Kančios prasmė
Neseniai “Katalikų pasaulio leidiniai” pakartotinai išleido knygą “Žmogus ieško prasmės”, kurioje publikuojami du pamatiniai Viktoro E. Franklio tekstai: “…vis vien sakyti gyvenimui taip” bei “Logoterapijos santrauka”.
“Suaugusio žmogaus gyvenime svarbiausias yra prasmės siekimas ir atradimas” – knygos įžangoje rašo dr. Rimantas Kočiūnas. Šis principas tapo vadinamosios trečiosios Vienos psichoterapijos mokyklos kūrėjo, austrų neurologo ir psichiatro Viktoro Emilio Franklio gyvenimo ir kūrybos šerdimi. Psichologinę teoriją, išaukštinančią žmogaus dvasioje slypinčius resursus, V. E. Franklis pavadino logoterapija – sistema, padedančia žmogui ieškoti savo gyvenimo prasmės ir ją atrasti. Jūsų dėmesiui – knygos ištrauka.
Niekad neturime pamiršti, kad gyvenimo prasmę galime rasti net pakliuvę į beviltišką situaciją, net susidūrę su likimu, kurio neįmanoma pakeisti. Nes tuomet svarbu liudyti geriausiu jo pavidalu unikalų žmogišką potencialą, turintį asmens tragediją paversti triumfu, sunkią žmogaus padėtį – laimėjimu. Jeigu nesugebame pakeisti situacijos – pagalvokime apie nepagydomą ligą, tokią kaip neoperuotinas vėžys – tai bus mums dingstis keisti save.
Pateiksiu gyvą pavyzdį: sykį dėl sunkios depresijos su manim konsultavosi pagyvenęs provincijos gydytojas. Jis negalėjo susitaikyti su žmonos netektimi – žmoną, kuri buvo mirusi prieš dvejus metus, jis mylėjo labiau už viską. Na, kaip aš jam galėjau padėti? Ką turėjau pasakyti? Taigi, užuot ėmęs ką nors aiškinti, aš uždaviau jam klausimą: “Daktare, kas būtų atsitikę, jei būtumėt miręs pirmas, o jūsų žmona būtų jus pergyvenusi?” “O, tai jai būtų buvę siaubinga,” – tarė jis, – “kaip ji būtų kentėjusi!” Aš atsakiau: “Matote, daktare, ji išvengė kančios, ir tai jūs ją nuo jos apsaugojot—žinoma, tokia kaina, kad dabar jūs pats turite gyventi ir gedėti jos”. Daugiau netaręs nė žodžio jis paspaudė man ranką ir tyliai išėjo iš kabineto. Kartais kančia atlėgsta tą akimirką, kai jai randama prasmė, pavyzdžiui, pasiaukojimas.
Žinoma, tai nebuvo gydymas tikrąja prasme, nes, pirma, jo neviltis nebuvo liga, ir antra, aš negalėjau pakeisti jo likimo; aš negalėjau prikelti jo žmonos. Bet tą akimirką man pavyko pakeisti jo požiūrį į neišvengiamą likimą, nes nuo to laiko jis bent jau pradėjo matyti savo kančios prasmę. Tai vienas iš pagrindinių logoterapijos principų, kad žmogaus svarbiausias rūpestis yra ne sulaukti malonumo ir išvengti skausmo, bet veikiau pamatyti savo gyvenimo prasmę. Todėl žmogus yra pasirengęs netgi kentėti, aišku, su sąlyga, kad jo kančia bus prasminga.
Bet tegu bus visiškai aišku, jog kančia anaiptol nėra būtina rasti prasmei. Aš tik atkakliai tvirtinu, kad prasmė įmanoma net nepaisant kentėjimo, žinoma, jei tas kentėjimas yra neišvengiamas. Bet jei jo būtų galima išvengti, prasminga būtų pašalinti jo priežastį, nesvarbu, ar ji psichologinė, biologinė ar politinė. Kentėti be reikalo būtų veikiau mazochistiška negu herojiška.
Edith Weisskopf-Joelson, prieš mirtį buvusi psichologijos profesorė Džordžijos universitete, straipsnyje apie logoterapiją tvirtino, kad “dabartinė psichinės higienos filosofija pabrėžia mintį, jog žmonės privalėtų būti laimingi, kad nelaimingumas yra neprisitaikymo požymis. Tokia vertybių sistema, ko gero, ir yra kalta dėl to, kad neišvengiamos nelaimės našta pasunkėja liūdint, jog esi nelaimingas”.
Ir kitame straipsnyje ji išreiškė viltį, kad logoterapija “galbūt padės pasipriešinti kai kurioms nesveikoms tendencijoms šių dienų Jungtinių Valstijų kultūroje, kur nepagydomam ligoniui beveik nesuteikiama galimybė didžiuotis savo kančia ir laikyti ją taurinančiu, o ne žeminančiu dalyku”, ir “jis ne tik jaučiasi nelaimingas, bet ir gėdijasi esąs nelaimingas”.
Būna aplinkybių, kai nebegali dirbti savo darbą arba džiaugtis gyvenimu; bet kančios neišvengiamybė niekad negali būti pašalinta. Priėmus iššūkį narsiai kentėti, gyvenimas turi prasmę iki pat paskutinės akimirkos. Kitaip tariant, gyvenimo prasmė yra besąlygiška, nes ji apima net potencialią neišvengiamo kentėjimo prasmę.
Leiskite man prisiminti įspūdingiausią patirtį koncentracijos stovykloje. Kaip galima lengvai patikrinti pagal tikslią statistiką, šansas likti gyvam ten buvo ne daugiau kaip vienas iš dvidešimt aštuonių. Atrodė, nei įmanoma, nei tikėtina, kad mano pirmosios knygos rankraštis, kurį vežamas į Aušvicą slėpiau apsiauste, išvis bus išgelbėtas. Taigi turėjau patirti ir ištverti savo protinio vaisiaus netektį. Ir tada man dingojos, tarsi niekas nepergyvens manęs; nei mano paties fizinis, nei protinis kūdikis! Tad aš aštriai susidūriau su klausimu, ar taip susiklosčius mano gyvenimui, jis turi bent kokią prasmę.
Aš dar nebuvau suvokęs, kad atsakymas į klausimą, su kuriuo taip aistringai galynėjausi, jau buvo man paruoštas, ir kad netrukus tą atsakymą aš sužinosiu. Tai atsitiko tada, kai turėjau atiduoti savo drabužius ir savo ruožtu paveldėjau skarmalus kalinio, kuris pakliuvo į dujų kamerą tiesiai iš Aušvico geležinkelio stoties. Vietoj savo storo rankraščio naujai įgyto apsiausto kišenėje radau vieną vienintelį puslapį, išplėštą iš hebrajiškos maldaknygės, kuriame buvo svarbiausia žydų malda Šema Izrael. Tokį ”sutapimą” galėjau aiškinti tik vienu būdu – kaip iššūkį išgyventi savo mintis, užuot vien dėsčius jas popieriuje.
Truputį vėliau, atsimenu, man atrodė, kad netrukus mirsiu. Tačiau šioje kritinėje situacijoje man rūpėjo kas kita nei daugumai mano nelaimės draugų. Jie klausė savęs: “Ar mes liksime gyvi? Jei ne, visos kančios yra beprasmiškos”. Man nedavė ramybės klausimas: “Ar visos šios kančios, mirtis aplink mus, turi prasmę? Nes jei ne, galiausiai nėra prasmės išlikti, nes kam reikalingas toks gyvenimas, kurio prasmė priklauso nuo atsitiktinumo – ištrūksi ar ne”.
