Kas yra „mūsų elgesys“ ir kaip su juo kovoti?
Mūsų elgesys – sudėtingas dalykas, tačiau tai nereiškia, kad jam nieko negalima padaryti, taigi jei lemta būti nelaimingam, vadinasi, taip ir bus. Kas nori, aišku, tegul taip mano, neuždrausi. Tačiau kiekvienam, kuriam atgrasi pjauti vedamos avies dalia, siūlau imtis priemonių savo elgesiui pakeisti. Ką turiu galvoje? Pasitelkime sveiką nuovoką. Jeigu yra mechanizmai, kurie lemia psichikos aparato veiklą, dar daugiau – jeigu šie mechanizmai mums žinomi, kodėl gi jų neėmus kontroliuoti ir nepadėjus sau pirmiausia perprasti tuos mechanizmus (tai yra savo psichiką), o paskui pradėti juos naudoti savo interesams?
Akivaizdu, kad kiekvienas judėjimas vyksta mažiausio pasipriešinimo kryptimi. Vežimas savaime rieda nuo kalno, elektros srovė laisvai teka laidais, o vėjas iš aukšto slėgio srities pučia į žemo slėgio sritį. Mūsų psichika ne išimtis, ji taip pat stengiasi rasti paprastus sprendimus, visaip vengia sunkumų ir nenori nelygios kovos su savimi. Tačiau gyvenimas – dar sudėtingesnis dalykas už psichiką (juk psichika – tik viena jo dalis), tad jeigu viską paliksime savieigai, kada nors jis vis tiek prieis liepto galą.
Pažvelkite į žmones, kurie elgėsi tokiu būdu, pavyzdžiui, į narkomanus ir alkoholikus. Su gyvenimo sunkumais jie susitvarkė labai paprastai – vengimo reakcijų būdu; jie pataikavo savo malonumams nesijaudindami dėl pasekmių, galiausiai tikrą gyvenimą iškeitė į menamą, dideles problemas, bet ir tikrus džiaugsmus – į dar didesnes problemas ir toli gražu ne tikrą smagumą. Ką gi, „vienų jau nėra, o kiti toli…”
Kitaip tariant, jeigu norime, kad mūsų psichikos aparatas su visais jo mechanizmais veiktų mūsų naudai, reikės jį pažaboti. Žinoma, neturiu galvoje psichologinių represijų, savęs engimo, varžymo ir liguistos savidrausmės. Ne, panašios taktikos, kaip rodo praktika, neveiksmingos. Kalbama apie tai, kad būtų panaudojamos psichinės sandaros, smegenų galimybės. Tam iš pradžių reikės padirbėti, pertvarkyti ir reformuoti savo elgesį – be to nė iš vietos. Beje, šio darbo išlaidos visai normalios, jei jas matuosime pagal sistemą „kaina-kokybė”. Prasidėjus reformoms bus lengviau, paskui dar lengviau, o paskui ir visai gerai, juk šio darbo eigoje mums susidarys veiksmingi nauji dinaminiai stereotipai!
Galų gale teisus buvo grafas Suvorovas: „Sunku mokymuose – lengva mūšyje”! Panorėjusieji eiti į gyvenimo frontą nepasirengę taps patrankų mėsa. Blogai, žinoma, kad psichinės sveikatos palaikymo taisyklių nemokoma mokykloje (joje darbuojamasi psichinės nesveikatos labui), bet ką padarysi?.. Neverta mosuoti rankomis, dabar arba-arba. Gyvenimas sparčiai eina, ir jeigu nepasirūpinsime savo psichikos būkle, jis taip ir praeis, be to, pro šalį. Gyvenimo kokybė, kad ir kaip žiūrėsi, priklauso nuo jo pajautimo kokybės, t. y. nuo mūsų jausmų – arba teigiamų, arba, neduok Dieve, neigiamų – spektro. Formalios vertybės – finansinė padėtis, visuomeninis statusas ar galimybė būti palaidotam už valstybės lėšas – gyvenimo pajautimo nekeičia, jeigu širdį graužia nerimas, nuo visų tų gėrybių nei šilta, nei šalta. Nors, žinoma, jis gali graužti ir nesant tų gėrybių (pavyzdžiui, pinigų).
Ištrauka iš Andrej Kurpatov knygos “Laimė tavo rankose”, Alma littera.
