. Be abejonės, tikrieji lyderiai nesiekia asmeninės naudos, o dirba visuomenei ir valstybei. Nikolas Makiavelis, Italijos politinis veikėjas, dar XV amžiuje apibrėžė atitinkamus patekimo į politiką ir valdymo principus savo veikale „Valdovas”. Šie principai tokie universalūs, kad lengvai juos galime pritaikyti šiandieninėse situacijoje.
Grįžtant prie klausimo apie lyderių stoką Lietuvoje, būtų verta paminėti ir tai, jog lyderiavimas neatsiranda iš niekur. Šių sugebėjimų reikia ne tik nuolatos mokytis, juos studijuoti ir tobulintis šioje srityje, bet ir remtis kitų žmonių pavyzdžiais, kurie kiekvienam jaunam lyderiui daro įtaką. Rudolfas Džiulianis teigia, kad semtis patirties iš kitų žmonių yra naudinga. Tokie žmonės vertingai praplečia gyvenimo filosofiją. Lietuva, deja, nėra ta šalis, kuri gali didžiuotis turinti tokių žmonių, kurie galėtų rodyti kelią jauniesiems politikams. Bet atsakyti į klausimą, ar neatsiras tikrų lyderių Lietuvoje, vienareikšmiškai negalime vien dėl to, kad neturime stiprios ir tvirtos politinės mokyklos. Ir, deja, neatrodo, kad greitu laiku ją galėtume turėti. Tiesą pasakius, visada yra galimybė mokytis iš prieškario politikos atstovų, kurie tikrąja to žodžio prasme atvedė Lietuvą į Europos valstybių bendriją.
Kita vertus, stiprūs lyderiai gali iškilti būtent tuomet, kai valstybei gresia pavojus, kai ji išgyvena politinius ar ekonominius sunkumus, ir tvirta valdanti ranka (plačiąja, ne autoritarine prasme) tampa tiesiog būtinybe, norint išsigelbėti iš esamos situacijos. Matyt, šiandieninė mūsų valstybės padėtis jau yra prielaida naujų stiprių asmenybių radimuisi ir charizmatiško lyderio iškilimui. Nepolitikų laikas, regis, praeina. Kiek šis laukimas truks, sunku pasakyti. Daug kas priklausys nuo to, kaip keisis mūsų politikos mentalitetas, kaip formuosis jaunų žmonių poreikis ruoštis valstybės valdymui. O dabar tegalime laukti ir tikėtis, kad tai įvyks anksčiau, o ne vėliau, nes buvimas ekonominėje ir politinėje stagnacijoje nepadeda valstybei išlikti lygiateise kitų šalių atžvilgiu.
